JAUNA MINTIS

DVI GYVENIMO AŠYS

Smagu bendrauti ir užrašyti pokalbius su jaunais žmonėmis. Kiekvienas vaikinas ar mergina - atskiras pasaulis, kiekvienas turi savitą, tik jam būdingą patirtį ir gyvenimo sampratą. Visus vienija svajonės ir noras tapti savarankiškiems, o būdą, kaip tokiam tapti, kiekvienas renkasi individualiai. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas, nors labai jaunas, nepaisydamas negalios, tvirtais žingsniais eina pažinimo ir savęs tobulinimo keliu. 

Neregys Mindaugas Dvylaitis gimė ir augo Kaune. Vaikystėje dar džiaugėsi spalvomis, knygelių paveikslėliais. Vėliau liko tik viena - juoda spalva. Mindaugas mokėsi Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Šį pavasarį ten baigė dešimt klasių. Be bendrojo lavinimo dalykų, Mindaugas lankė muzikos mokyklą. Daug laiko skyrė sportui. Baigęs dešimt klasių vaikinas įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Laisvalaikiu mėgsta klausytis muzikos, ją savaip atlikti - savaip interpretuoti. Labai mėgsta žaisti ir šaškėmis. Šaškės jam - savotiška proto mankšta. 

"M. Ž." Nors esi dar gana jaunas, bet turi geležinę valią, moki siekti užsibrėžto tikslo. Iš kur tas užsispyrimas ir atsakomybės jausmas? 

M. D. Esu optimistas. Sau nuolat kartoju ir laikausi nuostatos - nesu neįgalus žmogus, esu sveikas. Siekdamas savo tikslo, noriu įrodyti - aklas žmogus yra visavertis, jis savo troškimais, valia, užsispyrimu tikrai nenusileidžia sveikiesiems. Manau, mus visus vienija tikslai. Nesvarbu, kokiais būdais ir kiek dedama pastangų jų siekiant. Viską atperka džiaugsmas, galbūt ir pasididžiavimas, kad pasiekei tikslą. Žinoma, nereikia sau kelti neįmanomų ir neįvykdomų užduočių. Geriau pradėti nuo mažesnių, lengviau pasiekiamų ir neilgalaikių tikslų. O vėliau pamažu galima juos sunkinti. Manau, viskas priklauso nuo konkretaus charakterio bei valios. Svarbu norėti. O kai nori, dedi visas pastangas. Man darė įtaką tėvai. Nuo mažų dienų stebėjau savo tėtį. Jis - profesionalus muzikas. Namuose daug muzikuodavo. Mama irgi prisidėjo prie mano valios ugdymo. 

"M. Ž." Dabar paties gyvenime dvi ašys: pirmoji - muzika, antroji - sportas. Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado muzika? 

M. D. Kaip jau minėjau, augau muziko šeimoje. Nuo pat gimimo aplink - muzikos garsai. Tai girdėdamas, pradėjau ir pats improvizuoti. Tėvai mane stebėjo. Matydami mano pomėgį muzikai, nusprendė leisti į muzikos mokyklą. Man pasisekė. Muzikos mokytojai patikėjo manimi, priėmė mokytis. Lankiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. Mama pasiaukodama mane lydėjo į muzikos pamokas. Tai truko ne vienus metus. Pradinius muzikos mokslus sėkmingai baigiau. Dabar juos tęsiu - studijuoju J. Gruodžio konservatorijoje. 

"M. Ž." Kodėl pasirinkai akordeoną, o ne kokį kitą muzikos instrumentą? 

M. D. Svajojau apie pučiamuosius instrumentus. Deja, gydytojai dėl akių juos uždraudė. Pasirinkimas buvo nedidelis. Reikėjo rinktis iš styginių ar klavišinių. Styginiai - "moteriškesni". Pasirinkau klavišinius - akordeoną. Šį pasirinkimą nulėmė ir konkurencija. Tarp reginčiųjų labai populiarus fortepijonas. Čia milžiniška konkurencija. Šioje srityje su reginčiaisiais labai sunku konkuruoti. O akordeonas ne toks "masinis". Muzikos mokykloje mokiausi groti būtent juo. Kol kas nesu nusivylęs. Tiesa, dabar konservatorijoje pasirinkau vokalo studijas. Akordeoną laikinai atidėjau į šalį. Nors retkarčiais vis tiek juo groju. 

"M. Ž." Tik pradėjai studijas. Kaip orientuojiesi naujoje erdvėje? 

