JAUNA MINTIS

PADEDANTIS KITIEMS

Silpnaregis Robertas Kirka gimė ir augo Utenos rajone. Utenoje baigė Saulės gimnaziją. Jam dvidešimt dveji metai. Šiuo metu gyvena ir mokosi Vilniuje. Studijuoja Vilniaus universitete statistiką. Mokosi ketvirtame kurse. Vaikinas derina mokslą ir darbą. Silpnaregiui laisvalaikio lieka labai nedaug. Daugiausia laiko užima mokslai, tarnyba ir darbai kaime, kur gyvena Roberto tėvai. O ten kiekvienos rankos neprošal. Vaikinas, radęs laisvą minutę, ima į rankas knygą. Domisi lauko tenisu - seka jo naujienas, netgi pats vieną kartą mėgino žaisti. Dar vienas pomėgis - kelionės. Silpnaregis aplankė Prancūziją ir Ispaniją. 

"M. Ž." Pats studijuoji vieną iš tiksliųjų mokslų - statistiką. Kada susidomėjai matematika? 

R. K. Nuo pirmųjų klasių man patiko ir patinka matematika. Kai pradedu skaičiuoti, viską užmirštu. Tuo momentu man niekas nerūpi. Šiaip mokykloje beveik visi dalykai sekėsi neblogai. Man prasčiausiai sekėsi lietuvių kalba. Matyt, likimo ironija. Paaiškėjus valstybinių egzaminų rezultatui, labai nustebau. Už lietuvių kalbos testą gavau 81 balą, o matematikos, kuri man labai patiko, vienu balu mažiau. Labiausiai nemėgau fizikos. Gal todėl, kad mokykloje nebuvo tikro ir stipraus šio dalyko mokytojo, kuris galėtų vaikus sudominti. Apie statistiką pradėjau galvoti nuo septintos klasės. Iki šiol nežinau, kodėl būtent ji. Mano šeimoje visi linkę į mediciną. Tėvams buvo labai keista, kodėl pasirinkau ne biologiją, o matematiką. Aš esu pirmasis, kuris nestojau studijuoti medicinos. Tvirtai žinau, jog mano pašaukimas yra skaičių pasaulis. 

"M. Ž." Silpnaregiui šios studijos - turbūt nemažas iššūkis? Kaip sekasi mokytis? 

R. K. Studijuoti nėra sunku. Kai dėstomas dalykas patinka, nepastebi, kaip paskaitose prabėga laikas. Savaime suprantama, studijuojant tiksliuosius mokslus, reikia regėjimo, nes dėstytojas nemažai informacijos pateikia lentoje. Šią informaciją turi užsirašyti. Visa tai daryti suspėju. Šiam tikslui prisitaikiau gerus akinius. Tiesa, norėdamas įžiūrėti, kas rašoma lentoje, būtinai turiu atsisėsti auditorijos priekinėse eilėse. Sunkiausiai būna per bendrąsias paskaitas. Tada auditorijoje - apie du šimtai studentų. Norėdamas konspektuoti į paskaitą ateinu kur kas anksčiau, nes mano tikslas - išsirinkti patogią vietą. Kada būna paskaitos, skirtos mūsų kursui, visuomet tokių vietų yra. 

Statistikos studijos prasideda nuo matematikos dalykų: algebros, geometrijos. Bendram išprusimui mokomės filosofijos, sociologijos, anglų kalbos. Taip pat galima rinktis laisvuosius dalykus. Iš pasirenkamųjų dalykų įdomus kursas - lietuvių emigracija XIX amžiuje. Vyresniuose kursuose prasideda statistikos mokslai. Tai matematinė statistika, programavimas, įvairiausios duomenų bazių valdymo sistemos. 

"M. Ž." Papasakok apie bendramokslius. Kaip su jais sutari? 

R. K. Mūsų kurse studijuoja trisdešimt du žmonės. Visi labai gerai sutariame. Bendramoksliai paprasti, nepasipūtę. Žinoma, kaip visur, taip ir pas mus, bendraujama mažomis grupelėmis. Kurse esu vienas iš geresnių studentų, todėl ne vienas kreipiasi pagalbos. Niekada neatsisakau padėti, nors ir sugaišti nemažai brangaus laiko. Studento gyvenimas neįsivaizduojamas be bendrabučio. Pirmus trejus studijų metus gyvenau ten. Dabar nusipirkau butą. Tiesa, mūsų fakultetas Naugarduko gatvėje, o bendrabučiai - Saulėtekio. Ten aš negyvenau. Mano sesuo studijavo Vilniaus universitete mediciną. Ji gyveno medikų bendrabutyje, kuris yra prie pat Vingio parko. Man pavyko kaip tik ten apsigyventi. Nuo bendrabučio iki Matematikos fakulteto netoli, galima nueiti ir pėstute. 

