IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

AKLŲJŲ ŠVIETIMO PRADŽIA

Nuo senų laikų neregius stengtasi mokyti ir lavinti: vystyti jų gebėjimus muzikai, literatūrai, amatams. Tačiau visi šie bandymai buvo pavieniai atvejai, be aiškios metodikos ir perspektyvos. Didžioji dalis neregių buvo išlaikoma šeimos narių arba priversta imtis elgetos amato ir taip pelnytis kasdienės duonos. Vakarų Europoje aklų žmonių visais laikais buvo daug - tai įvairių ligų, nuolatinių karų ir nelaimingų atsitikimų aukos. Civilizuotame pasaulyje padėtis pradėjo gerėti tik XVIII - Apšvietos amžiuje. Progresyviausia buvo Prancūzija. 1749 metais pasirodė Deni Didro knyga "Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti". Kai kurių apsukrių vertelgų dėka buvo suburti elgetaujančių neregių muzikantų kolektyvai, jie linksmindavo įvairiausią Paryžiaus publiką. Dažnai aklieji tapdavo gailesčio ir pajuokos vertais objektais. Išsilavinę žmonės negalėjo taikstytis su tokia padėtimi bei patyčiomis. Pažangiausieji pradėjo galvoti, kaip pakeisti tokią situaciją. Be abejo, didelį vaidmenį suvaidino D. Didro knyga, kuri skatino visuomenę keisti požiūrį į akluosius. Leidinyje pateikti pavyzdžiai aiškiai rodė, kad, lavinant šiuos žmones, galima pasiekti gerų rezultatų. 

Pirmasis konkretaus darbo ėmėsi Valentinas Hajuji 1784 metais. Paryžiuje savo lėšomis ir savo namuose jis atidarė pirmąją pasaulyje mokyklą, skirtą akliems vaikams. Šie metai - 1784-ieji - pasaulio istoriografijoje ir yra laikomi sistemingo aklųjų mokymo ir lavinimo pradžia. Pirmasis V. Hajuji mokinys buvo Fransua Leziueras - prie bažnyčios rastas elgetaujantis paauglys. Pradžioje jis buvo mokomas groti klavikordu, netrukus jam buvo suteikta žinių ir iš bendrojo lavinimo dalykų. Moksleivis pasirodė esąs labai gabus ir imlus visokioms naujovėms. Pedagogas ieškojo naujų mokymo formų ir būdų, viską kruopščiai fiksavo savo užrašuose, darė įvairias analizes ir išvadas. Valentinas Hajuji pirmasis pasaulyje, remdamasis praktine patirtimi, pradėjo kurti ir sisteminti aklųjų mokymo metodą. Remdamasis pirmojo moksleivio gabumais sukūrė, tiksliau sakant, visiems įprastą raštą pritaikė akliesiems - įspaustas reljefines raides pakietintame popieriuje aklieji galėjo perskaityti pirštais. Hajuji pirmasis tokiu būdu pradėjo spausdinti knygas neregiams. Šio gabaus pedagogo iš pradžių nerėmė nei valstybė, nei labdaros organizacijos - viskas buvo pagrįsta entuziazmu ir tikėjimu neregių gabumais. Netrukus į mokyklą buvo priimta dar vienuolika beglobių aklųjų - Leziuero bendraamžių. Jie visi buvo labai stropūs, imlūs naujovėms. Pedagogui reikėjo ne tik juos mokyti, bet ir apgyvendinti savo namuose, įsteigti bendrabutį. V. Hajuji įkurtą įstaigą pavadino Aklųjų institutu. Nematančius vaikus V. Hajuji mokė ir auklėjo remdamasis to meto mokslo žiniomis. Jis naudojosi paties sukurtu reljefiniu linijiniu raštu, tuo metu vadintu uncialu. Tai buvo tvirtame popieriuje įspaustos didelės vienodo dydžio raidės. Šio rašto privalumas buvo tas, kad naudodamiesi juo aklieji galėjo ir rašyti, ir skaityti. Šiuo raštu vaikai galėjo iš raidžių rinkinio sudėti norimą tekstą. V. Hajuji taip pat kūrė prietaisus ir vaizdines priemones neregiams bei matricas reljefiniams žemėlapiams ir gaubliams gaminti. Kadangi vaizdinių mokymo priemonių nebuvo, pedagogas skatino pačius mokinius jas kurti ir gaminti. 

Aklųjų švietimo pradininkas suprato, kokią svarbią vietą aklųjų švietime turi knygos - jų leidyba specialiu neregiams prieinamu formatu. Jokios patirties šiame darbe tuo metu nebuvo, bet didelis noras padėti neregiams skatino ieškoti įvairiausių galimybių ir būdų. Nors ir slegiamas finansinių sunkumų, V. Hajuji sugebėjo prie mokyklos įrengti nedidelę spaustuvę ir joje atspausdinti keletą reljefiniu linijiniu raštu parašytų knygų. Pirmosios šioje spaustuvėje pagamintos knygos pasirodė 1786 metais: "Bandymas mokyti nematančius vaikus", "Katekizmas", kiek vėliau - "Trumpa prancūzų kalbos gramatika". Šios spausdintos knygos ir buvo pasaulyje pirmosios knygos, skirtos akliesiems. 

Tokiu būdu spausdintomis knygomis aklieji naudojosi gana ilgai, iki XIX amžiaus vidurio, iki to laiko, kai Luji Brailis sukūrė šešių taškų reljefinį raštą, ir jis buvo pripažintas visame pasaulyje. 

Netrukus apie Aklųjų instituto veiklą sužinojo Paryžiaus visuomenė. V. Hajuji darbu susidomėjo Filantropų draugija. Jie sutiko finansiškai remti ir išlaikyti institutą. 1786 metais Aklųjų institute jau mokėsi 24 aklieji moksleiviai. Apie aklųjų gabumus ir pasiekimus norėjo sužinoti vis daugiau žmonių. Tų metų vieną Kalėdų dieną V. Hajuji ir jo auklėtinius priėmė pats Prancūzijos karalius Liudvikas XVI Versalio rūmuose. Karaliaus dvare susirinkusieji stebėjo ir stebėjosi, kaip aklieji rašo, skaito, skaičiuoja, kaip darniai groja auklėtinių ansamblis. Čia pat buvo demonstruojami aklųjų gebėjimai daryti įvairius rankdarbius. Prancūzijos karalius įvertino pedagogo darbą ir pažadėjo paramą. Netrukus institutui buvo suteiktas valstybinis finansavimas. Tačiau 1789 metais Prancūzijoje įvyko liaudies revoliucija, jos sumaištyje nukentėjo ir Aklųjų institutas, tai buvo ir pedagogams, ir moksleiviams sunkus laikas. Bet Aklųjų instituto veikla nenutrūko ir tokiomis sąlygomis. Pasibaigus suirutei institutas tęsė prasmingą darbą. Valentino Hajuji pasėtas grūdas davė puikių vaisių: kai kurie jo buvę mokiniai tapo puikiais pedagogais ir tęsė bei tobulino aklųjų švietimo sistemą. 

Garsas apie Nacionalinį aklųjų institutą pasklido toli už Paryžiaus ir Prancūzijos ribų. Panašios mokymo įstaigos pradėtos steigti Anglijoje, Škotijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitose pasaulio šalyse. Į įvairias kalbas buvo verčiamos Valentino Hajuji ir Deni Didro knygos bei kiti veikalai. 

Tikras perversmas aklųjų švietimo sistemoje įvyko po genialaus Paryžiaus aklųjų instituto auklėtinio Luji Brailio šešių taškų rašto sukūrimo. O 1878 metais įvykęs pirmasis tarptautinis tiflopedagogų suvažiavimas paskelbė, kad brailio raštas yra tinkamiausias akliesiems mokyti ir rekomendavo jį naudoti visuotinai. Nuo tada prasidėjo brailio rašto spartus plitimas visame pasaulyje. 

Organizuotas aklųjų švietimas, prasidėjęs Paryžiaus aklųjų institute prieš 230 metų, suvaidino svarbų vaidmenį viso pasaulio aklųjų gyvenime. Iš esmės pasikeitė šios žmonių grupės sociokultūrinė terpė. Prancūzijos pavyzdys greitai paplito visame pasaulyje. Šiuo metu aklųjų švietimas ir lavinimas įprastas ir visiems suprantamas dalykas - atrodo, kad jis egzistuoja amžių amžius, o iš tikrųjų šiam prasmingam darbui šiek tiek daugiau nei du šimtai metų. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Gegužės 14 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1954) Gediminas Rutkauskas, pedagogas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) dirbantis nuo 1977 m., šachmatininkas, jaunųjų šachmatininkų ugdytojas. 

Gegužės 15 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1954) Julius Paplauskas, sportininkas, Kauno krašto aklųjų ir silpnaregių vaikų bei jaunimo sporto ir sveikatingumo klubo "Mes" įkūrėjas ir pirmininkas. 

Gegužės 20 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1954) Stanislovas Inta, pedagogas, aktyvus LASS narys, daugiau kaip 30 metų dirbantis LASUC. 

Gegužės 20 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1934) Jonas Pocilauskas, bibliotekininkas, ilgametis Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialo darbuotojas - čia dirbo 35 metus.