VERSLAS IR NEREGYS

Pranas PLIUŠKA

Į MUGĘ

Žmogaus galimybių riba yra sunkiai įsivaizduojama. Žmonės, artimiau susipažinę su aklųjų bei silpnaregių gyvenimu ir veikla, galėtų irgi tai patvirtinti. Dainuojantys neregiai nieko nestebina. Pasitaiko vienas kitas, kuriam neaišku, kaip nematant, negalint perskaityti dainų tekstų, galima išmokti daugybę žodžių, kaip, pamiršus kokį žodį ar net visą posmelį, pasitikslinti. Daugiau ir įvairesnių klausimų kyla apie tuos visai nematančius ar labai silpnai reginčius, kurie groja ar šoka. Kai tas, kuris puikiai regi visas pasaulio spalvas, kuris gali įžiūrėti, ką į savo pilį neša skruzdelytė, trumpai užsimerkia, pasijaučia visiškas bejėgis, negalintis žengti nė vieno žingsnio, tai aklus bei silpnaregius priskiria prie naujagimių ar visai nusenusių. Tiesa, jog visai užgesusios ar prigesusios akys yra kliūtis kiekviename žingsnyje, tačiau, turint didelį norą, turint valios, "prisipumpavus" optimizmo ir tikėjimo sėkme, pasitelkus techninės pagalbos priemones, galima tikrai daug pasiekti. 

Įspūdinga, kai žmogus kuria grožį ir pats negali savo kūrinio tinkamai įžiūrėti. Amatų būreliai tarp aklųjų ir silpnaregių nėra labai populiarūs, bet tai nėra ir išimtis. Pirmą kartą su tokio būrelio veikla susipažinau prieš kelerius metus Klaipėdoje. Tada nustebino ne tik patys darbeliai, bet ir pasakojimas apie pačią veiklą, sunkumus, netikėtumus, įdomias situacijas - žodžiu, visa tai, ką turi įveikti akli ar silpnaregiai rankdarbių mėgėjai bei su jais dirbanti vadovė. Tie prisiminimai mane vėl aplankė, kai per radiją išgirdau kvietimą į Kaziuko mugę Vilniuje. Sostinės pavyzdžiu jau ne vienus metus seka ne tik Kaunas, bet net kai kurie miesteliai. Su kapela teko dalyvauti šių metų mugėje Molėtuose. Džiugu, kad pirmą kartą joje organizuotai dalyvavo keli LASS Molėtų rajono filialo nariai: Pranas Minkštimas, Genė Žigelienė, Regina Antonovienė bei pati rajono organizacijos vadovė Genovaitė Šlepikienė. Moterys pateikė pirkėjams savo mezginių ir kulinarijos šedevrų, o vyrukas - medinių kočėlų bei grūstuvių. Rezultatais mugėje labiausiai džiaugėsi P. Minkštimas. Gal šis pirmasis žingsnis įkvėps "išplaukti į platesnius vandenis", kaip tai jau padarė Anykščių bei Panevėžio amatų būreliai. Jei Panevėžyje veikiantis būrelis gyvuoja jau seniai, tai anykštėnai savo veiklos metus dar skaičiuoja vienos rankos pirštais. Abiejų šių būrelių darbeliai pirmą kartą buvo vežami ir į mugę Vilniuje. Tikiu, kad ten buvo galima sutikti ir kitų rajonų akluosius bei silpnaregius, siūlančius savo rankomis pagamintus darbelius, jau nekalbu apie pačius vilniečius. Skeptikas galėtų teigti, jog dalyvavimas mugėse, ypač kai reikia atvykti iš tolesnio Lietuvos kampelio, - brangus malonumas. Su ekonomine šio reikalo puse tikrai negalima nesutikti - nepigiai kainuoja transportas, reikia mokėti už vietą. Šį kartą panevėžiečiams ne tik transportą parūpino, bet ir už vietą mugėje sumokėjo bei prekybinę palapinę nupirko Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, į kurio direktorių Aloyzą Vilimą ir kreipėsi pagalbos kelionės į Vilniaus mugę sumanytojai. Į palapinę panevėžiečiai maloniai priėmė ir kolegas iš Anykščių. Dar vienas malonus bendradarbiavimo pavyzdys, kad Anykščių būrelio atstovai prekiauti į Vilnių atvyko kartu su kitos šio rajono neįgaliųjų organizacijos nariais, jų transportu. Sveika konkurencija yra teigiamas dalykas, tačiau bendradarbiavimas atneša abiem pusėms dar geresnių rezultatų. 

O dabar bandysiu atsakyti skeptikui, kuris sakytų, jog vykti į muges neverta, nes išlaidos viršija pajamas. Atsakymas visai paprastas - ne viskas matuojama pinigais. Jei LASS organizacijos visur ir visada taikytų tik ekonominius kriterijus, didžiosios dalies jos veiklos reikėtų atsisakyti, reikėtų pakeisti ir įstatus. Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi neregys ar silpnaregis, kurio gaminį nuperka. Nesunku atspėti, jog toks žmogelis įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, įkvėpimo, noro stengtis dar labiau. Parduotas neįgaliojo rankdarbis man yra vienas iš tikros, ne popierinės ar "lozunginės" integracijos į visuomenę pavyzdžių. 

Kai įėjau į kambarį, kuriame darbavosi nemažas būrelis Panevėžio aklųjų ir silpnaregių amatų būrelio mėgėjų, pasijutau nelabai smagiai, lyg būčiau sutrukdęs labai svarbų procesą, vaizdingiau sakant, lyg įžengčiau į žiūrovų salę jau įpusėjus simfoninio orkestro koncertui. Kai kurios moterys buvo taip įnikusios į savo darbelius, kad net nekreipė dėmesio į įsibrovėlį. Neišvarytas, neišbartas, kiek apsipratęs, įsidrąsinau. Pamažėle įsidrąsino ir moterys. Sužinojau, kad iš viso šio šaunaus būrio, kuris turi net savo himną ir kuriam vadovauja Daiva Veblauskienė, į Vilniaus mugę vyko Regina Laukagalienė, Laima Laukagalienė ir Onutė Masiūnienė. Kelionėje šioms silpnai reginčioms moterims sutiko patalkinti Rima Žostautienė. Visą patirtį iš kelionės ir prekybos moterys apibūdino vienu žodžiu "gerai". Parduotais gaminiais girtis nedrįso, bet mielai dalijosi įspūdžiais apie pardavimo patirtį, apie pamatytus kitų pagamintus darbelius, apie įvairenybes bei keistenybes. Iš Vilniaus panevėžietės parsivežė naujų idėjų, kurias tikisi panaudoti kurdamos originalias grožybes. Ėmėme kartu analizuoti, ar geriau prekiauti pristatant save kaip neįgaliuosius, ar to dalyko neafišuoti. Prie vienos nuomonės nepriėjome. Vieni pirkėjai, sužinoję, kad čia prekiaujama neįgaliųjų darbeliais, lengviau atveria savo pinigines, kiti atvirkščiai - nesiryžta įsigyti gaminio, pagaminto žmogaus su kokia nors, o ypač regėjimo, negalia. Vieną dalyką išsiaiškinau tiksliai: jei vaikai po mugę vaikštinėtų be tėvų, panevėžiečių gaminti saldainių krepšeliai būtų išgraibstyti. Apie šio būrelio gaminamus saldainių medelius ir saldainių krepšelius buvau girdėjęs iš įvairių lūpų jau ne kartą, o ir pačiam prieš porą metų teko pirkti vienam renginiui. Nuo birželio mėnesio kiekvieną penktadienį Panevėžyje vyks įvairūs renginiai, kur bus galima laisvai prekiauti savo darbeliais, tad būrelio narės planuoja sėkmingai pasinaudoti šia galimybe. Rudenį tikimasi pabandyti savo darbelius pasiūlyti "Sostinės dienų" renginių lankytojams. 

Jau minėjau, jog Vilniuje buvo ir anykštėnai. LASS Anykščių rajono filialo amatų būrelio darbeliais prekiavo šio būrelio vadovė Stasė Samuolienė bei pati organizacijos vadovė Kristina Maldžienė. Pirmininkė pasidžiaugė, kad pavyko parduoti net vienuolika pintų krepšių ir dalį kitų rankdarbių, tad galės vėl nusipirkti reikalingų medžiagų bei nereikės neįgaliems žmonėms krapštyti litukų iš "sulysusių" piniginių, kai norės kokios šventės ar atmintinos dienos proga pasėdėti prie arbatos puodelio ar pasikviesti į svečius kitos organizacijos atstovus. 

Ar jums dar neniežti delnai imtis kokio darbelio? Esu girdėjęs, jog yra tik du būdai: dirbti taip, kad dulkės į visus šonus skristų, arba kvėpuoti kitų sukeltomis dulkėmis.