GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

IR AŠ TEN BUVAU...

Lapkričio 29-30 dienomis Vilniuje vyko seminaras, skirtas LASS darbuotojams. Daugumą susirinkusiųjų sudarė LASS rajonų filialų pirmininkai ir socialinės reabilitacijos projektų vykdytojai. Seminaro apžvalgą pradėsiu nuo jo pabaigos, - momento, kai visi visi dalyviai galėjo balsuoti ir jį įvertinti. Tokį nelengvą, konkretų ir daugelį mūsų organizacijos veiklos sričių apimantį darbą įvertinau geriausiu balu. 

Seminarą pradėjo Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė - ji paskaitė pranešimą apie vietos negalios organizacijų ir savivaldos institucijų bendradarbiavimą. Pranešime remtasi patirtimi iš susitikimų su dvidešimties rajonų savivaldybių atsakingais darbuotojais, įskaitant pačius merus, dalyvaujant neįgaliųjų ir kitų nevyriausybinių organizacijų vadovams ir aktyviems nariams. Anot pranešėjos, kiekviename rajone situacija skirtinga. Kai kur toks bendras susėdimas apsitarti buvo pirmasis, kitur bendradarbiaujama nuolat. Pati bendradarbiavimo sąvoka vienaip suprantama savivaldybės klerkų, kitaip - pačių neįgaliųjų. Jei valdininkas atsiunčia kokį raštą su rekomendacijomis ar reikalavimais, tai jam atrodo, jog tai bendradarbiavimas, o iš tiesų tai labiau rodo nenorą bendradarbiauti, nes raštas ruoštas be pačių neįgaliųjų atstovų. Neatmeskime tikimybės, kad valdžios vyrams ir moterims, sprendžiantiems gyvybiškai svarbias ekonomines, energetikos, šilumos ūkių ir neatidėliotinas socialines problemas, kartais nelabai lieka laiko ir jėgų pasidomėti neįgaliųjų reikalais, todėl jei mes patys "nesipainiosime jiems po kojomis" pakankamai dažnai, mus gali prisiminti tik prieš įprastus rinkimus. 

LNF savivaldybėms siūlomas rekomendacinis modelis "Darbotvarkė-50" - siekiama įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvencijos 50 straipsnių. Neturėkime iliuzijų, jog įvyks stebuklas per metus ar dvejus, tad pranešėjos žodžiai "anksčiau ar vėliau, pamažu" sugrąžina į realybę. Iš pradžių modelis bus išbandytas penkiose savivaldybėse. Kuriant bendrą savivaldybių ir neįgaliųjų organizacijų veiklos planą svarbi pranešėjos frazė: "Nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų." O kad šie žodžiai išplistų kaip ugnis ir pasiektų Neįgaliųjų reikalų departamentą, net pačią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją! Reikia pripažinti, kad kai kurių savivaldybių darbuotojai, prižiūrintys socialinės reabilitacijos projektus, pradeda šiek tiek suprasti skirtingų negalių žmonių poreikius, bet tai tik šviesus debesėlis virš ledkalnio viršūnės. 

Vėliau visi seminaro dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes ir, pasikeisdami pagal iš anksto sudarytą grafiką, aktyviai dirbo atskirose patalpose. 

Pirmoje salėje Lietuvos banko komunikacijos departamento vyriausioji specialistė Aurelija Meškerevičiūtė suteikė aktualios informacijos, susijusios su euro įvedimu Lietuvoje. Buvo pristatytos priemonės neregiams, padedančios atpažinti ir atskirti euro monetas bei banknotus. Sužinojome, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis aklasis ar labai silpnai regintis žmogus gruodžio mėnesį gaus po registruotą laišką, kuriame bus garsinis atvirukas ir euro monetų bei banknotų atpažintukas. Atvėrus atviruką bus galima išklausyti aktualią informaciją, susijusią su euro įvedimu Lietuvoje. Išmokti naudotis euro monetų ir banknotų atpažintuku, sužinoti kitus eurų ir eurocentų atpažinimo bei atskyrimo būdus bus galima kiekvieno rajono LASS filiale. 