M. D. Konservatorijoje mokausi vos kelis mėnesius. Studijuoju trečiame kurse. Kodėl iš karto trečiame? Aš baigiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. Ten, paskutinėse klasėse, mokiausi tiksliniame kurse, gal todėl mano žinios gana išsamios. Kol kas man nėra lengva. Pirmą kartą integravausi į reginčiųjų sistemą. Manau, prie visko galima priprasti. Reikia tik nebijoti ir pasitikėti savimi, nepulti prašyti aplinkinių pagalbos. Nors tepraėjo keli mėnesiai, drąsiai galiu teigti - jau prisitaikiau prie naujos aplinkos. Pirmiausia išmokau savarankiškai judėti. Turiu gerą atmintį. Lengvai atsimenu, kur yra auditorijos ar užsiėmimų kabinetai. Paskaitos ir praktiniai užsiėmimai - skirtinguose pastatuose. Į paskaitas vaikštau vienas, niekas manęs nelydi. Kolegos mane priėmė draugiškai. Tikėjau, kad menininkai yra demokratiškesni, kad jiems neprireiks adaptacinio laikotarpio. Smagu, jog per kelis mėnesius jie prie manęs priprato - dabar patys nuolat siūlo pagalbą. Dėstytojams aš taip pat nesu egzotinis paukštis. Nors girtis ir negražu, bet jie mane bendrakursiams rodo kaip pavyzdį - dėl mano išskirtinio užsispyrimo ir mokslo siekimo. Jie mano, kad esu iš visų labiausiai motyvuotas, beatodairiškai siekiu savo tikslo. Kaip minėjau, šiemet pasirinkau vokalą. Tai padariau neatsitiktinai. Studijuojant vokalą lengviau mokytis natas. Su dėstytojais dirbu individualiai. Natų neužsirašau. Mokausi muzikos kūrinį iškart atmintinai. Grodamas muzikos instrumentu taip pat melodiją ir jos variacijas įsidėmiu gana gerai. 

"M. Ž." Gal naudojiesi moderniomis techninėmis priemonėmis, padedančiomis savarankiškai judėti erdvėje? 

M. D. Tiesą pasakius, naujomis moderniomis technologijomis ne itin domiuosi ir tikrai dėl jų nesu pamišęs. Kai kuriomis techninėmis naujovėmis naudojuosi. Štai įprastą baltąją lazdelę pakeičiau akustine. Tai padariau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia įprasta lazdelė nėra patogi. Ją nepatogu su savimi nešiotis. O akustinė lazdelė nedidelė - ji telpa delne ir kišenėje. Ši lazdelė nėra pigi - kainuoja 640 litų. Akustine lazdele naudotis gana paprasta. Ją reikia laikyti prieš save - ji fiksuoja visas kliūtis. Jos reagavimo spindulys - apie pusantro metro. Kada priartėji prie kliūties, lazdelė tave įspėja garsiniu signalu. Lazdelė dviejų režimų - pypsėjimo arba vibracijos. Antrasis yra priimtinesnis. Lazdelė vibruodama neatkreipia pašalinių žmonių dėmesio. Jos vibraciją jaučiu delne. Lazdelė - su elementais. Juos galima keisti. 

"M. Ž." Kaip pavyksta suderinti mokslą su intensyviomis plaukimo, šoudauno - aklųjų teniso - treniruotėmis? 

M. D. Tai nėra lengva. Dar nesu tvirtai nusprendęs, ką pasirinksiu, - sportą ar muziką. Todėl kiek įmanydamas tobulėju abiejose srityse. Tiesa, sportininkai turi laikytis griežtos dienotvarkės. Norėdamas sporte pasiekti laimėjimų, privalau ir aš jos laikytis. Kiekvieną rytą keliuosi šeštą valandą. Einu į treniruoklių salę ir sportuoju. Po treniruotės skubu į konservatoriją. Ten klausausi paskaitų ir muzikuoju. Čia būnu nuo aštuonių valandų ryto iki septynių vakaro. Po paskaitų lekiu į baseiną. Ten - plaukimo treniruotės. Vidutiniškai plaukimo treniruotė trunka valandą dvi. Viskas priklauso nuo trenerės sumanyto treniruočių intensyvumo grafiko. Po baseino einu namo. 

"M. Ž." Tarp neregių plaukikų bei tenisininkų esi akivaizdus lyderis, o kaip sekasi tarptautiniuose susitikimuose? 

M. D. Kol kas sporte - tik pirmieji pasiekimai. Plaukime esu neregių Lietuvos čempionas. Iškovojau ir garbingą Europos jaunių plaukimo aukso medalį. Šią vasarą išmėginau jėgas Europos suaugusiųjų plaukimo čempionate. Tarp suaugusiųjų iškovojau šeštąją vietą. Iš viso esu laimėjęs apie aštuoniasdešimt penkis medalius. Medaliai iškovoti ne tik baseinuose. Žaidžiu ir aklųjų tenisą. Lietuvoje pagal pajėgumą esu antroji raketė. Dabar intensyviai ruošiuosi pasaulio aklųjų teniso čempionatui. 

"M. Ž." Kokie artimiausi paties planai? 

M. D. Manau, baigęs mokslus, rinksiuosi specialybę, susietą su sportu. Toliau mokysiuosi muzikos. O tada - darbo paieška ir šeimos kūrimas. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS