SUKAKTYS

APIE AKLŲJŲ ŠACHMATUS IR...

Sausio 30 dieną viena geriausių ir ištvermingiausių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatininkių Irena Skėrutė minėjo gražią 75 metų gyvenimo sukaktį. Nesiverčia liežuvis I. Skėrutės vadinti šachmatų veterane, greičiau - gyvuoju šio žaidimo istorijos metraščiu. Nors prie šachmatų lentos jau praleido šešiasdešimt metų, Irena iki šiol dalyvauja įvairiuose turnyruose ir daugeliui jaunesnių šachmatininkų tebėra grėsminga varžovė. Irena gerai prisimena pirmuosius šio žaidimo žingsnius Lietuvoje, pirmąsias oficialias varžybas, žaidėjus. Šiais prisiminimais ji dalinasi su "Mūsų žodžio" skaitytojais. 

* * * 

Augau sunkiais pokario metais. Mūsų šeima buvo gausi. Tuo metu kaime nebuvo tiek daug pramogų. Nors šachmatai kaimo vaikams buvo tikra egzotika, pirmuosius šio žaidimo ėjimus išmokau dar vaikystėje. Šachmatų ėjimų mane išmokė brolis. Jis pats žaisti pramoko kaimo kultūros namuose. Žinoma, kiekvieną dieną į kultūros namus neprilakstysi, todėl brolis iš medžio išdrožė šachmatų figūras ir pasigamino lentą. Taip mūsų troboje atsirado šachmatai. Vienas šio žaidimo nepažaisi. Brolis ieškojo, su kuo galėtų varžytis. Pasirinko mane. Jis mokė šio žaidimo taisyklių, nors pats nedaug ką žinojo. Mums šachmatai buvo ne tik tradicinis žaidimas, bet šis tas daugiau. Kiekviena figūra turėjo savo vardus ir nežaidibynę paskirtį. Štai karalius mums buvo tėvu, karalienė - motina, o pėstininkai - vaikai. Dažnai žaidėme pagal pačių susikurtas taisykles. Šachmatai mums buvo ne tiek karo laukas, kiek vaikiškų fantazijų įsikūnijimas. 

Į Kauno aklųjų mokyklą atvažiavau mokytis 1954 metais. Tuo metu man buvo keturiolika metų. Žinoma, mokykloje reikėjo daug mokytis. Tarp mokytojų buvo Bronius Ibenskas, nusipelnęs treneris. Jis neregius ir silpnaregius mokė žaisti šachmatais. Apie tai sužinojau tik vėliau, kai jau tapau jo mokine. Aklųjų šachmatų gimimo diena laikoma 1952 metai. Vieni pirmųjų neregių šachmatininkų buvo Mykolas Poznanskas, Adolfas Venckevičius, Alfredas Lukauskas, Eugenijus Šalkovskis. Vėliau prie suaugusiųjų neregių šachmatininkų prisidėjo Kauno aklųjų mokyklos auklėtiniai: Jonas Grišius, Albinas Bieliūnas, Darius Draugelis ir kiti. 

O man viskas prasidėjo nelauktai. Klasės draugams pasigyriau, kad moku žaisti šachmatais. Tiksliau sakant, žinau šio žaidimo ėjimus. Apie tai sužinojo B. Ibenskas ir pakvietė lankyti šachmatų būrelį. Sutikau, nes šis žaidimas man buvo patrauklus ir priminė namus. Besitreniruojant paaiškėjo, jog žaisti šachmatais turiu gabumų. 

Iki šiol atmenu pirmas šachmatų varžybas. Aišku, mokykloje vieni su kitais žaisdavome, buvo rengiami turnyrai, bet pirmą kartą už mokyklos sienų šachmatų varžybose dalyvavau būdama šešiolikos metų. Tiesa, žaidžiau pionierių komandoje, nors pati jau iš to amžiaus buvau išaugusi. Varžybos vyko Kauno pionierių rūmuose. Juokingiausia buvo, kai man užrišo raudoną kaklaraištį. Mūsų komanda mišri, žaidė ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Dabar varžybų rezultatų nepamenu. Žinau viena - žaidėme tikrai neblogai. Taip pat dalyvaudavome komandiniuose Kauno miesto šachmatų turnyruose. Jie dažnai vyko žiemą. Iki žaidimo vietos reikėjo eiti pėstute - iki dabartinių klinikų. Aš visada buvau maža ir smulki, o komandos vyrai buvo aukšti ir stiprūs. Aš kartu su jais eiti nesuspėdavau. O kur dar sniego pusnys! Aš kapanojuosi, jie man nepadeda, tik už kelių šimtų metrų juokdamiesi laukia. Tokių varžybų nelaikau rimtomis. Manau, tikroji mano šachmatininkės karjera prasidėjo, kai pirmą kartą dalyvavau tarprespublikinėse Pabaltijo aklųjų draugijų varžybose. 

Tais senais laikais, kaip ir dabar, vyko tiek asmeninės, tiek komandinės varžybos. Skirtumas tas, kad dabar per dieną reikia sužaisti kelias partijas, o seniau žaidėme vieną turą arba partiją. Moterų varžybose ilgai neturėjau rimtos konkurencijos. Tik atėjus žaisti seserims Rūtai ir Violetai Sidaravičiūtėms bei Irenai Karsokaitei žaisti tapo įdomiau. Buvo ir gabių šachmatininkių. Joms ištekėjus baigdavosi ir žaidimas, todėl tarp moterų iki 2002 metų nebuvo rimtų konkurenčių. Kalbant apie komandines varžybas, tai čia, kaip ir krepšinyje, Vilnius konkuravo su Kaunu. Daugelis rimtų šachmatininkų yra Kauno aklųjų mokyklos auklėtiniai. Tik vėliau Vilniuje atsirado stiprių šachmatininkų. Tai E. Šalkauskis A. Kuvšinovas. Iš Gardino atsikraustė gyventi B. Rositsanas. Iš pradžių pastarasis žaidė ne taip stipriai. Žinoma, kauniečiams sudarydavo rimtą konkurenciją. Kauniečiai kartais gudravo: kam geriausiai sekdavosi, tam ir taškus atiduodavo, taigi Borisas neiškovodavo pirmos vietos. Vėliau šie susitarimai nepadėdavo, nes B. Rositsanas visus prie šachmatų lentos nugalėdavo. 

Anksčiau kas dveji metai vyko Pabaltijo meno saviveiklos olimpiados. Jose buvo rengiami ir šachmatų komandiniai turnyrai. Pirmoji tokia meno saviveiklos olimpiada surengta 1957 metais. Aš dar joje nežaidžiau. Po dvejų metų festivalis vyko Kaune. Tada pirmą kartą atsisėdau žaisti prie moterų lentos. Tai jau tikra mano, kaip šachmatininkės, karjeros pradžia. Nuo tada nuolat dalyvauju įvairiuose šachmatų turnyruose. 

Po pirmojo tarptautinio turnyro šachmatais pradėjau domėtis profesionaliai. Vien tik varžybomis neapsiribojau. Treniravausi, studijavau šachmatų teoriją, sprendžiau etiudus bei mokiausi šio žaidimo strategijos. Po darbo vakarais vaikščiojau į miesto šachmatų klubą. Nuolatinės treniruotės davė vaisių. Tuo metu šachmatais žaidžiau gerai, ilgą laiką man niekas iš moterų negalėjo prilygti. 

1961 metais tuometinėje Tarybų sąjungoje pradėti organizuoti neregių komandiniai šachmatų čempionatai. Juose dalyvavau ir aš. Tiesa, pirmose varžybose pasirodžiau silpnai. Vis dėlto gauta patirtis pravertė. 1974 metais TSRS pradėti organizuoti neregių bei silpnaregių moterų šachmatų čempionatai. Šiose varžybose iškovojau garbingą ketvirtą vietą. Po ketverių metų, 1978-aisiais, iškovojau antrą vietą. Dar po ketverių metų - vėl antra vieta. TSRS čempionatuose žaidėme iki 1989 metų. Sąjūdžio laikais mes atsisakėme žaisti. Užvertusi vieną puslapį, atverčiau kitą. Taip mano gyvenime prasidėjo naujas etapas - atstovavimas Lietuvai. 

