LASS LITERATŲ KŪRYBA

Algimantas VILEIKIS

 


Baimė 

Nuaidėjo kūjo dūžiai į išlikusios kalvės priekalą, tačiau Pupiškių kaimas nebesikėlė. Niekas jo atminimui nepastatė prie vieškelio akmens. Aš nupiešiu rugio varpą, lino žiedą ir duonos kepalą, kad priminčiau, kas darė darbą, rengė ir maitino. 

Nedidukas Pupiškių kaimas vakaruose buvo prigludęs prie turtingo pradinės mokyklos ir krykštaujančių vaikų Voronių kaimo. Ten vasaros saulėlydžiai abiejų krantų daina susilieja, ąžuolyno aidu sklinda. Tame miškelyje, dainų prisiklausę, baravykai lenktyniauja, į rudenį traukia: 

"Ei, vaikai, kur jūs žiūrite, mes, samanas prakrapštę, pernykščiu lapu pasipuošę, visi penki prie didžiojo ąžuolo stovim." 

Rytuose, smuikelį pasiėmęs, puikuojasi pats didžiausias Triškonių kaimas. Širdis džiaugsmu suliepsnoja, kai kiekvienas, stovėdamas ant savo žemės ežios, nusiima kepurę ir iš tolo jam pamoja. 

Kaimuose džiaugtasi kiekvienu atliktu darbu, dargi retkarčiais savas miežinis alutis putojo. Deja, atėjo toks laikas, kai viskas sugriuvo kaip kortų namelis. Lemtis žvelgė į prižiūrėtus laukus, darbščias rankas, nustebusius veidus ir plūgą prie kelio su penkiakampe žvaigžde kaktoje. "Kas dabar bus?"- klausė artojas artoją. Ant karklo krūmo lingavo raguota iškamša. 

Bėgantis laikas metų neskaičiavo, skausmo taurę laikė. Žmonės skaitė gedulo juostele perrištą pranešimą: 

"Pasitraukusieji sugrįžo nešini pjautuvu ir kūju. Norintiems išsaugoti gyvybę, išvengti tremties paskelbta privaloma tuščių bilietų loterija. Ar ne geriau su ežiu ir ežiene lenktyniauti iki miško be šūvio?" 

Rudens vakaro sutemos apgaubė dangų. Sodybos talkininkas pakinkė arklį. Važiuosime į pašarvoto kaimyno namus. Vežimas pamažu lingavo duobėtu siauručiu keliuku. Slėgė tamsa ir liūdesys. 

"Šiandien aš neilgai būsiu: Antanas parveš, o po kurio laiko atvažiuos tave paimti, - sakė mama,- tik neik vienas į kiemą, nes tamsa klaidina." 

Seklyčioje karstas, degančios žvakės ir tylintys, maldai bei apmąstymams susikaupę žmonės. Senokai sutemo. Niekas neateina, giesmininkai taupo jėgas rytdienos laidotuvėms, nes prieš akis - tolimas kelias. Aš, mama ir Antanas irgi važiuosime. Iki pat Linkuvos žvyruotas vieškelis tiesus, žirgas ir vežimas gražus, niekuo nesiskiriantys nuo kitų. 

Mano žvilgsnis slystelėjo žvakės liepsnele, mąsčiau: "Išeinantis žmogus žemei palieka savo vardą, o saulei - šešėlį, kad kiti minėtų, o jis iš dangiškos erdvės platybių angelu sugrįžt galėtų." 

Tartum iš sapno pabudęs išskubėjau į lauką atsigaivinti. Pro seklyčios langus sklinda ryški spiritinės lempos šviesa. 

"Kodėl be kitų pagalbos nesusirasti sodybos? Joje iš tolo ošia šakomis susipynusios didžiulės eglės ir joms nenusileidžiantys beržai", - šnipšteli mintis lyg ausyje susiraitęs kipšiukas. 

Pradėjau abejoti, bet mintis pridūrė: 

"Visi Pupiškių keliai seniai išžvalgyti vasarų dienomis." 

Einu vis atsigręždamas į seklyčios šviesą. Gal ji iki pat vieškelio mane lydės, o tuomet pagalvosiu, ką toliau daryti. Tačiau beeinant nuklydau nuo tako ir žiburėlį kažkoks ūkinis pastatas užstojo. Šoku į kairę, paskui - į kitą pusę ir apimtas nevilties sustoju. Skaudi vėsa lando, neleidžia susikaupti. Bijau į ledėjantį tvenkinį įpulti. 

Atrodo, kad per dykumą keliauju: nei sodybos, nei žiburėlio, šuns lojimo. Pagaliau kažką išgirdau. Lyg muzikos garsai ošė miškas. Priglaudžiau galvą prie miško medžio ir klausiausi. Miške šilčiau. Drovus vėjelis stoviniavo prie pirmųjų miško medžių, nes dar buvo jaunas ir neturėjo jėgos pajudinti šakelės. Bijojau miške atsisėsti ir pailsinti kojas, kad užmigęs nesušalčiau. Išskubėjau kita kryptimi. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Drebindamas orą čaižiai sušvilpė Linkuvos ar Pakruojo siaurojo geležinkelio garvežys. Per daugelį švilpesių jis nutolino ošiančių eglių ir beržų sodybą. 

Priešinis vėjelis pasislėpė už kliūties. Vietoj jo, lyg stebuklingai lazdelei pamojus, išaugo pastatas. Ranka braukdamas per mūro sieną, susirandu plačias duris ir įeinu į vidų. Tylu, niekas nekrebžda. Atsargiai slenku į priekį įprasta tamsa. Staiga ištiestos rankos pirštai atsiremia į stovintį arklį. Tartum spyruoklė atbulas atšoku. Atsigulu prie durų ant sausų šiaudų pakratų ir, susirietęs į kamuoliuką, užmiegu. Pabudau judinamas už peties. Pro atviras tvarto duris sveikino rytas. 

"Kelkis, vaikeli, eime į gryčią",- paragino šeimininkė švelniu, gedulingu balsu. 

"Pasiklydau",- tyliai ištariau vienintelį žodį. 

Gryčios pečiuje pleška malkos, šokinėja ugnelė, kunkuliuoja sriubos puodas. Šilta ir jauku. 

"Ar nenušalai kojų? Nusiauk batus ir pašildyk jas prie ugnelės." 

Buvau gražiai apsirengęs. Šeimininkė ir be žodžių suprato, kad esu miesčioniukas. Ji jautė, dėl ko nakties tamsoje pasiklystama, žvilgsniu užjautė, pavaišino karšta sriuba. Padėkojęs išgirdau laidotuvių giesmę. Vieškeliu važiavo daugybė vežimų. 

Grįžau į sodybą. Mama į laidotuves nebuvo išvažiavusi. Ji nieko neklausė, aš taip pat neištariau nė žodžio. Mes abu buvome tyleniai ir abu bijojome tamsos. 

 

Aerodromas 

Prie ištįsusio sodybos keliuko sustojo daugybė vežimų. Gryčios langus slėpė eglių eilė. Šuo saugojo keliuką. 

Bebaimis katinas, įšokęs į vežimą, liūdnai žiūrėjo į ankštai sėdinčius vyrus nesurasdamas laisvos ir patogios vietelės. Matyt, nujautė neįprastą kelionę. Vyrai tylėjo, nepakalbino jo, kad nepažadintų žodžio. Veiduose nerimas alsuoja lyg uždegta žvakė. Netrukus jie važiuos sodžiaus keliuku, kur laukia baimę šiaušiantis vieškelis ilgasis. 

Įėjau į seklyčią skaičiuodamas, kiek dar dienų būsiu kaime. Ant raudonai nudažyto plataus suolo, skirto svečiams ir mirusiajam pašarvoti, sėdėjo seniūnas. Dairytis, akis paganyti nereikėjo, nes auksinių daiktų niekuomet nebuvo. Vietoje puošmenos senovinė komoda svečiui savo veidrodėlį rodė. 

Mama jau buvo spėjusi sužinoti, kokiu tikslu seniūnas atvyko su gretimų kaimų vyrais. 

- Netoli ruošiama vieta aerodromui, reikalinga talka,- kalbėjo man mama. - Gal kada nors į Sibirą pavėžės, kad išmoktume meškų kalbą. 

Į mokyklinę rankinę ji įspraudė supakuotą puskepalį naminės duonos, sprindžio storumo didoką rūkytų lašinių gabalą ir mane su seniūnu palydėjo iki klėties. 

Įsitaisiau vežimo gale. Žemyn nuleistos kojos vos nesiekė keliuko. Aplink skraidantys paukščiai sveikino saulėtą rytą. 

Bene pusšimtis arklių, pasiekę vieškelį, bėgo ristele. Virš galvos pakilusios dulkės dengė saulę, graužė akis, girgždėjo tarp dantų. 

Prieš mane - Linkuvos krašto vakarų lyguma, kurioje nesu buvęs. Ji niekuo nesiskiria nuo kitų: žemė meili, miškai žali, dūzgia bitelės. Kaimas lenkia kaimą, skleisdamas kvapnius dūmus. Merdinti gyvybė augina naujas atžalas. 

Ilgai važiavome. 

- Vajei, - šūktelėjo mūsų vežime sėdintis vyrukas,- vienintele akimi matau lauko plynėje daugybę žmonių, arklių ir vežimų. 

Išlipome, kad arkliams būtų lengviau. Vadeliotojas, švelniai pramintas botagėliu, toliau vykdė savo pareigas, kad arklys, pajautęs laisvę, į lankas nenukryptų. Jokio kelio nebuvo. Lyginama žemė puri ir klampi. 

Raudonraiščiai mynė ant kulnų. Daugiau vežime nesėdėsime. Į jį kastuvais kasime ir pilsime aukštumėlių bei kalnelių žemę ir vešime į nurodytą vietą. Aidu aimana klajos virš sulygintų, išnykusių kaimų. 

Penki maži vaikai kasė smėlėtą žemę ir vežė, pylė, lygino lomelę. Tolėliau matėsi molio sulyginti ploteliai. Žemė, kaip ir žmonės, nevienoda. 

Žemė moka prakaito lašus rinkti, kad ir šių vaikučių. Jų prakaito lašeliai, riedantys per skruostą, - juodi, murzini, smėlio ir molio dulkelėmis paliesti. Buvo kam juos iš anksto į talkininkų sąrašą įrašyti. 

Botagėlio lūpos suvirpėjo: 

- Ką jūs, vaikučiai, toliau dirbsite, kai kastuvai įkais? 

- Turbūt tuos plotus akmenimis grįsime, kad kildamas "kukuruznikas" žibintų nesudaužytų. 

- O ar esate matę jų? 

- Aš tai ne. Ten, kur gyvenu, jie neskraido, nes žemėlapio neturi. Dėdė sakė, kad iš to aerodromo stiklinis avilys kaukoles vežios. 

Lyg iš aukštybių nusileido žemiška būtybė su raudona žvaigžde kaktoje ir dairosi į talkininkus. 

Pilni ir tušti vežimai judėjo į visas puses, retkarčiais sukeldami sumaištį dėl nerašytų taisyklių pirmam važiuoti reikiama kryptimi. 

Ėjau paskui vežimą, šiek tiek atsilikdamas nuo vyrų. Kažkieno arklys, traukdamas vežimą per mūsų tariamą taką į kitą pusę, skaudžiai užgavo mano veidą, nes nespėjau šoktelti atgal. 

Sunkiai kvėpuodamas kurį laiką stovėjau lyg ne vietoje įbestas vienišas stulpas. Ar mano bendrakeleiviai išgirdo stuktelėjimą, ar atsigręžė pažiūrėti? Vien nuo tos minties suvirpėjau. 

Spūstyje į visas puses judėjo vežimai. Šalia stovinti nelaimė mane stumtelėjo ir visas vaizdas, kurį stebėjau, sumirguliavo ir išnyko. Skaudanti širdis bandė padėti ūkanotoms akelėms surasti savuosius, bet juos uždengė ryškus saulės spindesys. 

Nukritusi ašara pavertė vežimus švytinčia juoda ir balta spalvomis. Jos judėjo, pynėsi, sukosi ir mirgėjo tarsi fantastiniame kino filme. O, dievulėliau, kaip keistai surėdytas pasaulis: vieniems per daug, kitiems mažai duoda džiaugsmo. 

- Vyrai, kur jūs? - išlėkė garsas iš visos krūtinės,- atsiliepkite! 

Mano šauksmą išgirdo tie patys vaikai - lėktuvėlio ir darbų gerbėjai, spartuoliai. Supratę svarbą, jie mielai sutiko man padėti. 

- Žmonės, mus susirado silpnaregis vaikas, atsilikęs nuo jūsų vežimo. Kreipkitės į budėtojus,- skambėjo tolstantis šauksmas. 

Tikėjau laimės žvaigžde, bet ji neatsiliepė. 

Susverdėjęs nugriuvau ant įkaitusios žemės. Kartojau ir kartojau, ką man daryti, kol saulė gerokai paslinko savo lanku. Pakilęs skubėjau į savo namus, kad kelyje tamsa neužkluptų. 

Lyg ir šiandien tebesėdžiu ratuose tarp man bevardžių, be išskirtinių ženklų vyrų. Jie vilki pilko milo drabužius, namuose austus drobinius marškinius. Kaip atpažinti tokį vienodumą, kai veidų gerai neįžiūri? Jie man primena dvynukus, panašius kaip du vandens lašai. 

Sapnavau, kad aklųjų mokykla kviečia. Nenumyniau į ją takelio, nes visas ryžtas kažkur dingo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]