LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

DALYBOS

Per puskilometrį vienas prieš kitą iš darbo ėjo du kaimynai šiltą vasaros pavakarį. Ir štai kaip metru numatuota jie susitiko prie keliuko, vedančio į jų gyvenvietę. Namas prie namo per keliuką. Abu kaimynai lyg ir geriausi visoje gyvenvietėje, tik kad vienas daug jaunesnis už antrąjį. Darbai jų skirtingi, tačiau gyvenimo tikslai, galima sakyti, nesiskiria. Vienas - dulkinas ir tepaluotas nuo mechanizatoriaus darbų. Kitas - iš toli trenkiantis silosu ir fermos kvapais. Vienas apsiavęs pusbačius, o kitas - ilgiausius guminius batus. Prie karviškų tortelių juk su bateliais nevaikščiosi. Kartais tame tortyno dumblyne tenka ir iki kelių pabraidžioti, o paskui ilgai guminius batus maudyti fermoje po kranu. Pirmajam tai gerai. Tepaluotu skudurėliu dulkeles brūkšt, pabrūkšt ir nors į vakaruškas žingsniuok. Bateliai tampa tikromis lakierkomis. Kaimo žmogeliui vasarą visada sunku, kad ir apie kokius darbus bekalbėtum. Ir duonelė visų kaimiečių ta pati. Tik mechanizatoriui Alpukui šį sykį nuotaika buvo puikiausia, o artėjantį kaimyną dar vis atakavo kaip bombonešiai mėšlinės musės. Mat jas nuo Alpuko gerai baidė tas batelių tepaliukas. 

Lakiruotas, tepaluotas. Jis neseniai išgirdo, kad jo gimtojo Burokaraisčio kaimo ežero pakraščiai pilni plaukiojančių kaip paršiukai laukinių karpių - sazanų. Tėvas ir brolis buvo rimti, užsigrūdinę žvejai. Nenusileis ir jis. Sukirbėjo ir dar kaip stipriai sukirbėjo tas žvejiškas, tėviškas ir broliškas genas Alpuko kraujyje. Nusprendė - sugrąžins gerą abiejų artimųjų, jau išėjusių anapus, vardą. Jis irgi gali būti ne prastesnis už juos žvejys. O ir to skanaus laukinio karpio labai jau pasiilgo ir, jeigu užkibs pusparšio dydžio, tai pakaks artėjančioms šventėms padėti ant stalo. Viso, žinoma, nesuvalgysi. Bus galima pasūdyti ir vėliau parūkius ilgai mėgautis su alučiu šnekučiu. Tikras džiaugsmas sugavus tokią žuvį, kad iš laimės ir ausys kai kam paraudonuoja. Vyrutis ilgai nelaukė, kol jį kiti aplenks. Ryte, kai žmona šutino kiaulėms bulves, išsirinko pačias tinkamiausias sazaninei žvejybai. Nei pridėt, nei atimt. Dar ir į alyvų aliejų jas pamerkė, kad geriau viliotų tuos plaukiojančius paršiukus. Bus, oi, bus riebios sazaninės mėsos! Dabar sukosi mintis - ką gi čia dar nakčiai pakviesti į žvejybą? Dieną jis visada priremtas darbų ir žvejybai lieka tik naktis. Ne, oi, ne, sazanų tai tikrai negalima pramiegoti. Žvejų giminei būtų didžiausia nuodėmė. 

Kaip iš dangaus nukrito prieš jį truputėlį tinginėlis kaimynas Jonas. Jis tikrai turėtų sutikti. Ne žvejys, bet žuvį matoja ir su kaulais - net dantys braška. Oho-ho-ho! Gerus ir stiprius dantukus turėjo šis žmogelis. Visą gyvenimėlį juos Alpukas prisimins. Jis ir tiks naktinei žvejybai. Pasiūlysiu dar gramelį, tai visai sutiks, o "įkalęs" dar ir išbučiuos. Iš toli Jonui smagiai sušuko: 

- Jonai, einam su manim šią naktį sazanų. Tikrai sugausim. 

Jonas žuvį kirto kaip katinas su kaulais, tačiau ta žvejyba jam nebuvo prie širdies. Bet čia tokie sazanai, o Alpukas - geras žvejys. Jis žino - jie kibs. Reikia būtinai eiti. Sugausiu ir aš Jonų šventės stalui. Oho-ho, bus mano vardadienis. Apsidžiaugė kaimynas. Šventė didelė. Suvažiuos giminaičių būrys. Padėti ant stalo ką nors skanesnio tai reikia. O ką? Tvartelyje paršelis - kaip katinas. Gėda kam parodyti. 

- Na, su tavimi, Alpuk, tikrai eisiu visai nakčiai. 

- Aš dar ir gramuką nuo žmonos nutyrinsiu. Žinai, visą naktį prasėdėti reikės. Tokią žuvį gaudyti - tai ne aukšles traukyti oru. Čia rimtas reikalas, Joneli. 

- Skolingas ir aš neliksiu. Svarbu, kad tos žuvies mano vardo dienai būtų. 

Pavakary vyrai, apsidirbę ūkio darbus, užsimetė ilgiausias meškeres ant pečių. Po buteliuką - į kišenę. Terbelę su užkanda - į užantį ir paslapčiomis nuo žmonų, kurios prie daržų, pirmyn į tą laimingą vietą Burokaraisčio ežere. Patylomis prislinko prie Alpuko nužiūrėtos vietelės ir sumetė meškeres su aliejine bulvike, kad sazanus trauktų kaip paršiokus. Su tokiomis meškerėmis ir begemotą galėtum ištraukti. Valas - pats storiausias, koks tik buvo anuomet. Kabliuku, jeigu užrištum ant jo virvę, galėtum pilną kibirą vandens iš šulinio ištraukti ar veršiuką iš lauko į tvartelį parvesti. Vyrai apsidraudė kaip reikiant, nes šiame ežere tikrai buvo sazanų gigantų. Nesėdėsi tamsoje ir negadinsi akių žiūrėdamas į plūdę naktį. Kaipmat arčiau meškerių, kad nestigtų šilumos ir būtų nubaidyti uodai, suliepsnojo lauželis, apšvietė ir baltos putos plūdes. Tokios tamsoje geriau matosi. Vyrai - ne kvaili. Jie žino tuos sazanų pokštus. Toliau nuo kranto sukursi lauželį ir nespėsi pribėgti, kada griebs toks nusipenėjęs paršelis. Tada reikės valtimi gaudyti meškerę ežere. 

Vyrai susėdo ir išsitraukė, kas ką turėjo. Nusišypsojo vienas kitam ir kilstelėjo po stiklą drūtos dzūkiškos krūminukės. Veidai paraudo. Nuotaika sugauti didelę žuvį pakilo iki kulminacijos. Žvejyba tikrai turi būti sėkminga. Tik kantrybės reikia, broliuk. Čia tau ne vištoms galvas kapoti kirveliu ant kaladės. Čiakšt kirveliu, ir tvarka. Oho-ho-ho, čia sazanų žvejyba - rimtas dalykas. Taip jaunesnis Alpukas reikalą aiškino vyresniam šiuose reikaluose nepatyrusiam kaimynui. Šis tikėjo ir žinojo - Alpukas nemeluos. Jį visas kaimas gerbia. 

Įsišnekėjo vyrai apie draugiškumą ir kitus reikalus. Kai kalbėdavosi apie žuvis, prisimindavo ir savo plūdes. Jos ramiai miegojo kaip miegojusios vienoje vietoje. Vienas puslitriukas ištuštėjo. 

- Niekas čia šią naktį nekibs, - iš užanties išsitraukė antrąjį buteliuką Jonas. 

- Palaukim paryčių. Jie tikrai turi atplaukti. 

Tačiau plūdės miegojo toliau. Vyručiai vis lenkė taurelę - vieną po kitos. Vos tik pasižiūri į miegančią neišjudinamą plūdę - ir juos miegas apima. Lauželio švelni šiluma dar labiau miegan lenkia, glosto vyrus po sunkių darbų. Iš išorės. Krūminukė iš vidaus daro savo darbą. Kurgi čia atsilaikysi prieš tokius malonumus? Tai ne gulėjimas prie visą naktį burbančios žmonos. Sugrįžusį po darbų, kiek linksmesnį, su kvapeliu iš lovos veja, o čia - laisvė. Viskas tavo rankose, brolyti. Tik pagalvok, kokia tai laimė. Sazaninės žvejybos aistra vyrams ėmė aušti apie visa tai pagalvojus. Bus nebus tos žuvies, ir abu gražiai sugulė šalia lauželio, užmigo kūdikio miegu. 

Lauželis užgeso, tačiau šiltą vasaros naktį miegoti ir be jo nešalta. Uodai, mašalai prie vyrų artintis bijojo, nes jau žinojo tų nuodingų, jiems iš burnų sklindančių dujų galią. Tikras Dzūkijos atomas, kuris ne tik žmones, bet ir vabzdžius kerta kaip mirtis. Priskrisi arčiau - krisi kaip šiedu naktiniai žvejai, ir vargu jau reikės zyzti ir kraują siurbti. Užmuš drūta dzūkiška krūminukė, ir bus amen. Ėmė aušti. Rytmečio tyloje užgiedojo gaidys ir Alpukas šoko vos nepargriūdamas ant dar šilto laužo pelenų. Atsikvošėjęs ir suvikęs, kur yra ir ko čia atėjo, pasižiūrėjo į meškeres. Dievulėliau! Ogi nė vienos, nė kitos nėra. Kur jos? Čia tikrai kaimo išdykėlio darbas bus. Nieko nelaukęs spyrė į nakties kolegos varliškai išskėstas kojas. 

- Kelkis, durniau! Tavo Jonukas vėl mums šposų prikrėtė. 

- Kur... Aš jam, - dar gerai nesupratęs, kas įvyko, bumbėjo po nosimi Jonas. 

- Mūsų meškeres pavogė. Pats žinai. Jis ir šposus krečia, ir dar vagia. 

- Nieko, pareisiu namo. Užpakalis nuo mėlynumo ištins. 

- O gal užkibo sazanai ir nusitempė? 

Vyrai šoko ežero pakraščių apžiūrinėti. Išnaršė visus nendrynus, o meškerių - nė kvapo. 

- Tavo Jonelis nusinešė, kai mes miegojome. Dabar pats naktimis žvejos ir slapčia bobutėms pardavinės. Cigarečių tai reikia, - priekaištavo Alpukas. 

Staiga jo akys įsmigo į ežero vidurį. Ilgai tą vietą stebėjo. Abi meškerės, kaip dvi seselės viena su kita susiglaudusios pačiame ežero viduryje, - tik niurkt, paniurkt. Alpukas iš karto viską suprato. Rankos kaip skruzdėliukai ėmė krapštytis kišenėse. 

- Greitai! Bėgam! 

- Kur? - niekaip negalėjo susigaudyti Jonas, nes savo blausiomis akimis jis tos vietos, kur buvo nuklydusios Alpuko akys, neįžiūrėjo. Pasileido ir jis iš paskos. Jeigu bėga, - vadinasi, žino, ką daro. Alpukas greitai atrakino savo valtį ir abu nuplaukė prie plūduriuojančių meškerių. Jos abi susiglaudusios kaip gulbių porelė linksmai šokinėjo vandenyje, savo storgalį kaip patranką iškeldamos į viršų. 

- Negi du tie laukiniai užkibo ir plaukia kartu, kad meškerės viena prie kitos? 

- Tikriausiai užkibo vienas, bet įsipainiojo į kitą meškerę. 

Kai valtis priartėjo, meškerės padidino greitį ir retkarčiais visai išnykdavo po vandeniu. Gerą pusvalandį truko meškerių ir žuvies gaudynės, kol užkibusi žuvis pavargo ir sustojo, tačiau tai nebuvo pabaiga. Visą tą laiką nerimastingai plakė abiejų vyrų širdys. Jeigu du sazanai, tai gerai, bet jeigu vienas, tai kaip dalinsimės? Štai čia - tikrai didelis klausimas. Nemažai reikėjo pavargti, kol aštuonių kilogramų sazanas atsirado valtyje. Pasirodo, jis ne įsipainiojo į kitą meškerę, o griebė abu masalus vieną po kito - norėjo pavogti apsvaigusių vyrukų meškeres. Kai sazanas gulėjo valtyje, vyrai įtartinai sužiuro vienas į kitą. Žuvis tai viena, o užkibo ant dviejų meškerių. Kaip bus su dalybomis? Tai kieno dabar jis? 

Norai abiejų juk vienodi. Neišsiaiškinsi gi, kuriam pirmam ji griebė aliejinę bulvikę, kurios pasirodė mažoka pasisotinti. 

- Kaip nors draugiškai namuose pasidalinsim, - pirmas prabilo Alpukas. 

- Kaip nors. Matai, man Joninės ant nosies. Žinai ... - iki galo nebaigė kalbos vos ne verkdamas Jonas. 

- O pas mane per Jonines atvažiuoja uošviai, bet einam namo ir draugiškai pasidalinsim. 

Nekalbėdami, kiekvienas su savo mintimis vyrai patraukė į Alpuko namus, prie dalybų stalo. Ant jo gulėjo didelis sazanas, stovėjo skaidriosios dalybinis buteliukas ir lėkštutė užkandos. Tęsėsi karštos dalybų diskusijos. Kam galva, o kam - uodega? O gal išilgai? Bet galva lieka nepadalinta. Vėl negerai. Jonas lenkė vieną taurelę po kitos vis aplenkdamas Alpuką. Šis diskusijos įkarštyje to nepastebėjo, bet, kai žvilgtelėjo į buteliuko turinį, piktai prabilo: 

- Tu ką! Tai kokios čia dalybos? Einam į kiemą kartu su žuvimi, o degtinę paliekam čia, nes tu savo dalį jau išlakei. 

Abu kaip ereliai žuvininkai išskrido pro duris. Dalyboms pasirinko vietą tarp namo ir tvartelio. Čia kaimynų akys nieko nematys. Nors, tiesą sakant, jų nė vieno tuo metu nebuvo namie - visi dirbo laukuose. Senos bobutės su rožančiais rankose tik Dievulį matys. Rūpės čia joms, kokie sazanai šiuo metu, tačiau tas dalykas greitai parūpo kai kam baisesniam. 

Žuvį pasidėjo ant kaladės kapoti malkoms. Žiūrėdami vienas į kitą nusprendė taip: kuris paguldys priešininką ant menčių, tas ir gaus žuvį. Labai jau keistos dalybos. Kodėl ne išilgai, pusiau? Taip juk būtų teisingiausia. Nieko nelaukę vyrai susikibo kaip tikri imtynininkai. Ilgai jie vartėsi kamuoliais, kol pagaliau Alpukas atsidūrė viršuje. O gyvenvietėlės katinai ir katės irgi nesnaudė, pajutę tokį viliojantį kvapą. Kaip tigrai urgzdami šokinėjo per tvoras, net skersi kosminiu greičiu įveikdavo posūkius. Visi kuo greičiau prie to kvapo, prie Alpuko namų. Šeimininkai jau pradėjo taškytis iki kraujų, o čia, ant kaladės, toks kalnas skaniausios žuvies neprižiūrėtas guli. Jiems dabar jis visiškai nerūpi. Pats laikas. Pirmyn, apdraskytų ausų chebra! Mes - irgi ne kitokios. Norim pasimušti. Po akimirkos Burokaraisčio gyvenvietėje už Alpuko tvartelio pasigirdo Afrikos tigrų kovos už grobį garsai. 

- Kokios gi dabar bus mano Joninės be žuvies? - pyko Jonas, vis dar prispaustas prie žemės. 

- Sutartis yra sutartis, ir jos reikia šventai laikytis, - džiaugėsi kovą laimėjęs jaunesnis už savo varžovą Alpukas stipriais pirštais suspaudęs ilgą kaimyno nosį. 

- Bent pusiau, o dabar visą... - inkštė iš pykčio Jonas. 

- O tu prie stalo draugiškai elgeisi? Kas aš - kvailys ar ką? 

