MINTYS

Pranas PLIUŠKA

PABENDRAUKIME

Vienas iš neabejotinai svarbių žmogaus poreikių yra bendravimas. Neįgalieji - ne išimtis, nors yra manančių ir kitaip. Savaime suprantama, jog kiekvieno žmogaus tas poreikis skirtingas. Vieniems tiesiog būtina nuolat su kuo nors plepėti, ir kuo daugiau pašnekovų, tuo tas žmogus geriau jaučiasi, o kitiems užtenka vieno pašnekovo, ir pokalbis nebūtinai turi trukti ilgiau nei kelias minutes. Esu įsitikinęs, jog dauguma žmonių tiesiog mėgsta bendrauti. Ko gero, ne vienam iš jūsų teko pamatyti tokią situaciją, kai, įėję į parduotuvę, pastebite dvi maloniai besišnekučiuojančias moterytes. Jūs ramiai pasivaikštote po nemažą parduotuvę, užsukate į kiekvieną skyrių, išsirenkate ir nusiperkate viską, ką planavote, ko neplanavote, ir dar daugiau, o, išeidami iš prekybos centro, paliekate tas moterytes toje pačioje vietoje dar maloniau besišnekučiuojančias. O štai ir kitas pavyzdys - į svečius pas jus užsuka kaimynė ir tarstelėjusi, jog užbėgo tik trumpai, nes ant viryklės paliko virti sriubą, pradeda pasakoti visus savo, savo ir svetimų vaikų, giminių, kaimynų, per televiziją matytų politikų, įžymybių ir serialų veikėjų nuotykius. Ilgoji laikrodžio rodyklė suka ratą po rato, už lango ima keistis apšvietimas - nuo natūralaus iki dirbtinio, o kaimynė lyg niekur nieko šokinėja nuo temos prie temos. Bandote maloniai ir atsargiai užsiminti apie verdančią sriubą, bet kaimynė tik nusistebi ir net nesuvokia, apie kokią sriubą kalbate, taigi pasiūlote naujų pokalbio, tiksliau, monologo, temų. Ne kartą pačiam teko girdėti, kaip bažnyčioje per mišias porelė senučiukių užuot kalbėjusios poterius, prašnabždėjo didžiąją laiko dalį apie dalykus, kurie labiau tiktų kokiai skandalingai televizijos laidai. Nemanau, kad galime visus tuos išvardintus žmones smerkti. Šie pavyzdžiai tiesiog rodo, jog poreikis išsikalbėti, pasidalinti savo mintimis yra stipresnis už kokias nors etikos normas ar taisykles. Juk gali būti taip, kad parduotuvė, bažnyčia ar kita visiems prieinama vieta yra vienintelė, kur mano paminėti žmonės gali su kuo nors susitikti ir pabendrauti. Pavyzdžiuose kalbėjau tik apie moteris, bet tai tiesiog atsitiktinumas. Juk nemenkas būrys vyrų valandų valandas praplepa kokioje aludėje. Ką čia slėpti ylą apatinėse kelnėse - aš ir pats mėgstu "iki soties" pasišnekučiuoti. Kartais mano pašnekovas nebūna nei malonus, nei įdomus, nors jis to ir nejaučia, netgi atvirkščiai - bando netiesiogiai mane įtikinti, kad, bendraudamas su manimi, daro neįkainojamą paslaugą ir, kad aš turėčiau labai džiaugtis. Juk dažnai ne mes renkamės, su kuo bendrauti, o mus kas nors pasirenka. Pamąstykime kartu, kaip galėtume pasistengti elgtis, kad bendravimas taptų malonus ne tik jums, bet ir jūsų pašnekovui ar pašnekovams. 

Kai kyla koks klausimas ar yra konkreti tema, stengiuosi susirasti, ką įdomaus ar neįprasta apie tuos dalykus yra parašę ar pasakę žinomi, daug ką gyvenime nuveikę ir neeilinių laimėjimų pasiekę žmonės. Suradau kelias dėmesio vertas mintis, kurios gali būti pradinis taškas, pagrindas, kurio reikėtų laikytis bendraujant su kitu žmogumi. Štai Og Mandino yra pasakęs iš pirmo žvilgsnio paprastus žodžius: "Kiekvienas iš mūsų esame tikras stebuklas." 

Prisimindamas nemalonius pašnekovus, turiu prisipažinti, jog pats buvau kaltas. Man tiesiog reikėjo neturėti išankstinės nuostatos, neignoruoti to žmogaus kaip pašnekovo, pasistengti, jog kalbėtume tomis temomis, kurios įdomios mums abiems. Ši citata jau davė rezultatų. Yra vienas politikas, kurio pažiūros skiriasi nuo mano įsitikinimų. Anksčiau aš jį paprasčiausiai ignoruodavau ir, išgirdęs jo balsą per radiją ar televiziją, tiesiog įjungdavau kitą kanalą. Kai lioviausi taip elgtis, išgirdau iš to paties politiko kelias labai puikias mintis, kurias ir dabar prisimenu, nors visa kita, ką jis porino, man buvo nepriimtina. 

Manau, kad viena svarbiausių taisyklių bendraujant yra nepiršti pašnekovui savo kategoriškos nuomonės vienu ar kitu klausimu. Štai dar viena citata: "Asmeniškai aš mėgstu žemuoges su grietinėle, nors žuvis kažkodėl pirmenybę teikia kirminams. Štai kodėl, keliaudamas į žūklę, galvoju ne apie tai, ką mėgstu, o apie tai, ko nori žuvis." Tai Dale Carnegie. 

Per vieno susirinkimo pertraukėlę vienas "šnekorius" ėmė "pilti neskiestas pamazgas" ant gerai žinomos partijos, nekreipdamas dėmesio į tai, jog net keli iš susirinkusiųjų buvo būtent tos partijos nariai. Panašių atvejų nemažai. Kartais akivaizdu: kategoriškai reiškiantis savo nuomonę yra visai ne tos srities specialistas, naudojasi neteisinga informacija arba tiesiog paskalomis. Taigi, mielieji, prieš pradėdami dėstyti savo požiūrį, pasiklauskime, ką tuo ar kitu klausimu galvoja pašnekovai, ir tik tada pradėkime dėstyti savo argumentus. Taip iš anksto sužinosime, kas palaikys mūsų nuomonę, o kas bus oponentai. Priešingu atveju dažnai pasitaiko, kad žmonės (neįgaliems tai itin būdinga), nenorėdami sukelti neigiamos reakcijos, patyli, palinkčioja galvomis, bet mintyse pasiunčia mus taip toli, kad per tris paras nei pėsčiomis pareisi, nei ant lenktyninio asilo parjosi. Labiausiai man patinka tokie pašnekovai, kurie ne tik kritikuoja, bet mato ir teigiamų kokio reiškinio ar sprendimo momentų. Juk dažniausiai nebūna vien tik juoda ar balta, nebent kalbėtume apie aklojo regėjimą. Čia pravartu prisiminti Alberto Einšteino žodžius: "Tikrovė - tik iliuzija, bet labai įtikinama." 

Niekam nepatinka niurgzliai ir bambekliai. Pašnekovai vengs mūsų kitą kartą, jei neklausiami kalbėsime apie savo regėjimo problemas, kitas ligas ar kasdienius rūpesčius. Išmintingai yra pasakęs Anthony J. D'Angelo: "Kur beeitum, nesvarbu, koks oras, visada pasiimk savo nuosavą saulę." 

Mums, neregiams, trumparegiams, toliaregiams, aukštaregiams bei žemaregiams, neįžiūrintiems saulės, visomis įmanomomis prasmėmis svarbu turėti savo vidinį šviesulį, kuris ne tik nušviestų mūsų mintis, tačiau net sugebėtų nustelbti kitų niūrumą. Pasistenkime ne tik patys neskleisti blogybių, bet nebūkime ir kitų "įkraunami" neigiamomis emocijomis. Taikliai yra pasakęs nežinomas autorius: "Niekada nesigrumk su kiaule purve, nes abu išsipurvinsite, o kiaulei tai patinka." 

Aklieji ir silpnaregiai turi mažiau galimybių bendrauti. Nei gatvėje, nei parduotuvėje, nei kitoje viešoje vietoje neužkalbinsi pažįstamo, nes jo nepažinsi. Dėl regėjimo negalios neretai vengiame giminių susiėjimų, lankymosi masiniuose kultūriniuose renginiuose ir net paprasčiausių kavinių. Vis tik mes bendraujame. Tas bendravimas nemenkas. Vieni kalbasi tik su šeimos nariais namuose, kiti dalyvauja meno ar amatų būreliuose, savipagalbos grupėse, palaiko nuolatinį ryšį su grupe draugų telefonu, jaunesni - internetu, skaipu, susirašinėdami su pažįstamais ir nepažįstamais "veidaraštyje" ar siųsdami elektroninius laiškus. Viliuosi, kad mano išsakytos ir pacituotos mintys padės jums patirti dar didesnį bendravimo malonumą.