LASS LITERATŲ KŪRYBA

Rožė POŠKIENĖ

HAIKOS IR PAIKOS

Kopose valtis 

atplasnojo kiras 

vasaros supti 

Gervės išskrenda 

klevas numeta plunksną 

rašyti 

Liepa 

bitėmis sužydėjusi 

varva 

Nužydėjęs klevas 

drugelius paleidžia 

pažaisti 

Varpas suskambo 

varnos suskrido ant stogo 

laukia 

Einu į saulę 

paskui seka šešėlis 

nepavarysi 

Pro pirštus leidžiu 

vėrinio karoliukus 

nerandu galo 

Ant kūdros kranto 

topolis pasirąžė 

pumpurais 

Atviras langas 

balandžiai lūkuriuoja 

badas - ne brolis 

Po nakties 

saulė ištryško 

Prisikėlimas 

Eglė kantri 

kaip motina 

ir žiemą... 

Kregždė vyt vyt 

ir įstrigo 

širdin 

Debesys žiūri 

į jūrą 

kokie mes sudriskę 

Ant suolo senukas 

aplink bėginėja vaikutis 

Alfa ir Omega 

Jau metai 

kėdė laukia 

nebereikalinga 

Bandelę valgydama 

praėjo mergaitė 

balandis nukrito 

Miške keras 

žiūri į dangų 

pamėginsiu 

Ant spintos rakto 

paskutinis skambutis 

kada? 

Verbas įmerkiau 

sudygo sužaliavo 

įgavo gyvybės 

Riešutas 

saugo 

gentį 

Per naktį 

sužydo vyšnios 

rytoj Velykos 

Svyruoju eidama 

įsikibusi 

į praeitį 

Vaikas pavydi 

gintariniams karoliams 

motinos kaklo 

Žvirbliai čirškauja 

literatūrinių skaitymų 

varnos klausosi 

Upė laiminga 

pasiekusi jūrą 

apsikabina 

Uosis neskuba 

paskutinis išsprogsta 

kodėl pirmas nuplinka? 

Mėnulis slepia 

savo antrąją pusę 

tikras Putinas 

Parėjo sūnus 

atidarė duris 

nemačiau kojų 

Ant rankų pūslės 

švenčiau Velykas 

kapinėse 

Einu naktį 

mėnulis irgi kartu 

seklys 

Palipau ant liepto 

plaukiu per kūdrą 

vietoje 

Kiras atsikando 

jūros trupinį 

dangun neša 

Boružė žiemą 

rėplioja lango stiklu 

vasaros ieško 

Ledo gabalas 

spurda jūros pakrantėje 

žuvis įšalus