"M. Ž." Nors studijos reikalauja daug laiko, jau dirbi. Kas paskatino ieškoti darbo? 

R. K. Praeitą pavasarį nusprendžiau universitete gautas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Iš pradžių maniau - kur nors atliksiu praktiką. Sužinojęs, kad fakultetas nenoriai dalina praktikos sutartis, nutariau pasukti kitu keliu. Pradėjau ieškoti darbo pasiūlymų. Netikėtai radau pasiūlymą dirbti pusę etato analitiko asistentu. Nedelsdamas nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Darbdaviai pakvietė pokalbio. Po jo iš karto priėmė į darbą. Dirbu firmoje, užsiimančioje nekilnojamuoju turtu. 

"M. Ž." Smulkiau papasakok apie savo darbovietę. Kaip pavyksta susidoroti su užduotimis? 

R. K. Darbe mano užduotis - bendroji nekilnojamojo turto rinkos analizė. Neįsigilinus ši užduotis labai rimta ir netgi bauginanti. Tiesą pasakius, viskas labai paprasta. Gavus duomenis reikia suskaičiuoti, kiek Vilniuje iš viso buvo parduota butų. Kad brokeriams palengvintume darbą skaičiuojame pardavimus pagal atskirus rajonus, paklausiausius butus, kambarių skaičių. Retkarčiais atnaujinu duomenų bazę. Tai nutinka tada, kai Vilniuje pastatomas naujas gyvenamasis namas. Bazėje pateikiami visi duomenys apie šį namą. Kartais reikia atlikti ir lyginamąją statistinę analizę. Tai mūsų firmos veiklos palyginimas su konkurentų. Pasitaiko ir smulkių darbelių. Reikia netgi pasidarbuoti prie reklamos. Gal kam kiltų klausimas dėl mano regėjimo. Darbdaviams jis nekliūna. Mano tiesioginis viršininkas taip pat trumparegis. Mudu labai gerai sutariame. Kiti kolegos iš mūsų draugiškai pasišaipo, kad esame labai panašūs ne tik išore, bet ir visa elgsena. Šioje firmoje dirbti smagu ne tik dėl darbuotojų geranoriškumo, bet ir todėl, kad galiu savo specialybę pritaikyti kasdieniniame gyvenime. 

"M. Ž." Silpnas regėjimas siekiant tikslo - ne kliūtis. O gal tai - netgi privalumas? 

R. K. Manyčiau, akys - ne akmuo, o jei akmuo, tai jį galima apeiti. Žinoma, blogas regėjimas kelia psichologinį diskomfortą. Ypač mokykloje. Aš mokiausi integruotai. Klasėje buvome du silpnaregiai. Nežinau, kaip sekėsi mano bendraklasei, o aš užgauliojimų ir patyčių neišvengdavau. Mūsų klasė buvo labai draugiška. Užgauliojimų ir įvairiausių neigiamų epitetų sulaukdavau iš kitų klasių "kietuolių". Jie nežinodami, kaip į save atkreipti aplinkinių dėmesį, kabinėdavosi prie silpnesnių ar turinčių negalią mokinių. Stiprus žmogus į tai nekreipia dėmesio ir jam tie užgauliojimai - dar vienas papildomas akstinas siekti savo tikslo. Valstybė suteikia daug galimybių finansiškai paremti studijuojančius studentus su įvairia negalia. Reikia tik noro ir užsispyrimo. 

"M. Ž." O laisvalaikis? 

R. K. Vienas iš naujausių mano pomėgių - krosas. Aktyviai bėgioti pradėjau prieš kelerius metus. Dalyvavau Vilniaus maratone bei kituose bėgimuose. Teko dalyvauti ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos rengiamose varžybose. Sekėsi gan neblogai. Be šio pomėgio, jaučiu aistrą kelionėms. Tiesa, kol kas nesu matęs daug pasaulio šalių. Teko lankytis pagal mainų programą Prancūzijoje. Ten visą savaitę gyvenau prancūzų šeimoje. Gyvendami šeimose gilinomės į vyrų ir moterų lygias teises. Iš tiesų tai buvo susipažinimas su prancūzų kultūra. Antroji mano kelionė - į Ispaniją. Ten buvo jaunimo katalikiškos dienos. Šioje šalyje viešėjau dvi savaites. Gyvenome parapijose pas kunigus. Iš pradžių Valensijoje, vėliau persikėlėme į Madridą. Man buvo unikali proga susipažinti su ispanų katalikiškąja bendruomene. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS