PORTRETAS

Vilma VENCKUTONYTĖ-VAIČIŪNIENĖ

SVARBU PRADĖTI DABAR IR NESUSTOTI

Penkiose parolimpinėse žaidynėse dalyvavusios pripažintos Lietuvos lengvaatletės Sigitos Markevičienės kasdienybėje liko mažiau griežto sportinio režimo ir atsirado daugiau vaidmenų - sporto instruktorės, renginių organizatorės, psichologės, močiutės. O vasara pagaliau kvepia ne prakaitu, o poilsiu. 

Ilgametė aklųjų ir silpnaregių Panevėžio sporto klubo "Šviesa" narė Sigita Markevičienė jau antrus metus dirba šio klubo sporto organizatore. Su vyru Arvydu kasdien atrakina sporto salės duris ir įleidžia norinčius sportuoti. "Šviesa" neturi trenerio etato, tad ir profesionalių sportininkų čia nėra, visi - mėgėjai. Nors, pavyzdžiui, žaisdamas šaškėmis su sveikaisiais Gintaris Audickas yra laimėjęs Panevėžio miesto taurę. 

Moteriškaičių sporto laikas 

"Per dieną sporto klubo salytėje bendraujama su dešimt dvylika žmonių. Vyrai kilnoja svarmenis, turi savo metodiką. Aš daugiau dirbu su moterimis. Antra valanda sporto salytėje - moteriškaičių laikas. Visos ant takelio bėga, paskui darome pilvo, nugaros stiprinimo pratimus, neužmirštame nė vieno raumenėlio. Kas keturias dienas reikia ką nors nauja parodyti, jeigu vien ant pilvo gulės - nusibos žmogui. Pratimus darau kartu su moterimis. Kiekvieną paliečiu, pažiūriu, pratimus parenku individualiai - pagal sudėjimą, sveikatą, pajėgumą. Aklam žmogui puiki išeitis - bėgimo takelis: nėra jokių kliūčių, pats greitį reguliuoja, ypač žiemą, kai lauke slidu, - entuziastingai pasakoja Sigita. - Tai ir savęs pačios patikrinimas, ar moki su kiekvienu bendrauti. Patinka, kai žmonės klausia - ar aš gerai darau? Dažnai sako "aš viską moku", o pasirodo - mankštinasi netaisyklingai. Pati visko išmokau iš Sergejaus Sokolovo. Nesakau, kad čia pilna žmonių, bet jų daugybės ir nereikia, nes mūsų sporto klubelis - mažas, skirtas LASS nariams, jų šeimos nariams, aplinkinių namų gyventojams." 

Kodėl aš turiu tingėti? 

Sigita pastebi, kad anksčiau vaikų atranka į sporto būrelius buvo didesnė, nes nebuvo kompiuterių, o dabar vaikai patys nenori sportuoti - treneriams reikia juos gaudyti. Nors suaugę žmonės po truputį išsijudina ir nori daugiau sportuoti, bet tai lėtas procesas. Prisiminkime Europos Komisijos užsakymu "Euromonitor" atlikto tyrimo duomenis: Lietuvoje niekada nesportavo ir nesportuoja, nesimankština 46 proc. žmonių. 

"Jeigu žmogus pripratęs į parduotuvę su mašina važiuoti, nelengva pakeisti tokius įpročius. Aš patariu pradėti pamažu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus gyvena daugiaaukščiame name, keliskart per dieną užlipti nulipti laiptais. Tai bus nemažas darbas ir krūvis. Galima įsigyti šunį: jis nepasakys "man šalta ar lietus lyja" - jis vis tiek norės į lauką. Pasivaikščiojimas - irgi judėjimas. Maži vaikeliai mėgsta žaisti lauke - ir suaugusieji kartu pajuda", - rekomenduoja moteris. 

Svarbiausias Sigitos patarimas visiems žmonėms: "Pradėk judėti dabar. Ne nuo rytojaus, ne nuo pirmadienio, o dabar. Jeigu pradėjai sportuoti, eik į salę - tęsk, nesustok. Jeigu sustosi - atsiras daugybė priežasčių, kodėl "negali" tęsti. Daug kas dejuoja "oi, koks didelis svoris". Kaip jis nukris, jeigu visą dieną ant sofos praleidi? Yra žmonių, kurie užuot judėję renkasi knygą ar televizorių. Kitiems geriau išgerti tabletę ir laukti pagerėjimo. Žmogų įkalbėti sunku. Turi praeiti laiko, kad būtų pajausta - pagerėjo savijauta, sveikata, tada jau pačiam žmogui reikės to sporto", - agituoja Sigita. 

Daug psichologijos žinių sukaupusi Sigita supranta, kad tinginys visada pasiruošęs būti geriausiu žmogaus draugu. "Būna ir man - šiandien šoną skauda, koją skauda, nuotaikos nėra, tingiu bėgti, bet pradedu pati su savimi kalbėtis - kodėl aš turiu tingėti? Turiu tiesiog bėgti, ir pamažu nuotaika pasitaiso." 

Dar su mergaitėmis pasivaržo 

Keturiose vasaros ir vienose žiemos parolimpinėse žaidynėse dalyvavusi S. Markevičienė tokio režimo, kaip anksčiau - dvi treniruotės per dieną - neturi, bet vis tiek aktyviai gyvena. Dieną pradeda bėgimu. 

"Smagiausia bėgioti rytais - ypač pavasarį. Kai paukšteliai atbunda, girdžiu jų chorą. Žiema irgi turi savo žavesio, bėgiodama liečiu sniegą, tada jau tik kėkštai sveikinasi. Rytais treniruotė užtrunka valandą ar ilgiau. Miškelyje nuolat sutinkame tuos pačius žmones, tai tarytum savotiškas rytinis kolektyvas - vieni bėgioja, kiti su šiaurietiškomis lazdomis, treti su šunimi vaikšto. Treniruojuosi pagal aplinkybes ir galimybes, dalyvauju varžybose Lietuvoje. Jau ne rezultatai svarbiausia, bet, ačiū Dievui, dar ir rezultatai - pusė bėdos, dar su mergaitėmis pasivaržome", - juokiasi Sigita. 

Daugiau kūrybos ir laisvės 

Kai tapo sporto klubo organizatore, Sigitos gyvenime atsirado daugiau kūrybos. Vien per paskutinius metus organizuoti renginiai: Baltosios lazdelės šventė, Valentino diena, Kovo 8-osios proga surengtas moterų dainų vakaras, kur Aušrinė Audickė skaitė savo eiles. 

"Kartą per mėnesį suorganizuojame susitikimą su įdomiu žmogumi, pavyzdžiui, Panevėžio vicemerė buvo. Užmezgėme draugystę su LIONS klubo nariais - per jų organizuotą labdaros koncertą mūsų klubo nariai, kurie užsiima rankdarbiais, pardavinėjo savo darbus. Klubo dvidešimtmečio proga buvo jaunimo ansambliukas susikūręs. Sezono uždarymo proga organizavome vakarėlį. Užtenka žmonėms mesti kibirkštėlę, ir jie toliau patys viską daro, visur dalyvauja. Žmonės pasiilgę bendravimo. Mes siekiame, kad šiame klube jiems būtų gera. Nebūtina čia visą laiką judėti, sportuoti, mankštintis. Kaip išmanome, taip "judiname" klubo veiklą. Dabar turiu daug laisvės", - džiaugiasi Sigita. 

Močiute, ar tu mane matai? 

Sigita džiaugiasi, kad sporto klubo "Šviesa" vadovas, jos daugiametis treneris ir bėgimo lyderis Sergejus Sokolovas yra ir jos anūkų treneris. Sigitos anūkui Ąžuolui 11 metų, Radvilui - jau 8 metai, Kerniui - 3. Du vyresnieji lanko S. Sokolovo vedamas rankinio treniruotes. Vasarą Sigita su anūkais ypač dažnai pasimato - jų pilni visi močiutės namai. 

"Kai Ąžuolas atvažiuodavo pas mus su Arvydu, visi galvodavo, kad jis pabėgs nuo mūsų. Bet tokių problemų nebuvo, nepasitaikė, kad anūkas neklausytų ar neatsilieptų šaukiamas. Jeigu Radvilui iškrisdavo čiulptukas, tai dukters šuo Reksas, mūsų katinas Snapas ir aš konkuruodavome, kuris pirmas pačiups jį. Dabar Kerniukas manęs vis klausinėja: "Močiute, o tu mane matai? - Nematau. O dabar matai? - Nematau. Tada ranką uždeda ir klausia: O dabar matai? - Dabar jau matau." 

Sigita pasakoja ir daugiau istorijų, susijusių su anūkais. "Jeigu aš kažko ieškau, tai Kernius paima mano ranką, pastumia to daikto link. Kai į puodelį pilu vandenį ir šis jau artipilnis, sako: "Sustok." Su Arvydu jiedu kartu dainuoja. Mažylis ateina į salytę - ir šoudauną, kaip supranta, taip žaidžia. Tyčia nevertėme anūkų sportuoti, bet gal užaugs sportiški berniukai. Svarbu, kad žinos tuos žaidimus. Savaime susiklostė, kad Sergejus rinko 2003 m. gimimo berniukų rankinio grupę, priėmė Ąžuolą ir jaunesnį Radvilą. Šis ir liaudies šokius šoka. O šaunuolis Ąžuolas ketvirtą klasę baigė su pagyrimu. Jo labai gera mokytoja - nuo pat pradžių užduodavo pamokėlių, išmokė vaikus dirbti", - gerumą skleidžia Sigita. 

Geri rezultatai - juodas darbas 

Mokanti gyvenimu džiaugtis Sigita nusijuokia: "Pagaliau man vasara yra vasara! Anksčiau mano vasaros žliaugdavo prakaitu, nes visos pagrindinės varžybos - rugpjūtį, rugsėjį. Būdavo parduotos vasaros. Pavyzdžiui, Šventojoje, būdavo, girdžiu, kaip žmonės atsipalaidavę šnekasi, klega, o aš ruošiuosi visą valandą krosą bėgti. Rezultatai - puiku, bet kiek čia juodo darbo. Apmąstant tas parduotas vasaras, svarbu buvo tikrai ne pripažinimas, pirmiausia - tai bendravimas, paskui geri rezultatai, noras stengtis ir toliau. Mūsų bėgikų senoji gvardija - Vytautas Girnius, Linas Balsys, Kęstas Bartkėnas, Saulius Leonavičius, Linutė Buivydienė - labai draugiška. Džiaugdavomės vieni kitų rezultatais, vieni kitus skatindavome, norėdavau su jais susitikti, bendrauti." 

Su lyderiu S. Sokolovu Sigita kartu bėga nuo 1989 m. "Iki tol nesijaudindavau - galvodavau, vis tiek kaip nors nubėgsiu. Kai pradėjau bėgti su Sergejumi, tada supratau, ką reiškia dirbti. Jeigu nori kažką pasiekti, turi atiduoti jėgų. Būdavo, pareinu po dviejų treniruočių, su "balonke" atsigulu - net nusirengti negalėdavau, būtinai turėdavau pagulėti, tik tada eidavau praustis. Sergejus pats labai darbštus, savęs negaili, jis nori, kad ir tu toks būtum. Jeigu mato, kad uoliai dirbi, geranoriškai padės. Jis labai gerai mokėjo parodyti man pratimus: "Uždėk man ranką, atpalaiduok, liesk, nepyk, kad aš prie tavęs kimbu, aš noriu, kad tau lengviau būtų bėgti." Jis tikrai pasiaukojantis ir sukaupęs labai daug patirties", - dėkingumą išreiškia Sigita. 

Dienos lekia kūlversčiais 

Sigita apibendrina, kad jos dienos ne slenka, o kūlversčiais lekia. Ilgai sėdėti ji pavargsta. Dalyvauja renginiuose, dramos būrelio "Arka" veikloje, eina į teatrą, palaiko vyrą Arvydą, kuris dalyvauja Panevėžio tremtinių choro veikloje. "Diena atrodo ilga, kai ant sofos guli, o kai išeini iš namų - laikas visada greičiau lekia", - įsitikinusi sportininkė. 

Didžiausias S. Markevičienės noras, kad valstybė skirtų daugiau dėmesio neįgaliesiems, kad būtų galima paskatinti sportininkus, juos vežti į varžybas. "Šnekėjome su Panevėžio mero pavaduotoju - niekas mūsų neatstumia, bet paramos žada "pagal galimybes". Pasiekimas, kad valdžia žino mūsų sporto klubą", - nenuleidžia rankų S. Markevičienė.