MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ ATVIRA AKLIESIEMS


Nors šiuo metu vis garsiau kalbama apie aplinkos ir net muziejų pritaikymą akliesiems, deja, archeologinius radinius eksponuojančiose tokių muziejų salėse vis dar atsimušame į stiklinę sieną, o regintieji ne visada gali atsakyti į kilusius klausimus. Dažnas neregys niekuomet nėra laikęs rankose akmeninio gremžtuko ar peilio, o apie priešistorinių žmonių būstus yra tik skaitęs istorijos vadovėlyje. Laimei, Kernavės krašto archeologijos muziejus pirmasis ėmė taisyti šią klaidą - įrengė ekspoziciją akliesiems. O štai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) neregiai pirmieji turėjo galimybę prisiliesti prie Lietuvos priešistorės - to laikotarpio žmonių naudotų įrankių, gyvenimo būdo. 

Dar prieš išvykdami sužinojome, kad turėsime puikią progą iš arčiau susipažinti su itin tolima Lietuvos praeitimi. Kiekvienas savaip tikėjomės stebuklo, bet net įsivaizduoti negalėjome, kad jis iš tikrųjų įvyks. Rodos, muziejus kaip muziejus - paprasta ekspozicijų salė, reikalui esant virstanti edukacijos klase. Tačiau pačiame šios klasės viduryje įrengta tikra akmens amžiaus genties stovykla: lyg ką tik palikta palapinė, čia pat - laužavietė, o netoliese ant aukšto medžio šakos kabo naujutėlis lankas. Vėliau iš tokio pat lanko gavome pašaudyti tikromis strėlėmis titnaginiais, raginiais ir kauliniais antgaliais. Ir pats lankas tikrai ne šiuolaikinis - medinis, su elnio sausgyslės temple, per vidurį apvyniotas to paties elnio oda, kad būtų patogiau laikyti. Nors imk ir šaudyk iš jo per varžybas - net profesionalai, olimpiniai čempionai pavydėtų! 

Susipažinimas su akmens amžiaus lankuBet pavydėti akmens amžiaus žmogui tikrai nėra ko. "Juk tą elnią, iš kurio kaulų, ragų ar odos gaminami dvidešimt pirmojo šimtmečio žmogui neįprasti daiktai, tekdavo medžioti strėlėmis, ietimis ir akmenimis", - pasakojo muziejaus direktorius. Vėliau ir mums patiems buvo galima įsitikinti, jog priešistorinio lietuvio gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Ne vienas iš mūsų, išėjęs iš kailiais dengto vigvamo, užsimanė jame pagyventi. Tiesa, tokioje palapinėje ankštoka net vienam, tačiau pašiurpsti išgirdęs, kad joje galėjo tilpti pusė genties. O greitai noras pagyventi vigvame visai praeina - juk jam pastatyti reikėjo septynių elnių kailių! Reikėjo prikapoti šakų - tai padaryti irgi nebuvo lengva. Akmeninį kirvuką - vienintelį tuo metu naudotą įrankį medžiams kirsti - gamindavo tris savaites ir ilgiau. Titnagą trindavo smėliu tol, kol akmuo tapdavo lygus kaip stiklas, po to gręždavo kaulu, kol pragręždavo kiaurai. 

Dar labiau nustebome pamatę to meto "puodą" - odinį maišą, pakabintą ant keturių suremtų pagalių. Kaipgi tokiame maiše įmanoma ką nors virti? Ogi pripylus į jį vandens ir įdėjus lauže įkaitintą akmenį. Tokiu būdu buvo verdamas ne tik maistas, bet ir kaulai, kurių nuoviru lyg stipriausiais klijais pritvirtindavo antgalius strėlėms, buvo lydomi žuvų taukai, kuriais minkštindavo odą. Bet tikrasis stebuklas dar laukė. Tai buvo priešistorinių lietuvių drabužių kopijos, pačios tiksliausios kopijos, pagamintos iš tikros odos ir kailio. Iš pirmo žvilgsnio šie drabužiai panašūs į odines ir kailines sukneles, kurias nešiojo ne tik moterys, bet ir vyrai. Žuvų taukų suminkštinti, elnių sausgyslėmis ar linų ir dilgėlių siūlais susiūti drabužiai atrodė ne prasčiau negu šiuolaikiniai sintetinio pluošto apdarai. Žiemą - kailiniai, vasarą - ploni odiniai, rankovės plevėsuoja lyg sparnai - nors į madų salonus nešk! 

Bet greitai reikėjo grįžti iš priešistorės į tikrovę. Ir nors nė vienam iš LASUC neregių nereikės nei vigvame pagyventi, nei odos suknelių vilkėti, visi kaip vienas supratome - Lietuvos priešistorė nuo šiol atvira ir akliesiems. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]