TAMSOS ŠVIESA

 

MATYTI ŠIRDIMI


Savo rašinį skaito I.IvanauskytėLASS kasmet rengiamose dienose "Susitikimai" aktyviai dalyvauja ne tik suaugę žmonės, bet ir moksleiviai. Jie brailio raštu mokosi rašyti savo vardą, rašo rašinius neregystės tema ar piešia. Šių metų "Susitikimuose" Kelmėje rajono mokyklų jaunimas ir rašė, ir piešė - vyko rašinio "Tamsos šviesa" ir taktilinių piešinių "Nematomi regėjimai" konkursai. Konkursų dalyviai ne tik rašė ar piešė, bet ir lankėsi LASS Kelmės rajono filiale, stengėsi pažinti, suprasti neregio gyvenimą, kiek jį gali suprasti regintis jaunas žmogus. Jau po visų konkursų ir visų susitikimų su jų nugalėtojais LASS Kelmės filialo pirmininkė Janina Samušienė pasakojo, kad visi abiejų konkursų dalyviai Seimo narės Almos Monkauskaitės iniciatyva apdovanoti kelione į Vilnių. 

Rašinių konkurso "Tamsos šviesa" organizatoriams sutikus, žurnalo skaitytojams siūlome pirmąją vietą laimėjusį Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos moksleivės Inesos Ivanauskytės rašinį (mokytoja Genovaitė Rutkūnienė). Ateityje konkurso "Tamsos šviesa" rašinių pasiūlysime ir daugiau. 

 

* * * 

Kiekvieną dieną ateinu čia, prie kepyklėlės, sėdžiu ir mąstau apie savo gyvenimą. Atrodo, jau visą amžinybę nematau dienos šviesos, mėlyno dangaus, žvaigždžių. Labai sunku eiti gatve ir nematyti žmonių veidų, parduotuvių vitrinose atsispindinčio savo atvaizdo ar virš namų stogų šviečiančios saulės. Atsimenu, kai buvau paauglė, man visiškai nerūpėjo, ką matau, kaip kas atrodo aplink mane, niekad nepagalvodavau ir apie tai, kaip jaučiasi praradę regėjimą žmonės. Girdžiu balsus ir bandau įsivaizduoti, kaip kas atrodo, kokie kalbančiųjų veidai. Užsimerkiu ir matau berniuką žaviomis akimis, laimingą merginą, nešančią gėlių puokštę. Kodėl jie nepažiūri į mane? Nejau eidami pro šalį nemato vienišos merginos, sėdinčios ant suoliuko? Norėčiau, jog kas nors pažvelgtų į mane nuoširdžiu žvilgsniu, prisėstų šalia ir pakalbėtų su manimi nekreipdamas dėmesio į tai, kad esu neregė. Norėčiau, kad kas nors papasakotų apie netoliese esančius žmones, mane supančią aplinką, kad primintų, kaip atrodo saulė bei dangus. Norėčiau, kad papasakotų apie spalvas, nes visa, ką galiu matyti, - vien tamsa. Pajuntu, kaip kažkas prisėda šalia. Tyla. Išgirstu tik gilų kvėpavimą. 

- Gyvenimas užknisa, - išgirstu vyrišką balsą. 

- Tu bent jau matai, - nusišypsau. 

Ir vėl tyla. Jokio garso. Negirdžiu net kvėpavimo. Gal jis tiesiog nuėjo? Gal jam visai nerūpi, kaip aš jaučiuos? O ar turėtų? Juk aš jam - visiškai svetimas žmogus. Tikriausiai pasirodžiau nepatenkinta savo gyvenimu. Nors taip ir yra. Manau, ir aš anksčiau tiesiog būčiau nuėjusi. Bet ne, vis dėl to jis čia, nes išgirstu tylų atodūsį ir pajuntu tabako kvapą. Apsidžiaugiu, kad jis dar čia. 

- Aš Eduardas, - vėlei išgirstu. 

- Emilija. 

Taip smalsu, kaip jis atrodo, kiek jam metų, kokie plaukai, akys. Žinau tik tiek, kad jo labai malonus balsas. Kaip norėčiau tą vyrą pamatyti. Ir tuomet jis vėl prakalbo: 

- Emilija, turi labai gražias akis. 

- O aš net neatsimenu jų spalvos. 

- Na, jos mėlynos lyg vandenynas. Tai tokia šalta, liūdna, bet labai graži spalva. 

Jis palietė mano veidą. Supratau, kad mano gyvenimas pasikeis. Kad nebūsiu vieniša, neturėsiu kęsti tos pačios rutinos. Eduardas tikriausiai yra pats nuoširdžiausias žmogus. Jis labai optimistiškas, linksmas. Jis praskaidrindavo net ir niūriausias mano gyvenimo dienas. Su juo gyvenimas tapo geresnis. Nors mano akys tamsoje, daug dažniau jaučiu šviesą. Mėgaujuosi Eduardo artumu, buvimu šalia ir tuo, kad galiu liesti jo veidą, - mintyse matyti vaizdus. Eduardo dėka tapau laimingiausia mergina. Nors mano akys nieko nemato, jis išmokė mane matyti širdimi. 

 

Inesa IVANAUSKYTĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]