Jonas suprato, kad nesivaišins ta žuvimi per Jonines ir, supykęs dar labiau, nusprendė Alpukui atkeršyti kitaip. Vos išsilaisvino jo nosis, kaip pasiutęs šuo dantimis griebė Alpuko ausį. Beveik dviejų centimetrų dydžio ausies viršutinė dalis pasiliko burnoje. Negi nukando tiek ausies? Alpukas vis dar negalėjo patikėti, bet, kai viena ranka pagriebė už jos, viską suprato. Ta pati ranka, laikiusi jo nosį, nieko nelaukusi, dabar ėmė draskyti draugelio marmūzę - jo didžiausioms šventėms Joninėms. Tai bent graži dovanėlė - atlygis už ausį. Jonas dar ilgai paipaliojosi, kol atsigavo po smūgių krušos. Galutinai atsigavo, kai išgirdo palikusio jį ramybėje Alpuko piktą riksmą: 

- O kur žuvis, po perkūnais!? 

Iš netikėtumo pašoko ir nugalėtasis. Ant kaladės žuvies nebuvo. Dabar abiem vyrukams iššoko akys. Kieme - nė vieno žmogaus, išskyrus juos, o sazano nėra. Gal atsigavo ir kur nors spurda žolėje? Deja. Ją pasidalijo iki kraujų vienas kitą apdraskę katinai, kai vyko dalybos kieme už Alpuko tvartelio, - miauksos iš anksto atšventė Jonines ir uošvių sutiktuves. Na, o Alpukui vėliau reikėjo ilgesnių plaukų, kad paslėptų nukąstą ausies viršūnėlę. Iš pykčio gerokai sukramtytos ir išspjautos juk neprisiūsi. Gražūs banguoti plaukai tikrai puošė Alpuką. 

Iki Joninių kaimynai susitaikė ir jas šventė prie to pačio lauželio, kur tada abu kietai užmigo, gaudydami didžiausią kaltininką - sazaną. Per Jono vardo dieną vienas šalia kito žvejojo su dailiomis meškerėmis ir vieną po kito traukė gražius ešeriukus. 

- Gal šie nebus tokie rajūs, kad du sliekus griebtų iš karto? O ir dalintis tokio laimikio nėra ko, - juokėsi du draugai, prisiminę sazano dalybas. 

Ko tik neatsitinka toje žvejo gyvenimo neišgalvotoje knygoje! Tikra fantastika tas jo gyvenimas. Čia viskas realu ir gražu, jeigu tai supranti. O jūs, Burokaraisčio ežero sazanai, daugiau taip nedarykite - kam veltui kiršinti kaimynus žvejus? Jeigu kimbate, tai kibkite vienam, o ne dviem iš karto. Juk jie žvejodami vis tiek susitaikys net būdami ir be ausų. Žvejyba kartais sutaiko didžiausius priešus, o čia juk - kaimynai. Tikri begėdžiai ir besočiai esate jūs, sazanai, o tos katės - tikros klastūnės ir vagišės. Su jų gimine nuo senų laikų viskas aišku. Joms svarbiausia ką nors skanesnio nukniaukti, o sudraskytos ausys visiškai nesvarbu, kai tokie gardėsiai po nosimi guli. Paprastam kaimo darbininkėliui, kas yra šiokią dieną padėta ant stalo, tas gerai. Tik per šventes - visai kas kita. Na, o jūs, sazanėliai, už tokius darbelius kitą kartą sugauti tikrai čirškėsite keptuvėje. Tokia jūsų dalia, kad būtumėte naudingi žmonėms. Taip sukurta Aukščiausiojo. Paklausykite seno žvejo patarimo. Ši istorija, patikėkite manimi, neišgalvota, nes tas Alpukas - tikras mano dėdė ir ne kartą mačiau tą nukąstą ausies galiuką. Įdomus ir nepakartojamas dalykas ta žvejyba, kurioje kartais gali kai ką prarasti, bet kai ką ir laimėti. O kai kas lieka visą gyvenimą atmintyje. Ilgiausiai - tai, kas buvo gražu. Dalybos gal ir reikalingos, tik ne tokios - gardžios keturkojams besočiams.