NEREGIAI UŽSIENYJE

Ian MACRAE

KNYGŲ AKLIESIEMS RAIDA

Užkietėjęs knygų skaitytojas neregys, dirbantis redaktoriumi, prisimena daugiau kaip pusės amžiaus knygos akliesiems raidą. Su nostalgija rašo apie senąsias knygas brailio raštu, jų malonius taškelius, kurie atverdavo jam ištisus pasaulius. Ilgiau apsistoja prie elektroninių tekstų, nes daug metų skenuodavo popierines knygas ir vėliau jas skaitydavo kompiuteriu. Džiaugiasi, kad leidyklos pradėjo leisti elektronines knygas. 

* * * 

Pabandysiu papasakoti apie knygų brailio raštu raidą taip, kaip aš suprantu. Įspūdingi grožinės literatūros kūriniai, pradedant Josepho Conrado romanu "Lordas Džimas" (1899) ir baigiant Viduržemės gyventojais (Viduržemė - J. R. R. Tolkieno sukurto pasaulio Ardos dalis - A. G.), užpildė mano gyvenimą nuo vaikystės iki pilnametystės. Literatūros kūrinių, tokių kaip paminėti, leidyba per keletą dešimtmečių labai pasikeitė, o jų skaitymas iš skausmingai lėto tapo lengvas ir greitas. 

Prisimenu pirmuosius savo bandymus skaityti brailio raštu ir tą jausmą, kai tik pradėjau mokytis aklųjų rašto. Prisimenu knygų dydį, formą, pirštų galiukus kutenančius taškelius, iš kurių pamažu susidėliodavo žodžiai. Pirmieji įgūdžiai suformavo pagrindą, kuriuo remdamasis galėjau skaityti, tam užsiėmimui vėliau visą gyvenimą skyriau labai daug laiko. Seniau brailio raštu buvo leidžiama labai mažai knygų, todėl aš neturėjau tokio didelio pasirinkimo, kokį turėjo regintys mano bendraamžiai. 

Pamažu brailio raštu knygos didėjo - iš plonų sąsiuvinių pavirto didžiulėmis dviejų ar net daugiau tomų knygomis. Nors daugumą perskaitytų knygų jau pamiršau, bet atsimenu, kaip godžiai rydavau kiekvieną naują knygą. Atmintin įstrigo M. Govan. Tai buvo nuotykių romanas "Raudonosios Kanojos kelias" ir, keista, "Evangelija pagal šv. Joną". Tą knygą gavau kaip prizą ir tuoj pat perskaičiau, nes ji buvo pirmoji mano nuosava knyga! 

Atėjo ir praėjo paauglystė, norą skaityti laikinai užtemdė kiti dalykai. Bet net ir tada, kai dar norėjosi skaityti, buvo metas, kai turėjau atsisakyti brailio rašto. Kodėl? Priežastis labai paprasta - dauguma knygų man buvo tiesiog neprieinamos, brailio raštu buvo išleidžiama tiek mažai knygų, kad neturėjau iš ko rinktis, ne taip, kaip regintieji mano draugai. 

Kad ir sunkiai, daugelį metų skaičiau reginčiųjų raštu naudodamasis lupa, dėliodamas žodį prie žodžio. Nors toks skaitymas buvo pragariškas darbas, bet vis dėlto sėkmingai dalyvavau keliuose žinomuose literatūriniuose konkursuose. Nežinau, kiek užtrukau, kol perskaičiau visą Stepheno Kingo "Dvikovą" - knyga stora, beveik tūkstančio puslapių, bet visgi galop ją įveikiau. 

Išaušo skaitmeninis amžius. Tobulėjančios skaitmeninės technologijos vėl sužadino norą skaityti. Atsiradus elektroniniams tekstams ir nešiojamiems skaitymo prietaisams, man atsivėrė visiškai naujas knygų pasaulis. Rašytinį tekstą į kalbą verčiančio skaitytuvo "BookCourier" (mano nuomone, geriausio šios rūšies prietaiso) atmintyje telpa šimtai knygų, kurias galima skaityti dideliu greičiu. 

Atėjo paskutinis XX a. dešimtmetis, bet aš vis dar susidurdavau su nelengvu uždaviniu: perkelti reginčiųjų raštu išspausdintas knygas (jas pats nusipirkdavau) į elektroninį formatą. Reikėdavo nuskenuoti tekstą po du puslapius vienu metu ir įkelti į kompiuterį. Tokį darbą dėl jo monotoniškumo būtų galima laikyti gydomuoju, bet jis man visiškai nepatiko. Niekaip tokios padėties negalėjau vadinti idealia. 

Skaitymo revoliucija 

Šiandien skaitymui skirtų techninių priemonių įvairovė didesnė nei bet kada. Atėjo metas, kai aš, silpnaregis, galiu skaityti tai, ką skaito regintieji. Atsirado elektroniniai skaitytuvai, pavyzdžiui, Amazonės "Kindle" įrenginys. Daug knygų gaunu naudodamasis savo "iPhone" įrenginiu - su juo perku, vartau ir skaitau knygas, tapau beveik lygus su reginčiaisiais. Tiesa, reikia pasakyti, kad skaitymas su "Kindle" skaitytuvu šiek tiek ribotas - jei įjungtas kalbos sintezatorius, esu priverstas skaityti nuo knygos pradžios iki galo. Tačiau su šia priemone galima skaityti greičiau ir paprasčiau nei bet kada. 

Neseniai per radiją išgirdau interviu su vienu rašytoju, o jau po kelių minučių skaičiau knygą, apie kurią jis kalbėjo. Fantastika! Taigi brailio raštui atėjo galas? Yra daug žmonių, manančių, kad technikos pažanga numarins brailio raštą. Man ir panašiems į mane tai liūdna girdėti, nors dabar ir pats vis dažniau naudojuosi skaitmeninio formato knygomis. Brailio raštui esu dėkingas už daug ką. Gali būti, kad be jo nebūčiau pamėgęs knygų ir nebūčiau tapęs žiniasklaidos darbuotoju. Tačiau kadangi sukurti elektroninius brailio rašto dokumentus labai brangu, o sprendimai, leidžiantys skaityti tekstinius failus su kalbos sintezatoriumi, palyginti pigūs, šis senas skaitymo būdas pamažu pamirštamas. 

Geriausia išeitis būtų, kad kompiuterinės technikos specialistai, suprantantys aklųjų poreikius, sukurtų pigų nešiojamąjį patikimą skaitmeninį brailio rašto skaitymo prietaisą. Tikiuosi, kad brailio raštas turi ateitį. Vidutinė brailio eilutės kaina yra du trys tūkstančiai svarų sterlingų. Manau, jos nereiks ilgai laukti, turint omeny šiuolaikinės technikos plėtrą. 

Idealus akliesiems tinkamas skaitmeninių failų skaitymo prietaisas turėtų būti universalaus dizaino, kokius dabar siūlo "Apple" bendrovė. Viena iš priežasčių, kodėl aš ir daugelis aklųjų bei silpnaregių renkasi "iPhone" arba "Mackintosh" produktus, yra ta, kad mes matome, jog šios bendrovės mus laiko lygiaverčiais vartotojais, turinčiais lygias teises su visais naudotis jų gaminiais. Tad, jei mano asmeninė istorija turi laimingą pabaigą, turiu būti dėkingas tik elektroninių tekstų skaitymo sprendimus siūlančioms įmonėms. 

Iš anglų kalbos vertė Audronė GENDVILIENĖ