TEISĖS NAUJIENOS

Giedrius STOŠKUS

NEVYRIAUSYBININKAI

Jau keleri metai įvairios nevalstybinės ir ne verslo srityje veikiančios institucijos vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau šis pavadinimas ilgą laiką buvo tik neformalus, nes jokie įstatymai šio termino nebuvo apibrėžę, pateikę jo sąvokos ar kaip nors kitaip išaiškinę. 

Viskas iš esmės pasikeitė 2013 m. gruodžio 19 d. Seimui priėmus Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą (įstatymo Nr. XII-717), kuris įsigalios nuo 2014 m. balandžio 1 d. Šis įstatymas nėra ilgas, jį sudaro tik 10 straipsnių. 

Įstatymo paskirtis 

Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, skirtingai nei jau seniau galiojantys ir kai kuriems skaitytojams kažkiek žinomi Asociacijų ar Viešųjų įstaigų įstatymai, nėra skirtas reglamentuoti kokios nors rūšies ar teisinės formos juridinių asmenų steigimą, valdymą, reorganizavimą, pertvarkymą ar likvidavimą, jis netgi nenustato jokios naujos juridinių asmenų teisinės formos. Pagrindinė jo paskirtis - nustatyti svarbiausias valstybės ar savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo gaires, skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą, sudaryti joms palankias veiklos sąlygas. 

Samprata 

Nevyriausybines organizacijas įstatymas apibrėžia taip: nevyriausybinė organizacija - tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas. 

Įstatymas nustato, kokie juridiniai asmenys negali būti laikomi nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai: 

1) politinės partijos; 

2) profesinės sąjungos bei darbdavių organizacijos ir jų susivienijimai; 

3) įstatymų nustatyta tvarka steigiamos organizacijos, kuriose narystė yra privaloma tam tikros profesijos atstovams (tokiomis organizacijomis yra, pavyzdžiui: Lietuvos notarų rūmai, Lietuvos antstolių rūmai, Lietuvos advokatūra ir pan.); 

4) privatūs juridiniai asmenys ir susivienijimai, kurių daugiau kaip 1/3 dalyvių yra privatūs juridiniai asmenys (privačiais juridiniais asmenimis vadinamos individualios įmonės, akcinės bendrovės, ir kiti pelno siekiantys juridiniai asmenys); 

5) sodininkų bendrijos, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos bei kitokios bendro nekilnojamojo turto valdymo tikslu įsteigtos bendrijos; 

6) šeimynos; 

7) religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai; 

8) juridiniai asmenys, kurių visuotiniuose dalyvių susirinkimuose valstybė ar savivaldybė, ar kitas nuo valstybės ar savivaldybės priklausomas juridinis asmuo turi daugiau kaip 1/3 balsų. 

Taigi nevyriausybinėmis organizacijomis iš esmės galės vadintis asociacijos, viešosios įstaigos bei labdaros ir paramos fondai, kurie atitinka įstatymo reikalavimus. Nevyriausybine organizacija galės būti ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, jos įsteigtos viešosios įstaigos, išskyrus tas, kurios steigtos kartu su savivaldybėmis, kitos neįgaliųjų organizacijos, Lietuvos aklųjų sporto federacija, aklųjų sporto klubai ir pan. 

Principai 

Įstatymo 3 str. išvardija tokius pagrindinius nevyriausybinių organizacijų plėtros politikos nustatymo, formavimo, įgyvendinimo ir valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis principus: 

1) pariteto - valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos yra atstovaujamos po lygiai; 

2) subsidiarumo - sprendimai, susiję su nevyriausybinėmis organizacijomis ir jų veikla, turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo yra veiksmingiausi; 

3) tarpžinybinio koordinavimo - spręsdamos su nevyriausybinių organizacijų plėtros politika susijusius klausimus, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bendrauja ir bendradarbiauja viena su kita; 

4) dalyvavimo - klausimai, susiję su nevyriausybinėmis organizacijomis ar jų veikla, sprendžiami iš anksto su jomis derinant ir dalyvaujant jų atstovams; 

5) informavimo - valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos su nevyriausybinėmis organizacijomis ar jų veikla susijusia informacija keičiasi tarpusavyje ir teikia ją visuomenei priimtina ir prieinama forma; 

6) savanoriškumo - asmuo nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvauja savo noru, niekieno neverčiamas; 

7) lygybės - nevyriausybinės organizacijos pagal savo kompetenciją turi lygias galimybes dalyvauti priimant sprendimus ir įgyvendinant valstybės programas ar priemones. 

Rūšys 

Įstatymas visas nevyriausybines organizacijas pagal jų naudingumą visuomenei suskirsto į: 

1) grupinės naudos nevyriausybinės organizacijos - tai tos, kurių veikla teikia naudą tik jų dalyviams; 

2) viešosios naudos nevyriausybinės organizacijos - tai tokios, kurių veikla teikia naudą ne tik jos dalyviams, bet ir visai visuomenei. 

Į šį nevyriausybinių organizacijų rūšiavimą turės būti atsižvelgiama skirstant valstybės ar savivaldybių lėšas nevyriausybinių organizacijų veiklai finansuoti. Be to, spręsdamas, kurias nevyriausybines organizacijas priskirti grupinės naudos, o kurias viešosios naudos organizacijoms, asignavimų valdytojas turės atsižvelgti į jų veiklos pobūdį, dalyvius, kuriems skirta organizacijos veikla, konkrečią siūlomą finansuoti organizacijos iniciatyvą ar projektą ir kt. 

Įstatymas išskiria ir dar vieną nevyriausybinių organizacijų porūšį - tai nacionalinės skėtinės nevyriausybinės organizacijos. Tai tokios nevyriausybinės organizacijos, kurios įsteigtos pagal LR asociacijų įstatymą ir vienija vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančias smulkesnes nevyriausybines organizacijas, siekiančias bendrų tikslų. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, skirtingai nei dauguma kitų nacionalinių neįgaliųjų organizacijų, greičiausiai negalės būti laikoma nacionaline skėtine nevyriausybine organizacija, nes ji vienija ne kitas nevyriausybines organizacijas, o regos negalią turinčius gyventojus. Dauguma kitų didžiųjų neįgaliųjų organizacijų vienija ne pačius gyventojus, o juridinius asmenis - tam tikras teritorines, miestų, rajonų neįgaliųjų organizacijas. Tačiau nacionaline skėtine organizacija galės vadintis Lietuvos aklųjų sporto federacija, nes ji vienija ne pačius regos negalią turinčius sportininkus, o juridinius asmenis - aklųjų ir silpnaregių sporto klubus. Kol kas neaišku, ar tai didelis praradimas, ar daug bus įvairių programų, projektų ar kitų priemonių, skirtų tik nacionalinėms skėtinėms nevyriausybinėms organizacijoms. Iš įstatymo aišku tik tiek, kad nacionalinės skėtinės nevyriausybinės organizacijos bus kur kas stipriau atstovaujamos nevyriausybinių organizacijų taryboje. 

Nevyriausybinių organizacijų tarybos 

Įstatymas numato įsteigti vieną visos šalies mastu veikiančią nevyriausybinių organizacijų tarybą, o kiekvienos savivaldybės teritorijoje - tos savivaldybės nevyriausybinių organizacijų tarybą. 

Šalies mastu veikiančią nevyriausybinių organizacijų tarybą sudarys 20 narių: 9 valstybės institucijų ir įstaigų atstovai, 1 Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas ir 10 nevyriausybinių organizacijų atstovų. Atstovus į šią tarybą bendru sutarimu siūlys tik nacionalinės skėtinės nevyriausybinės organizacijos, tačiau jos turės siūlyti taip, kad iš šių 10 narių taryboje būtų ne daugiau kaip 8 nacionalinių skėtinių nevyriausybinių organizacijų atstovai ir ne mažiau kaip 2 kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai. Galutinai nevyriausybinių organizacijų tarybos sudėtį dvejų metų laikotarpiui tvirtins Vyriausybė socialinės apsaugos ir darbo ministro teikimu. Tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją išsirenka pati taryba, tačiau taip, kad tais atvejais, kai pirmininku išrenkamas valstybės institucijos ar įstaigos atstovas, pavaduotoju turi būti renkamas nevyriausybinių organizacijų atstovas ir atvirkščiai. Savivaldybių nevyriausybinių organizacijų tarybos dvejų metų laikotarpiui sudaromos savivaldybių tarybų sprendimu taip, kad ne daugiau kaip pusė narių būtų savivaldybės institucijų ir įstaigų atstovai ir ne mažiau kaip pusė tarybos narių būtų nevyriausybinių organizacijų, veikiančių savivaldybės teritorijoje, atstovai. LASS miestų ar rajonų filialai į šias tarybas savo atstovų deleguoti negalės, nes filialai nėra juridiniai asmenys, todėl jie nebus laikomi savivaldybės teritorijoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Galbūt į tokias tarybas atstovus galės siųsti VšĮ atitinkamų regionų aklųjų centrai, nors tai iki galo dar neaišku, nes jie veikia ne vien tos savivaldybės, o kelių savivaldybių teritorijose. Pagrindinės šalies mastu veikiančios nevyriausybinių organizacijų tarybos funkcijos - teikti siūlymus Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms įvairiais nevyriausybinių organizacijų veiklos bei jų vykdomų priemonių finansavimo klausimais, dalyvauti rengiant ir svarstant nevyriausybinėms organizacijoms svarbius teisės aktų projektus, taip pat kas dveji metai viešai skelbti nevyriausybinių organizacijų būklės Lietuvos Respublikoje ataskaitą ir pan. Šią tarybą techniškai aptarnaus Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o savivaldybių nevyriausybinių organizacijų tarybas - savivaldybių administracijos. Išsamiau nevyriausybinių organizacijų tarybos ir savivaldybių nevyriausybinių organizacijų tarybų sudarymą ir veiklą reguliuos Vyriausybės nutarimu arba atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti šių tarybų nuostatai. 

Valstybės institucijų kompetencija 

Formuoti ir įgyvendinti nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką įstatymas paveda Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Įgyvendindama įstatymą, ji privalo: 

1) tirti ir analizuoti nevyriausybinių organizacijų būklę, jas reglamentuojančius teisės aktus ir jų projektus bei teikti su tuo susijusius pasiūlymus; 

2) savo iniciatyva arba bendradarbiaujant su kitomis valstybės institucijomis rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką, projektus ir teikti juos priimti įgaliotiems subjektams; 

3) rengti ir įgyvendinti nevyriausybinių organizacijų plėtros politikos įgyvendinimo programas ir priemones; 

4) koordinuoti valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą nevyriausybinių organizacijų klausimais; 

5) rinkti ir teikti nevyriausybinėms organizacijoms informaciją apie valstybės institucijų joms teikiamą finansavimą ar paramą ir apie joms skirtus finansavimo konkursus ir jų rezultatus; 

6) teikti siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl finansinės paramos nevyriausybinėms organizacijoms. 

LR Vyriausybei pavedama jos tvirtinamoje Nacionalinėje pažangos strategijoje nustatyti nevyriausybinių organizacijų plėtros politikos prioritetus, tikslus, uždavinius ir numatomus pasiekti rezultatus. 

Kitos valstybės institucijos nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką privalo įgyvendinti savo veiklos srityje, o savivaldybės - savo teritorijose. 

Be to, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tiek ir visos kitos nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką įgyvendinančios valstybės institucijos įstatymu įpareigojamos konsultuotis su nevyriausybinių organizacijų taryba dėl planuojamų finansavimo programų, pagal kurias bus finansuojami nevyriausybinių organizacijų projektai ir dėl rengiamų jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektų. 

Visos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios nevyriausybinės organizacijos prašymą raštu derinti rengiamus teisės aktų projektus, privalės LR teisės aktų nustatyta tvarka konsultuotis su prašymą pateikusia organizacija. Įstatymas išvardija ir daugiau galimų valstybės ar savivaldybių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo priemonių: tai ir informacijos įvairiais joms aktualiais klausimais teikimas, konsultavimasis ir bendrų darbo grupių su konkrečioje srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis sudarymas ir net nevyriausybinių organizacijų programų, projektų ir iniciatyvų finansavimas.