NUOMONĖS

Pranas ŽIOGAS

IEŠKOJO POROS


(Nekasdieniniai aklojo rūpesčiai arba vietoje vasario 14-osios reportažo) 

 

Jau nutilo naujametiniai šurmuliai. Neminimi trys dosnūs ir išmintingi karaliai. Atšvęstos lietuviškų ir kinų metų pradžios. Rimtas prekes ir visokiausius niekučius siūlančios reklamos ėmė šūkauti apie artėjančią visų įsimylėjusių - švento Valentino - dieną. Prekių gausybė, o kur tiems vargšams prekybininkams gauti tiek įsimylėjusių? Štai Vėlinės - kitas reikalas, kiekvienam įpirši po tuziną kitą žvakelių, po vieną kitą gėlių puokštelę. Tokios mintys kamavo Saulių. Tačiau šis rašinys visai ne apie prekybininkų problemas. Saulius, o gal Rimas - tai vyrukas, kaip sakydavo Karlsonas, gyvenęs ne kur kitur, o ant stogo - pačiame jėgų žydėjime, tačiau, nors buvo viskam tinkamo amžiaus, neturėjo darbo, o, svarbiausia, buvo visiškai vienišas ir dėl visų savo negandų bei nesėkmių kaltino prarastą regėjimą. Tiesą sakant, aplinkiniai, su kuriais Rimui, o gal Laimiui, teko bendrauti, laikė jį visai šauniu vaikinu ir kartais visai užmiršdavo jo aklumą. Daugelį ypač stebino jo išprusimas ir tai, kad kiekvienu klausimu jis turėjo savo tvirtą nuomonę, mokėjo ją argumentuotai ginti žodžiais, o ne kumščiais. Knygų skaitymas, o, tiksliau sakant, klausymas, buvo Laimio, o gal Mariaus, pagrindinis užsiėmimas ne tik dieną, bet gana dažnai ir naktį. Tarp išklausytų knygų neretai pasitaikydavo ir meilės romanų, kurie nuteikdavo romantiškai ir sukeldavo ilgesį įvairiose organizmo vietose. 

Priblokštas visos serijos reklamų apie būtinybę pasiruošti vasario 14-ajai, vaikinas nusprendė pasiieškoti poros. Čia dar kaip tyčia po pavasariško gruodžio toks šaltas sausis speigais užbadė, jog vienam net po stora, vasariškomis gėlėmis puošta antklode pasidarė šalta miegoti. Sapnuose jis ne kartą gulėjo apsikabinęs šiltą moterišką kūną, bet atsibudęs rasdavo glėbyje tik apseilėtą pagalvę. Marius, o gal Tomas ne juokais susimąstė, nuo ko pradėti miegui ir nemigai tinkamos dailiosios lyties atstovės paiešką. Regintys kalba apie meilę iš pirmo žvilgsnio, o neregiui panaši meilė įmanoma gal tik iš pirmo prisilietimo. Bepigu žiūrėtojams, o kur gauti tą prisilietimą aklam? Juk neprieisi ir nepradėsi liesti. Geriausiu atveju gali gauti į ausį, o blogiausiu - būsi apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Šis būdas ieškoti išbraukiamas dar ir dėl to, jog negali pamatyti, ar dailioji lytis, į kurią nusitaikei, turi aukso žiedą ant dešinės rankos bevardžio piršto, ar neturi. Gal paprašyti, kad koks draugas padėtų ieškoti? Pagalba iš šalies būtų naudinga, tačiau, jei vaikiną lydės koks vyriškas padaras, merginos ir moterys galvos, kad vaikinas domisi vyrais, o jei ieškančiojo pagalbininkė bus moteris ir jis eis jai įsikibęs į parankę, visos manys, jog šis jau turi porą ir nesileis į kalbas. Taip mintis dėliojo Tomas, o gal Kipras. Šuo-vedlys šiuo atveju taip pat nieko vertas. Kas iš to, kad šunėkas pasirinks kokią moteriškę pagal savo skonį? Šuo moteris vertina pagal visai kitokią savybių skalę nei vyrai. 

Audronės GENDVILIENĖS piešinysKipras, kuris galėjo būti ir Zigmas, mąstė - gal jam tiesiog liūdnu ilgesingu veidu slampinėti judriomis gatvėmis ir laukti, kol kokia mergina prieis pati ir pasiūlys pagalbą? Ne, gailestis - ne tas jausmas, kurio laukia vyras, tegul ir aklas. Kita vertus, vyriškis, slampinėjantis su lazda, tegul ir baltąja, atrodo kiek agresyviai ir švelnesnio būdo moteris gerokai atbaido. Telefonu skambinti pirmu pasitaikiusiu numeriu gana rizikinga. Tokia pati nežinomybė ir su trumposiomis žinutėmis nežinia kur, nežinia kam... Apsvarstęs visus galimus paieškos variantus, Zigmas, kuris iš tikrųjų vadinosi Simas, nutarė, jog lengviausia susirasti draugę interneto pažinčių puslapiuose. Ten, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, ir neregiui galima sėkmingai bendrauti, tačiau, norint virtualų ryšį pakeisti realiu, teks žengti kitus žingsnius. Čia vėl iškyla aibė kliūčių nematančiam žmogui. Reikės keliauti į pasimatymą. Šis reikalas nėra labai sudėtingas. Tereikia susitarti susitikti pačiam gerai žinomoje vietoje, apsakyti, kaip būsi apsirengęs ir ateiti gerokai anksčiau. Tada mergina (jos ir taip visada paprastai vėluoja į pasimatymus) bus priversta pati prieiti ir užkalbinti. Kuo įspūdingesnę puokštę vaikinas laiko savo rankose, tuo mažiau šansų merginai praeiti pro šalį. Problemos prasidės vėliau. Į šokius merginos nenusivesi, nes ten tarp tokios gausybės jaunimo gali pamesti savo išrinktąją, be to, šokiuose didelė konkurencija ir gali pasitaikyti šaunesnių vaikinų! Į kiną vesti merginą aklam - reikštų dar labiau apsunkinti susitikimą. Moteriškoji pusė labai vertina džentelmeniškumą, o tokiam būti, nusivedus į kavinę, labai sudėtinga. Sugraibius rankeną, gal ir galima būtų įleisti merginą bent jau atidarius pirmąsias duris, bet vargu ar pavyktų sėkmingai pakabinti draugės apsiaustą, dar būtų sunkiau nusivesti iki laisvo staliuko ir visiškai neįmanoma išsistudijuoti meniu. Tik nepagalvokite, kad mano aprašomas veikėjas ar veikėjai galvoja slėpti savo aklumą. Visų pirma - tai neįmanoma, o jei kurį laiką pavyktų nuslėpti, galutinis rezultatas būtų aiškus iš anksto. Tik vedę vyrai gerai jaučiasi, kai moteris už juos daro viską, o kol draugaujama, vaikinai nori atrodyti rūpestingi, vyriški ir viską sugebantys. Kuo ilgiau Simas, o gal Justas mąstė, tuo liūdniau jam darėsi dėl savo ribotumo. Net jei ir pavyktų pradžioje kuo nors sužavėti merginą, vėliau dėl negalios gali iškilti visokiausių nesusipratimų, tad vaikinas visai rimtai apsvarstė galimybę ieškoti merginos su kokia nors negalia. Justas, o gal Zenonas žinojo kelias šeimas, kuriose - abu neregiai. Tokie labai gerai supranta vienas kitą, tik problema, kad kartais tokiai porai būtina pagalba iš šalies, o tai nėra labai malonu. 

Staiga Zenonui - Arūnui kilo gera idėja. Jis paskambino keliems likimo broliams, kurie jau turėjo "kitas puses", ir pabandė išsiaiškinti, kaip šie susirado draugę. Surinktos žinios kiek suglumino. Pasikartojančių istorijų nebuvo. Visų keliai į bendrą gyvenimą buvo skirtingi ir visai nepanašūs vienas į kitą. Vis dėlto pokalbiai labai pravertė. Draugai nemokamai dalijo įvairiausius patarimus ir buvo tvirtai įsitikinę, kad jų instrukcijos būtinai suveiks. Vieną pamoką Arūnas, tiksliau, Dainius, suprato labai aiškiai. Ji tokia - norint padidinti šansus susirasti draugę, reikia kuo daugiau visur dalyvauti, stengtis būti ten, kur yra bendraujama, kur daug daug žmonių, o ypač merginų ar vienišų, bet vis dar žydinčių ar žydėti žadančių moterų. Nusiraminęs, kad ir jam gali pavykti susirasti tą, kuri dalinsis namų šiluma, Dainius, kitaip tariant, Karolis, ėmė svarstyti, kaip nesuklysti renkantis. Juk kirvis turi atitikti kotą - ir atvirkščiai. Jei moteris bus labai darbšti, tai lenks prie darbo ir patį, bet juk aklas ne viską gali padaryti, be to, ir tai, ką sugeba, daro lėčiau nei regintis. Darbštuolė netinka. Visiška tinginė taip pat netinka - liksi nei valgęs, nei gėręs. Karolis, toks pats ir Linas, kažkur girdėjo, jog rimti vyrukai būsimas žmonas renkasi parduotuvėse. Jei mergina perka daug produktų, tai ji pati gamina ir yra puiki šeimininkė. Vėl tos niekam tikusios akys neleidžia pasinaudoti kitų išmintimi, kai negali pamatyti kas, kiek ir ką deda į pirkinių krepšį. 

Dar ilgai svarstė, analizavo, dėliojo mintis, mąstė, abejojo mano aprašomas veikėjas ar veikėjai. Jei pamatysite kur nors vaikiną ilgesinga veido išraiška, tamsiais akiniais, su balta lazdele, tvarkingai apsirengusį, kultūringai besielgiantį, susidomėjusį praeiviais, su gėlės žiedeliu ar puokštele rankose, žinokite - tai tas pats mano aprašytas vienišius, laukiantis meilės ne tik vasario 14-osios proga. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]