Kitoje salėje ryšių su visuomene agentūros UAB "Idea prima" konsultantas Džeraldas Kauneckas, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais mokė, kaip tinka ir kaip žalinga bendrauti su žiniasklaida: rajonine ir regionine spauda, radijo, TV žurnalistais. Vadovautis reikėtų principu: jei jūs nepapasakosite savo istorijos, tai už jus padarys kiti ir pateiks taip, kaip norės, gal kai ką nutylės, ką jūs pats būtinai pabrėžtumėte, o kai ką išryškins, kas jums nelabai patinka. Reikia nebijoti išsakyti savo mintis, nebijoti "lipti ant bačkos", tik atsakingai pasirinkti konkretų spaudos leidinį ar radijo, TV laidą. Svarbu - informacijos tikslumas ir sugebėjimas sudominti. 

Trečioje salėje vyko diskusija "Dirbame žmogui - ar mums sekasi?". Diskusijoje "ugnį žarstė" LASS pirmininkas Sigitas Armonas ir VšĮ LASS respublikinio centro vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Ne veltui paminėjau žarijas, nes įtariu, jog tai buvo pati karščiausia salė ne tiesiogine, bet įvairiomis kitomis prasmėmis. Buvo kalbama apie tai, kas "skauda", kas piktina, - lyg iš gausybės rago pylėsi problemos problemėlės. Kai kurios jų yra bendros daugeliui rajonų filialų: naujų narių įtraukimas į veiklą, jų aktyvumas, lėšų trūkumas transportui, kai reikia nuvykti pas atokiose gyvenvietėse ar kaimuose gyvenančius aklus bei silpnaregius, nemažėjantis srautas įvairių ataskaitų, dokumentų, kurių pildymas atitraukia nuo esminės veiklos - padėti regėjimo problemų turintiems žmonėms. Kai kurios problemos būdingos tik vienam ar keliems filialams. Štai keliuose rajonuose patys akių ligų gydytojai paskambina ir praneša apie naujai apsilankiusį žmogų su regėjimo negalia, o kituose okulistai yra tos nuomonės, jog LASS jiems tik trukdo dirbti tiesioginį darbą. Gaila, kad negalėjau dalyvauti visų keturių grupių diskusijose. Kiekviena tema jautri, skaudi ir šaukte šaukiasi plunksnos. Gali kilti natūralus klausimas: kas iš to, kad parašysi? 

Kai išlieji mintis ant popieriaus ir paleidi į platųjį pasaulį, sąmoningai ar nesąmoningai tikiesi, jog atsiras protingų žmonių, galinčių pasiūlyti genialių sprendimų. Štai pirmininkas S. Armonas paminėjo LASS priklausančius pastatus. Anuo metu buvome turtingi, prisipirkome, prisistatėme pastatų. Dabar jie sensta, būklė prastėja, priežiūra ir išlaikymas brangsta. Iš tos sumenkusios ūkinės veiklos, kuri dar vykdoma šiomis nepriklausomai nuo mūsų pasikeitusiomis ekonominėmis sąlygomis, užtenka tik padengti būtinas eksploatacines išlaidas. O už ką remontuoti? Kur tas karalius Saliamonas, kuris galėtų išmintingai patarti? 

Kitą dieną esminius universalaus dizaino principus pristatė UAB "Biomedika" vadybininkas Jonas Daublys. Teorija graži, perspektyvos viliojančios, kai aplinka vienodai tinkamai pritaikyta visų amžiaus grupių, visų negalių rūšių ir sveikiems žmonėms, tik kada turėsime bent pavyzdinę gatvę realiame gyvenime, neaišku. 

Didžioji dauguma seminaro dalyvių nekantriai laukė Techninės pagalbos neįgaliesiems centro metodinio skyriaus vedėjos Dovilės Sabaliauskaitės. Ji pažymėjo, jog iš visų priemonių neįgaliesiems, šeši procentai skirti regos negaliai. Pernai pagalbinių priemonių gavo 2300 regėjimo neįgaliųjų. Ramiai išklausę aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis aktualijų, susirinkusieji vienas po kito prašė mikrofono ir išsakė įvairius priekaištus bei pastabas dėl prastos priemonių kokybės, ilgų laukimo terminų, žmonių siuntinėjimo po instancijas renkant reikalaujamas pažymas, priemonių garantinio remonto neaiškumų (čia būtina pastebėti: neatiduokite niekam gautų priemonių dokumentų originalų, o tik nuorašus, nes negalėsite pasinaudoti garantinio remonto teise). 

"Taip ar ne integruotam ugdymui? Patirtys ir praktika" - tokią temą išdėstė VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas. Šiame regione inkliuzinis mokymas geriausias respublikoje, tačiau "į žvaigždes per kančias". Sunku pasirinkti mokyklą, nes jų vadovai bijo, ar pavyks aklam vaikui pateikti informaciją prieinamu būdu. Mokyklose nėra specialistų, specialieji pedagogai neturi patirties, kaip dirbti su regos negalią turinčiu vaiku, nėra pritaikytų ugdymo priemonių ir įrangos. Trūksta vadovėlių brailio raštu, o pratybų visai negalima gauti. Neregiai vaikai negali lankyti jokių būrelių - jie nepritaikyti. Trūkstant specialistų, mokytojų padėjėjais, tiksliau, padėjėjomis, įdarbinamos motinos, kurios per daug globoja savo vaikus ir neugdo jų savarankiškumo. Apie inkliuzinį mokymą galima kalbėti daug, įdomiai, pateikti skirtingų nuomonių. Gal kada nors tai ir padarysime. Gerai tai, kad šeima gali rinktis, kur jų vaikas mokysis. 

O dabar apie meną. Lietuvos dailės muziejaus meno pažinimo centro vedėja Nideta Jarockienė konkrečiais pavyzdžiais priminė Lietuvos dailės muziejaus ir LASS bendradarbiavimo patirtį. Įdėmiai, net truputį išsižioję klausėmės pasakojimo apie edukacinį projektą "Įdomiosios paveikslų istorijos". Būtinai apsilankysiu! Nors esama gerų pavyzdžių, kai lyginama mūsų realybė su galimybėmis neregiui pažinti meną Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, triuškinamai pralaimime. Taigi kol kas įėję į muziejų laikykimės taisyklės: "Eksponatų rankomis neliesti!" 

Artėjant seminaro pabaigai kartu su Kauno P. Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Socialinio ugdymo skyriaus vedėja Grita Strankauskiene bei VšĮ Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktore, tifloreabilitologe Daina Vitkauskiene pasidžiaugėme ketveriais sėkmės metais vykdant reabilitacijos programą Kaune ir Palangoje. Iš tų, kurie joje dalyvavo, nebuvo nė vieno nepatenkinto. Savo geras emocijas ne kartą išliejo patys reabilitacijos programos dalyviai ir šiame žurnale. O tai ir yra pats tikriausias įvertinimas. Užuojauta tiems, kuriems neteko laimės ten pabuvoti, bet nepraraskime vilties! 

Minčių ir idėjų kupinomis galvomis išsiskirstėme namo. Tikiu, kad per LASS filialų pirmininkus, projektų vykdytojus jos, jau įgavusios konkretų pavidalą, pasieks kiekvieną mums svarbų žmogų, mūsų likimo brolį ir seserį. Naudą iš šio seminaro vienaip ar kitaip turi pajausti kiekvienas, net ir atokiausiai gyvenantis regėjimo neįgalusis.