PORTRETAS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

RŪPĖJO LIETUVOS NEREGIAI

Prieš metus, ankstyvo pavasario gražią dieną, pasiekė netikėta ir nelaukta žinia - mirė gera Lietuvos aklųjų bičiulė Marija Pircher (Maria Pircher Fischnaler) iš Italijos. Ją pažinojo nemažai šalies neregių, apie ją ne kartą rašyta ir "Mūsų žodyje". Gimusi akla, gausioje šeimoje ji buvo pirmasis vaikas iš dvylikos. Vaikystėje patyrusi daug nepriteklių, visą gyvenimą stengėsi padėti savo likimo sesėms ir broliams ne tik gimtinėje Pietų Tirolyje, bet ir kitų šalių neregiams. Marija gyveno aštuoniasdešimt metų, aplankė kelias dešimtis šalių. Jos pagalbos sulaukė tūkstančiai sunkiai besiverčiančių žmonių, turinčių regėjimo sutrikimų. Būdamas Katalikiškojo Prano Daunio fondo viceprezidentas, ne kartą bendravau su šia nuoširdžia moterimi. 

* * * 

Pirmą kartą Mariją Pircher pamačiau 1994 metais Vengrijos sostinėje Budapešte - ten vyko FIDACA (Tarptautinė aklųjų katalikų organizacijų federacija) konferencija. Moters kalba buvo tokia emocinga, kad iš karto ją įsidėmėjau. O po metų, 1995-ųjų vasarą, Marija savo iniciatyva su kunigu P. Hascheku atvyko į Lietuvą. Atvyko susipažinti su šalimi, su Lietuvos aklaisiais bei padėtimi šalies, ką tik išsivadavusios iš sovietų okupacijos. Taip nutiko, kad reikėjo organizuoti susitikimus su neregiais Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Bendravimas su aklaisiais buvo nuoširdus ir labai geranoriškas. Marija pasakojo apie save, sunkų Italijos aklųjų gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo, apie jos iniciatyva įkurtą ir sėkmingai veikiantį aklųjų centrą, aklųjų namus Bocene. Atskleidė dabartinę Italijos neregių situaciją ir jos bičiulių norą padėti sunkiau gyvenantiems akliesiems įvairiose pasaulio šalyse. Pateikė pavyzdžių, kaip buvo padedama Tailando akliesiems, kaip sekėsi statyti naują mokyklą Vengrijos neregiams vaikams Budapešte. Ir vis klausė, kaip gyvena Lietuvos neregiai, ką dirba, ką veikia, kokios paramos reikia. Sužinojusi, kad silpnaregiams labai trūksta kokybiškų akinių, iškart pažadėjo pagelbėti penkiolikai žmonių. Paprašė surinkti ir atsiųsti akinių receptus. Po pusmečio silpnaregiai džiaugėsi gavę gražius ir labai patogius akinius. Keli atsiųstuosius nešioja iki šiol! 

Daug gerų patarimų davė ką tik pradėjusiam veikti Katalikiškajam Prano Daunio fondui. Patarė, kaip suburti neregius ir jų draugus bendrai veiklai. Paragino leisti religinę literatūrą, sukurti interneto svetainę. Jeigu ne jos, jos bendraminčių užsienyje moralinė ir materiali parama, Lietuvos aklųjų katalikų organizacija būtų neišlikusi. Jos dėka Prano Daunio fondas veikia jau daugiau kaip dvidešimt metų. 

Negalima pamiršti puikios ir įspūdingos kelionės į Italiją, Pietų Tirolį - į Boceno aklųjų centrą. 1998 metų lapkričio pradžioje jos kvietimu aštuonių žmonių grupė iš Lietuvos viešėjo šioje šalyje. Ponia Marija pageidavo, kad grupėje būtų kuo daugiau žmonių su regėjimo negalia. Tad šitaip ir padaryta: grupėje buvo net šeši žmonės - neregiai arba labai blogai matantys - iš Vilniaus ir Panevėžio. Išvyka buvo nuostabi, kiekviena diena - atradimas. Marija mums sudarė kuo geriausias sąlygas: pati lydėdavo į ekskursijas, pasakodavo apie vietoves, per kurias važiuodavome. 

Pirmoji ekskursija buvo po Boceną, aplankėme kalnuose esančią senovinę Viduramžių pilį ir senovinę bažnytėlę. Kitos dienos įspūdis - visiems mums ilgai atmintyje išlikęs apsilankymas Šv. Ulricho miestelyje. Jis garsus tuo, kad čia gyvenantys žmonės jau daugelį šimtmečių drožia iš medžio šventųjų skulptūras, gamina medinius altorius. Čia mūsų laukė fantastiškas netikėtumas! Miestelyje, apžiūrinėjant tenykščių meistrų darbus, monsinjoras Juozapas Antanavičius prasitarė, kad ir Lietuvoje Panevėžio katedros altorius buvo padarytas Pietų Tirolyje, prisiminė ir meistro pavardę - Jozef Rifeser. "O taip, netoliese yra jo namas", - išgirdęs pavardę pasakė meistras, pas kurį tuo metu svečiavomės. Po valandėlės jau buvome J. Rifeserio namuose. Deja, su pačiu altoriaus meistru negalėjome susitikti - jis prieš trejetą metų mirė sulaukęs 102 metų amžiaus. Mūsų delegaciją priėmė jo sūnus, tęsiantis šeimos tradiciją. Atsivertęs senas registracijos knygas, jis greitai surado įrašus, patvirtinančius, jog Panevėžio katedros altorių apie 1930 metus tikrai yra daręs jo tėvas. 