1993 metais Ispanijoje dalyvavau aklųjų moterų šachmatų pasaulio čempionate. Jame iškovojau ketvirtą vietą. Po ketverių metų ten pat rezultatą pakartojau. Į Ispaniją mane lydėjo brolis. Jis puikiai kalba užsienio kalbomis. Be žaidimo, daug vaikščiojome. Įdomiausia buvo lankyti vietines kapines ir bažnyčias. Lietuvoje mišių metu linkint ramybės pakanka linktelėti galva, o ispanai spaudžia vieni kitiems rankas ir bučiuojasi. Mums tai buvo savotiškas atradimas. 

Per savo šachmatininkės karjerą esu sužaidusi tūkstančius partijų. Įdomiausia tai, kad laimėtos partijos ilgai atmintyje neišlieka. Praloštos - atvirkščiai. Prie jų mintimis grįžti ir grįžti. Nuolat analizuoji ir svarstai, kaip galima buvo nepralošti, ieškai klaidos. Tiesa, iki šiol atsimenu Graikijoje Pasaulio moterų šachmatų čempionate žaistą partiją su ukrainiete. Partijos pabaiga. Varžovės pėstininkas keliauja į aštuntą gulstinę ir tampa galinga figūra. Labai ilgai skaičiavau, kirsti pėstininką ar ne. Aš už dyką jį atidaviau, bet, šnekant šachmatininkų kalba, "laimėjau tempą ir praėjau į valdoves". Varžovė ilgai galvojusi pasidavė. Kita nuotaikinga istorija man nutiko viešint kaime. Labai retai šachmatais žaidžiu be lentos. Taip atsitiko, kad į svečius atėjo girininkas. Tuo metu girininkas kaime buvo labai svarbus žmogus. Kaimiečiams visuomet reikėjo medienos, todėl girininkas buvo nemokamai vaišinamas ir jam pataikaujama. Mano brolis su svečiu susilažino, kad aš jį aplošiu nematydama lentos. Tuo metu virtuvėje skutau bulves. Na, ir pradėjome žaisti. Girininkas seklyčioje, o aš - virtuvėje. Vertėju buvo brolis, nes svečias nemokėjo šachmatų terminologijos. Žaidėme ilgai. Tik iki partijos pabaigos likus keliems ėjimams varžovas leido man žvilgtelti į lentą. Po kelių ėjimų jo laukė matas. 

Be šachmatų, žaidžiu ir šaškėmis. Žaidžiu iš būtinybės, nes stipriausia žaidėja yra Stasė Ingaunytė. Šaškėmis niekada neplanavau žaisti. Man pakako šachmatų. Tiesa, šaškių ėjimus mokėjau seniai. O kaip tapau šaškininke? Tai man pačiai labai netikėta istorija. Mūsų žymiąją šaškininkę Stasę Ingaunytę lydėdavau į šaškių klubą. Ten vyko varžybos. Pasodinusi draugę prie jos lentos, pati ėjau nuo stalo prie stalo ir atidžiai stebėjau, kaip žaidžia kiti žaidėjai. Ne tik stebėjau, bet ir analizavau, skaičiavau ėjimus. Vienas iš turnyro organizatorių priėjęs prie manęs sako: "Ko čia be reikalo vaikštai, sėsk ir žaisk." Aš sutrikau ir iš karto nesugebėjau atsikirsti. Tad nuolankiai atsisėdau prie šaškių lentos ir pradėjau žaisti. Įdomiausia tai, kad pirmą kartą dalyvaudama Lietuvos čempionate tarp reginčiųjų šaškininkių S. Ingaunytė užėmė pirmąją vietą, o aš - paskutinę, penkioliktąją, vietą. 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS