LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

PAINIAVA

(Ištrauka iš apysakos "Pirmosios uogos") 

Vos peržengęs daugelio kojų nuzulintą valsčiaus kooperatyvo parduotuvės slenkstį, Lukas įsmeigė akis į viršutinėje lentynoje, tarp margo kartūno rietimų įspraustą radijo imtuvą. 

Ak, kad jis turėtų šitokį! Deja, geras daiktas - gražus ir pinigas. Dėdamas kapeiką prie kapeikos per visą gyvenimą, nesukrapštysi tokios sumos. O iš tėvų - jokios vilties. Mama priešinga, pasak jos, visokiems išmislams, o tėvas... Jis ne toks kaip kiti vyrai, pats nežino, iš kur nutverti kapeikų rūkalams. 

Lukas žino, tik visa bėda, kol kas nesiryžta. Ir dėl to pats save niekina. Negi jis bus atsigimęs į tėvą? Ir vien nuo tos minties jam darosi bloga. 

O tereikia tik kokią naktį, nutaikius progą, paimti iš tėvo šautuvą, nudrožti laukymėn ir patykot šerno. Dar praėjusią žiemą pirkėja pati siūlėsi: 

- Miškuose gyveni, Skuodi, galėtum parūpinti man šviežienos... Kokį zuikutį, o dar geriau - šerniuką! Gerai sumokėčiau. 

- Ne vilkas... nemedžioju, - burbtelėjo Lukas, vengdamas miestelyje nuomojančio butą draugo šeimininkės mažų, bet kibių akių - riebiame ir apvaliame tartum pilnatis veide. 

Deja, laikui bėgant, jos pasiūlymas darėsi vis labiau viliojantis, juoba kad, įsigeidus radijo, tai buvo vienintelė galimybė įsigyti pinigo. 

Trūks plyš, bet radijo aparatą jis turės! Pastatys jį seklyčios kertėje, atlapos langus ir, kai paleis visu garsumu, susirinks apie jų trobą visi, kas gyvas... O Jurgą pakvies vidun, pasodins į krėslą, nupintą iš vytelių. Ji dėkingai nusišypsos jam, tiktai jam... Abu klausysis! Ūmai Lukui tarsi pasigirdo visos planetos iškilmingos muzikos garsai, paslaptingų egzotiškų kraštų gyvenimo ritmas... 

- Ko dabar žiopsai!.. Kiek tau atsverti? - nutrenkė Luką žemėn irzlus balsas. 

Pardavėja, vienoje rankoje gniaužydama skiautę kažkokio plakato, kita maišė statinėje, iš kurios trenkė silkėmis. 

- Man? Tai gal ki-logramą! - sutrikęs išspaudė Lukas, už savo pečių jausdamas šurmuliuojant daugiau pirkėjų. 

Dzingtelėjo virš durų skambutis. Šurmulys prislopo. Pirm savęs praleidęs nepažįstamą karininką, įžengė valsčiaus stribukų būrio vadas. Abu kariškiai dailiai gulinčiomis uniformomis, kvepėdami odekolonu, dairydamiesi į pustuštes lentynas, pusbalsiu kalbėdami, slinko palei prekystalį. 

Lukas nustebo: jam niekada nebuvo tekę matyti, kaip gižus pardavėjos veidas, pasirodžius leitenantui, nušvito, o apsiblaususiose akyse plykstelėjo tokia ugnis, kad, rodėsi, nuo jos karščio skiltų akmenys, ne tik širdys. Kai pardavėja, atiduodama grąžą, dirstelėjo į Luką, šį nusmelkė šiurpas. 

Leitenantas kažką pašnibždėjo pardavėjai į ausį, ir abu kariškiai dingo kamarėlėj, esančioj už prekystalio. Kažkas iššaukiančiai prunkštelėjo, kažkas su perdėta užuojauta atsiduso. O Lukas, vis dar jausdamas pardavėjos žvilgsnio žiežirbas, karčiai pagalvojo: "Et, jeigu šitaip į mane bent kartelį žvilgtelėtų Jurga!" Pro ištižusį popierių prasisunkęs sūrymas ėmė graužti pradrėkstą pirštą, ir jis, dar sykį nužvelgęs radiją, išėjo į gatvę. 

Nustojo gaudę vargonai, pro atviras medinės bažnytėlės duris pasipylė maldininkai. Pasklido turgaus aikštėje, pastoviniuodami, pasišnekučiuodami pamažu skirstėsi kas sau - vieni suvirto krautuvėlėn, kiti pasuko į paštą, treti patraukė namo. 

Nuo stribukų būstinės paknopstomis skuodė Truncė, miestelyje gyvenančio Luko bendramokslio brolis. Trumpomis kojukėmis gremėzdiškuose batuose, neproporcingai ilgu liemeniu, aptempta išblukusia palaidine, mėlynomis pūstomis kelnėmis, maža galva, užmauta ant ilgo kaklo, Truncė atrodė sudurstytas iš atskirų dalių. 

Pakėlė į Luką perdėm rimtą, išprakaitavusį veidą: 

- Lei-ti-nan-tas par-duo-tu-vė-je? - pramikčiojo. 

Nespėjo Lukas nė prasižioti, kai Truncė nulapnojo toliau. "Kas dabar jį įgėlė?" - nusišiepė Lukas ir pasuko į šoninę gatvikę, kur buvusio viršaičio namuose veikė biblioteka. 

Kieme, priešais biblioteką, kurios kitame gale buvo komjaunuolių buveinė, apie Degučių Feliksą spietėsi būrelis vaikinų. Nenorėdamas, kad jį pamatytų, Lukas šmurkštelėjo už dekoratyvinių krūmokšnių. 

- Na, ir slapukas tu, Skuodi!... Eik šen!... - pamojo Feliksas. - Kodėl tu mūsų vengi? 

Visi sužiuro, laukė. Ir Lukui neliko kitos išeities, kaip pasukti prie būrelio. 

- Būdamas miestely kodėl neužeini pas mane? - spustelėjęs ranką paklausė Feliksas. - Ir apskritai, jau būtų laikas apsispręsti, su kuo eiti! 

- Aš jau seniai jį kalbinu, portorge... - pasiskubino paaiškinti Tamošiūnas, buvusių kumečių vaikas, taip greit prasimušęs į valsčiaus žmones. 

- Irut!... Irut!... - kreipėsi į mergaitę, išsikišusią iš komjaunuolių buveinės lango, - supažindink Skuodį su įstatais, mūsų uždaviniais, siekiais... Sutarta? 

Ir uždėjo ranką ant Luko peties. Mergaitė sutikdama linktelėjo galvą, o Lukas pasimuistęs išsinėrė iš po delno ir raudonuodamas burbtelėjo: 

- Nėra ko skubėti... O auklių man nereikia! 

- Nesupranti tu komsorgo, Lukai... Reikalas tas... - įsiterpė klasės draugas Petrokas, linkęs į plačius išvedžiojimus ir lakius posakius. Bet Lukas nesiklausė jo ir jau ketino atsisveikinęs sprukti šalin. 

- O tu pagalvok, Lukai, rimtai pagalvok! - per pečius jį suėmė tvirta Felikso ranka. - Tavo vieta kartu su mumis. Žinau, kad tu iš tų žmonių, kuriems nusistovėjusi bala neatstos veržlios versmės. Pagalvok, dabar pats laikas! 

- Nėra čia ko galvoti, einam, aš tuojau parašau tau rekomendaciją. Tu vyras susipratęs, klasiškai užsigrūdinęs, - nenustygo Petrokas. 

- Iš visko matyti, kad klasiškai užsigrūdino... Tėtušio kiaules ganydamas! - metė Lukui nepažįstamas vaikinas.  

Visi nusijuokė. Bet Lukas taip ir nesumojo, kuo atsikirsti. 

- Neįsižeisk, jau toks jo būdas, - tartum už draugą atsiprašydamas, tarė Tamošiūnas ir, pažiūrėjęs į kišeninį laikrodį, pridūrė: - Ką gi, draugai, darbą tęsim toliau!.. 

"Žiūrėk tu man - darbą! Argi plepalus galima laikyti darbu?" - kandžiai šyptelėjo Lukas. Ir tai neliko nepastebėta Felikso: 

- Protingai pasikalbėti - irgi darbas, Skuodi! Kartais vaikinai kur persūdo, bet tai rodo, kad jie turi druskos iki valiai. Ir kaip pats žinai, ji išsisunkia su darbo žmogaus prakaitu. Tiesa, kaip ten mano namiškiai? Perduok gerų dienų! Jeigu kas nesutrukdys, kitą sekmadienį užsuksiu... Ir pasakyk Kleivinio Jurgai, kad ateinančią savaitę ateitų į valsčių. Ketiname Stragutėje atidaryti klubą-skaityklą ir ją paskirti vedėja. Nepamiršk! Tegul iki ketvirtadienio prisistato. O tu net mane jau praaugai... - truktelėjo į save Luką. - Ir ant kojų stipriai laikais. Neslėpsiu, tu būtum mums reikalingas... 

Kiemas buvo ištuštėjęs, bet Petrokas atidžiai uždarinėjo langus - neduok, viešpatie, dar klasiškai priešiška ausis nugirs valstybinės svarbos kalbas. 

Lukas užsuko į biblioteką. Žiūrinėdamas knygas, nusliūkino gilyn į knygų saugyklą. Jo mintys kankinamai sukosi apie Felikso pasiūlymą Jurgai. Ir tam ji parūpo! Imsiu ir nieko nesakysiu... Ne, ne iš pavydo, kad Feliksas siūlo skaityklą būtent jai, o ne man... Dėl Jurgos Lukui nieko negaila. Nieko! Bet jis nenori, kad Jurga turėtų ką nors bendra su Degučių Feliksu. Nesąmoningai jis trokšta apsaugoti ją nuo to kažko, saldžiai migloto, bet teikiančio viltį jam pačiam. Kol kas tik neaiškią viltį. Bet kai vieną gražią dieną Jurga įsitikins, ko vertas Lukas, neabejotinai nusišypsos jam kaip pardavėja leitenantui. 

Staiga pasigirdo už sienos slopinamas, duslus Felikso balsas: 

- Ginklą mes patikėjome tau ne tam, kad į dievukus šaudytum! Tu, Žiauberi, sulaužei komjaunuolio priesaiką - jau vien todėl, kad buvai girtas. Ir iš draugų kalbų paaiškėjo, kad ne pirmas kartas... Į ką šovei? Į stabą! Į molio ar medžio gabalą?! Taip mums atrodo, ir taip yra, draugai! Bet tikintiesiems - tai Dievo motinos statula, šventas daiktas... Ir mes privalome gerbti jų jausmus. O Žiauberis, užuot kovojęs su prietarais, griebiasi smerktinų būdų, kurie tik nuteikia žmones prieš mus. Kai kas čia bandė užtarti Žiauberį, girdi, kas čia blogo, kad pykštelėjo į stabą - ne į žmogų! Tiesa, kad ne, - tada būtų visai kitoniška kalba. Bet galiu tvirtai pasakyti - jis pataikė į daugelio tikinčiųjų širdis. Griaukim žmonių sąmonėj stabus, o šitie niekam nėra pavojingi - po metų, kitų patys sutrūnys, subirs... O kurie liks, patalpinsime į muziejus kaip mūsų liaudies kūrybos pavyzdžius. Įsidėmėkit: revoliucija laimėjo todėl, kad jos kariai kovojo garbingai! Ir jūs privalote šventai saugoti švarų komjaunuolio vardą. O kurie laužo komjaunuolišką drausmę, reikia šalinti... Laikas išsiugdyti revoliucinį teisingumą. 

"Na, tai bent įsiplyšojo Feliksas. Ne prasčiau už kleboną", - atsiduso Lukas. 

Nors, iš tiesų, - tas Žiauberis tikras kiaulė, tačiau reikia pripažinti - drąsus. Lukas seniai abejoja Dievu, bet pakelti ranką prieš jį, kaip simbolį, nebūtų išdrįsęs. Tokiam Žiauberiui būtų vieni niekai ir šerną patiesti. 

- Dėl dievo, eikite iš čia! - už rankovės timptelėjo bibliotekininkė. - Nedera klausytis, ką jie ten... 

- Nejaugi mes dėl jų privalome vašku užlieti ausis?! - šyptelėjo Lukas. - Tegul patys pritildo savo kakarines. 

- Tss... - pirštu bibliotekininkė užspaudė jo lūpas. - Sužinoję, kad iš čia viskas girdisi, uždarys biblioteką. Pažiūrėk, aure, ten, ant stalo, naujų knygų... 

Neradęs įdomios knygos, Lukas išsirinko pirmą pasitaikiusią ir, kol bibliotekininkė rašė į formuliarą, pasilenkė prie radijo imtuvo. 

- Neveikia, - pasakė bibliotekininkė. - Perdegė lempos ar kas ten jam... Žinai, ko verti dabartiniai daiktai... 

Tuo metu medinis šaligatvis subildėjo nuo daugelio kojų. Bibliotekininkė, pasitraukusi atokiau nuo lango, įtemptai sužiuro - vienas po kito traukė gynėjai. Visų priekyje, plačiai mostiguodamas rankomis, žengė leitenantas, o pačiame gale risnojo Truncė, apsikarstęs kulkosvaidžio diskais, keliomis planšetėmis, - su kuprine jis labiau panašėjo į vorą negu į žmogų. Būrio draugai, žinodami jo silpnybę atrodyti kuo karingiau, sukraudavo ant Truncės pečių savo mantą, tvirtindami, neva tada jis panašus į karo vadą... O patys patyliukais geraširdiškai šaipydavosi. Truncė kažkuo priminė Lukui tėvą. Ir jam pašėlusiai panūdo pasivyti būrį, nuplėšti nuo Truncės kukšteros užkrautus rakandus, trenkti juos po vyrų kojomis - tegul patys velka savo naštą. 

- Nereikia taip jaudintis, Skuodi, - švelniai tarė bibliotekininkė. - Bent išsiduoti... Siundo brolį prieš brolį... O kas bus toliau? Išsižudys lietuviai dėl jiems svetimų idėjų... 

Ji užsidengė delnu akis, bet staiga atbloškė nuo jų rankas, tartum nuplėšdama nematomą raištį - jos žvilgsnyje spindėjo neapykanta, ryžtas ir bala žino, dar kas... 

Lukas sutriko ir sumurmėjo: 

- Nežinau... Tokia painiava, kad nieko nesusigaudau. 

- Seniai laikas žinoti, Lukai! - reikšmingai pasakė ji. - O šiam kartui imk, paskaityk... 

Iš stalčiaus gilumos ji ištraukė kažkokią knygą ir paskubom padavė. 

- Niekam nerodyk, kitaip man būtų... Tu tikriausiai nenorėtum, kad man atsitiktų kas nors bloga?! Mudu pažįstami beveik treji metai... Kaip greit tas laikas... Mano vyras tave gydė, prisimeni? 

- Kaipgi! O dėl knygos būkit rami... 

- Žinau, tu, Skuodi, doras lietuvis. Ir neprasitark, kad iš čia viskas girdisi... Paskui mane kažkuo apkaltins. Ne visada taip. Šiandien, kai įsirėkavo tas... Baisus žmogus! 

Lukas ketino paprieštarauti - girdi, ne, Feliksas geras žmogus, bet, prisiminęs pasiūlymą Jurgai, nutylėjo. Gėdingai nutylėjo. Ką gali žinoti - rasi, bibliotekininkė geriau pažįsta žmones, vyras felčeris, pati kurį laiką progimnazijoje mokė lietuvių kalbos. Ir mokė taip įdomiai, emocingai, kad kiekviena jos pamoka virsdavo akimirka, kurios pasikartojimo laukdavo visi be išimties. Visad gražiai apsidariusi, daili, raiškiomis, atidžiai viską stebinčiomis akimis daugeliui berniukų ji tapo moters idealu. O jos drąsa pasakyti daugiau, negu buvo priimta, visus stebino, dargi žavėjo. Nebuvo mokinio, kuris nebūtų jos gerbęs, atrodo, negalėjo atsirasti tokio žmogaus, į kurio širdį ji neturėtų rakto. Kažin ką ji sakytų, jeigu žinotų, jog Luko tėvas turi paėmęs iš valsčiaus vyrų šautuvą? Tikriausiai pasmerktų. Ir tikrai, per tą tėvą - vien gėda. Antras Truncė. Velka svetimą naštą ir net nežino dėl ko. Pastarasis, sako, bent drąsus - stačias lenda po miškinių kulkomis. 

Bibliotekininkė palydėjo jį iki durų. 

- Tokie, kaip jūs, Skuodi, - mūsų tautos viltis, jos žiedas... Su Dievu! 

"Taigi. Vieniems esu reikalingas, kitiems teikiu vilties... O kas man iš viso to?!" - paklausė savęs Lukas, bet atsakymo nebuvo. Jo ir negalėjo būti. Tas gyvenimas - tikra painiava!