Dar vienas įsimintinas susitikimas įvyko su vyskupijos misijų skyriaus vadovu Robertu Anhofu. Per pokalbį jis pasiūlė grupei mūsų žmonių dalyvauti mišiose ir jose pagiedoti. Mūsų grupė, pritariant Arvydo Markevičiaus gitarai, giedojo dvejose mišiose. Per abejas mišias ponas R. Anhofas pasakojo apie Lietuvą, sudėtingus metus sovietmečiu, popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje, kelionę į Kryžių kalną. 

1998 metų lapkričio 10 dieną Marijos dėka išsipildė dar viena daugelio keliauninkų slapčiausia svajonė - nuvykti į Romą, į Vatikaną. Trečiadieniai - popiežiaus audiencijų diena. Tad mes trečiadienio rytą jau buvome Šv. Petro aikštėje. Popiežius Jonas Paulius II pasirodė dešimtą valandą ryto, atvirame automobilyje (papamobilyje). Apvažiavęs aikštę, išlipo iš automobilio, suteikė atėjusiems su juo susitikti žmonėms savo apaštališkąjį palaiminimą. Po to vyko šventosios mišios. 

Marija mumis rūpinosi kaip tikra motina savo vaikais. Tai buvo nuostabi kelionė: kiekviena diena buvo atradimas, suteikęs visiems nepaprasto pažinimo džiaugsmo. Dvasiniai dalykai, kurie ateina į mūsų gyvenimą per kitų žmonių gerumą, supratimą, - amžini. 

Po ketverių metų vyko atsakomasis vizitas į Lietuvą. 2002 metų rugpjūčio viduryje, nepabūgę tuo metu Europą siaubusių potvynių, per Austriją, Vokietiją ir Lenkiją su energingąja Marija Pircher mikroautobusu į Lietuvą atriedėjo grupė Pietų Tirolio neregių. Po ilgos kelionės, įveikę daugiau kaip pusantro tūkstančio kilometrų, Marijos draugai ir ji pati buvo puikios nuotaikos. Svečiai norėjo susipažinti su Lietuva, neregių gyvenimu, pailsėti prie Baltijos jūros. Jie aplankė daug Lietuvos vietų: Kryžių kalną, Molėtų observatoriją - savo rankose laikė už žemę senesnį meteoritą, vaikščiojo po Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, meldėsi Vilniaus arkikatedroje. Trumpai buvo nuvykę į kaimyninę Latviją, Rygoje susitiko su keletu neregių. O po to - poilsis prie Baltijos jūros. 

Apie svečių viešnagę "Mūsų žodis" 2002 m. Nr.9 rašė: "Prieš septynerius metus pirmą kartą atvykusi į Lietuvą Marija liko prislėgta mūsų šalies gyvenimo lygio ir ypač tų sąlygų, kuriomis čia gyvena neįgalūs žmonės. Dabartinis apsilankymas, kaip sakė patys italai, jiems paliko gerą ir šiltą įspūdį, ir tai ne tušti komplimentai ar nieko nekainuojančios pagyros. Praėjusiais metais Boceno neregiai keliavo po Angliją, kaip patys prasitarė, tenai turėję daugiau problemų negu viešėdami Lietuvoje." 

Vykdami pas mus Pietų Tirolio aklieji turėjo tikslą ne tik pamatyti Lietuvą, bet ir paremti mūsų šalies neregius. Jie atvežė baltųjų lazdelių, keletą brailio laikrodžių, smulkių tiflopriemonių. 

Apie Mariją galima kalbėti ir pasakyti labai daug. Stebino jos charakterio savybės: įvairūs interesai, erudicija, nuoširdus domėjimasis viskuo ir visais, natūralus noras padėti silpnesniam, entuziazmas ieškant paramos konkrečiam žmogui, puikūs organizatorės sugebėjimai ir gera iškalba. Aplinkinius stebino neišsenkanti gerumo energija, mokėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena, kad ir labai maža. O kiek iniciatyvų, gerų darbų nuveikė tarptautinėje FIDACA organizacijos veikloje. 

Su šia moterimi teko bendrauti beveik dvidešimt metų. Esu dėkingas likimui už nuostabią dovaną - galimybę pažinti išskirtinę asmenybę, nuostabios sielos žmogų. 

Marija pastatė savo gyvenimo šventyklą - Aklųjų namus Bocene. Už šią dovaną dėkingi šimtai Italijos aklųjų. Galėjo nestatyti, nieko nedaryti ir laukti, kol pastatys kiti (kažkas tą darbą būtų atlikęs), bet vis dėlto ji statė. Šis žmogus tiesiog negalėjo nestatyti. Jos pašaukimas buvo pažinti, suprasti ir padėti šalia esančiam, ypač silpnesniam. Marija buvo ne tik aktyvi savo šalies pilietė, ji buvo daugelio pasaulio šalių žmogus, Žmogus iš didžiosios raidės.