NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

MALTOS SAVANORIAI

Maltos pagalbos ordinas "Mūsų žodžio" skaitytojams nėra kažin kas itin nauja ir nežinoma. Tačiau plačiau apie šio ordino savanorių veiklą, jų atliekamus gerus darbus, pagalbos galimybes ir būdus iki šiol beveik nerašėme. Proga pakalbėti plačiau atsirado šį rudenį, kai maltiečiai padėjo kurčiajam neregiui Tadui Matusevičiui įsigyti naują klausos aparatą. Kalbėjomės trise: savanorė Jonė Baigytė, maltiečių savanorių veiklos koordinatorius Vytas Kim ir Tadas Matusevičius. Vėliau neakivaizdžiai į pokalbį dar įsijungs Danguolė ir Edmundas Butkai. 

Pirmoji pokalbį pradėjo Jonė: "Mano veikla Maltos ordine prasidėjo nuo langų valymo seniems žmonėms, paskui - pagalba neregiams. Pradėjau bendrauti su vilniete Lina. Esame pažįstamos jau dveji metai. Bendraujame dažniausiai savaitgaliais, nes kitomis dienomis dirbu, o po darbo laiko lieka mažai. Linai labai svarbu su kuo nors išeiti pasivaikščioti, tai ir darome: dažniausiai vaikštome po Vingio parką, bet yra buvę ir kitų maršrutų. Čia norėčiau perduoti Linos pageidavimą - į socialinių paslaugų sąrašą nėra įtrauktas pasivaikščiojimas kaip paslauga. O tai yra labai negerai, nes neregiui tokia paslauga tikrai reikalinga - ją reikėtų kuo greičiau įteisinti. Esu bendravusi ir su kitais neregiais: Erika, Vaida, bet tas bendravimas buvo daugiau epizodinis nei nuolatinė pagalba. 

Pokalbį pratęsė Vytas: "Prieš metus ar gal šiek tiek anksčiau sugedo Tado klausos aparatas - ieškojome rėmėjų. Tada pavyko jį nebrangiai sutaisyti. Informaciją apie sugedusį aparatą paskelbėme mūsų savanoriams - keletas sutiko padėti savo lėšomis. Būtini pinigai buvo surinkti - problema išspręsta. Dabar aparatas vėl sugedo ir pataisyti jo jau nebuvo įmanoma. Reikėjo pirkti naują. Mūsų pačių savanorių lėšų nepakako, todėl paprašėme pagalbos Vokietijos maltiečių. Didžiąją dalį reikalingų pinigų paaukojo Hamburgo maltiečiai, kitą dalį surinkome labai netikėtu būdu. Viena maltiečių draugė verslininkė "Facebooke" sukūrė pagalbos grupę, prie kurios prisijungia žmonės, norintys finansiškai ar kaip kitaip padėti tiems, kam jų pagalbos reikia. Kreipėmės į ją - paskelbėme Tado problemą. Reikiama suma buvo surinkta labai greitai - gal per pusantros valandos. Atsiliepė daug žmonių, kurie skyrė po 50, 100 ar net daugiau litų. Taip buvo surinkti pinigai naujam aparatui. Didelę nuolaidą pritaikė ir UAB "Surdotechnika". Su Tadu palaikome ryšius jau keletą metų. Mūsų savanoriai retsykiais jam pagelbėdavo - palydėdavo ar padėdavo namuose. Yra savanorių, į kuriuos jis gali visada kreiptis. Aš esu vienas iš jų." 

Tadas kalbėjo: "Prieš ketverius metus, kai gulėjau Vilniaus Santariškių ligoninėje po kairės ausies implantacijos, kai apie mane buvo pranešta vienai pažįstamai mokytojai, pirmą kartą parašė keletas maltiečių. Tarp jų buvo ir Vytas, tačiau tada artimesnė pažintis su juo neužsimezgė. Daug artimiau susidraugavau su viena mergina, vardu Sandra. Ačiū jai už nuoširdų bendravimą, palaikymą - ji išmokė mane mylėti gyvenimą ir patį save. Praėjus keliems mėnesiams, vėl likimas suvedė su Vytu - tada jis man padėjo išsirinkti ir nusipirkti pirmąjį kompiuterį, tapo turbūt pačiu kantriausiu mano mokytoju ir visokiausių programinių klaidų, kokių tik sugebėjau prisidaryti, taisytoju. Taip užsimezgė bendravimas, trunkantis iki šiol. Atsikrausčius gyventi į Vilnių, Sandra ir Vytas buvo man artimiausi žmonės - be jų nebūčiau išgyvenęs tų pirmųjų mėnesių. Vytas, kai pats būdavo užsiėmęs, jis maltiečių koordinatorius, atsiųsdavo ir kitų žmonių man pagelbėti. Tačiau artimiau su jais nesusidraugavau. Vytas, Sandra ir LASS Prienų rajono filialo pirmininkė Irena Karsokaitė - tai žmonės, kuriems turiu būti dėkingas už viską, ką turiu šiandien. Jie visada galėjo ar nelabai galėjo, bet ėjo, padėjo, tikėjo manimi ir mano galimybėmis daugiau nei aš pats, ir viskas jų dėka tapdavo įmanoma. Ačiū jiems už tai." 

Ką apskritai veikia Maltos ordino savanoriai? Kokios pagalbos iš jų gali tikėtis neregys? 

Vytas aiškina: "Savanorių veikla prasideda ten, kur prasideda konkreti pagalba žmogui. Dažniausia pagalba neregiui - žmogaus palydėjimas, kur jam reikia. Kai kada mūsų savanoriai tiesiog eina su žmogumi pasivaikščioti. Studentai neregiai, ypač per sesijas, dažnai prašo paskaityti reikalingą literatūrą. Jeigu reikia reginčio žmogaus pagalbos - palydėti ar paskaityti - visada galima kreiptis. Yra parama ir maisto produktais. Dauguma tokios paramos gavėjų - senyvo amžiaus žmonės, bet jeigu finansinė padėtis sunki, neregį irgi įrašome į paramos gavėjų sąrašą. Parama maistu dažniausiai yra negendantys produktai: kruopos, makaronai, aliejus. Mūsų telefonus, adresus galima rasti interneto svetainėje www.maltieciai.lt. Dabar tiksliai negalėčiau pasakyti, ar veikia Maltos ordino pagalbos grupės kituose miestuose, tačiau bet kokiu atveju gali kreiptis žmonės ne tik iš Vilniaus. Savanorių, pritariančių mūsų veiklai ir norinčių padėti, yra visur. Dar viena veiklos sritis - Maltos ordinas kasmet organizuoja keliones į visiems katalikams šventą vietą - Lurdą. Keliaujama paprastai balandžio mėnesį. Kelionė mokama. Tačiau ji yra gerokai pigesnė negu ta, kurią organizuotų kokia turizmo agentūra. Maltiečiai nesiekia pelno, todėl žmogus moka tik kelionės savikainą." 

Čia į pokalbį - tiesa, neakivaizdžiai - įsijungia dar du pašnekovai - Danguolė ir Edmundas Butkai. Jie 2012 metais kartu su maltiečiais dalyvavo piligriminėje kelionėje. 

Edmundo įspūdžiai tokie: "Pirmiausia Lurdą norėjome aplankyti patys. Pradėjome ieškoti galimybių, teirautis, kokios agentūros ir už kokią kainą galėtų mums padėti tą svajonę įgyvendinti. Pasirodė, kad galimybių nėra daug: agentūros tokias keliones organizuoja labai nenoriai, reikia, kad susidarytų reikiama grupė žmonių, keliama kitokių papildomų sąlygų. Taip, beieškodami galimybių, susipažinome su Maltos ordino veikla. Paiškėjo, kad kelionės į Lurdą, tiesa, ne turistinės, bet piligriminės, rengiamos kasmet. Tinklapyje www.maltieciai.lt radome kelionės nuotraukų ir jos aprašymą. 2011 metų pabaigoje pasiskambinome, užsiregistravome (tik žodžiu, be jokių pradinių įnašų), įnašą sumokėjome, kai liko gal du mėnesiai iki kelionės pradžios, o 2012 m. balandžio 28 dieną iškeliavome. Į Lietuvą grįžome gegužės 10 dieną. Maltiečius tikrai rekomenduočiau pirmiausia tiems žmonėms, kurie turi negalią, sunkiau vaikšto ar tiesiog nemėgsta didelio tempo, kurio dažniausiai nepavyksta išvengti turistinėse kelionėse. Keliaujant su maltiečiais nėra jokio skubėjimo, visi visur suspėja - nesvarbu, ar eitų su lazdele, ramentais ar sėdėtų neįgalaus žmogaus rateliuose. Tualetai, prausyklos, visi kiti buitiniai dalykai tvarkomi tiek, kiek jiems reikia laiko, neskubant ir nesibaiminant, kad ko nors nespėsi. Mūsų grupėje buvo ir garbaus amžiaus žmonių, ir turinčių sunkią negalią, judančių tiktai rateliuose, - visi jie irgi visur suspėdavo. Grupė buvo labai draugiška, visada visi žinojo, kad prireikus gaus reikiamą pagalbą. 

Danguolė kalbėjo: "Iš viso aplankėme septynias šalis: Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją, Belgiją ir Vokietiją. Buvome sustoję Austrijos sostinėje Vienoje, apžiūrėjome katedrą, vieną seniausių Europoje, iki šiol veikiančią jojimo mokyklą, Italijoje lankėmės Turine, bažnyčioje, kur saugoma garsioji drobulė, laivu plaukėme į Veneciją. Visose šalyse, per kurias važiavome, mus pasitikdavo ir globodavo maltiečiai savanoriai. Jeigu nenori važiuoti autobusu, galima, šiek tiek brangiau sumokėjus, tiesiai į Lurdą nuskristi lėktuvu, bet tie, kas vyksta autobusu, tikrai nesigaili. Apie Lurdą papasakoti beveik neįmanoma. Reikia ten nuvykti ir jo dvasią pajusti pačiam . Žmonės į Lurdą vyksta ne pramogauti ar turistauti - tai piligrimų, tikinčių, kad Dievas gali padaryti stebuklą, vieta. Todėl yra daug sunkių ligonių, daug nevaikštančių žmonių, sunkiai sergančių vaikų, tačiau viskas labai gerai sutvarkyta - daug savanorių. Yra labai moderni ligoninė. Slaugytojai, savanoriai, gydytojai čia atvyksta iš viso pasaulio ir padeda tiems, kuriems jų pagalbos reikia. Pati bažnyčia turbūt tokio dydžio kaip penkios mūsų katedros, bet visi labai susikaupę, visi meldžiasi. Žmonės žino, kur ir ko važiuoja. Lurde išbuvome tris dienas. Lankėme ne tik bažnyčią, bet ir miestelio apylinkes, vietas, kuriose gyveno šventoji Bernadeta." 

Edmundo įspūdžiai tokie: "Su mumis važiavo daug jaunimo. Jaunimas labai draugiškas: jeigu reikia - visada padeda. Kartu keliavo ir kunigas, bet klysta tie, kurie mano, kad per visą kelionę nieko daugiau nedarėme, vien tik meldėmės. Mišiose reikėjo dalyvauti, aplankėme nemažai bažnyčių, bet buvo ir vyno, ir bendrų stalų, buvo kilta į Paryžiaus Eifelio bokštą, nestigo ir kitokių kultūrinių pramogų. Apskritai, šita kelionė mums paliko pačius geriausius prisiminimus."