LASS LITERATŲ KŪRYBA

Valentinas Vytautas TOLOČKA

 


I. Donelaitis 

 

Įžengęs ošiančion Romintės girion, 

Patraukė jis tolyn keliu duobėtu, 

Paskui pasuko į takelį siaurą, 

Vingiuojantį per tankmę, per laukymes, 

Apšniukštinėdamas visas pakrūmes, 

Ieškojo Kristijonas paukščio plunksnos: 

Namie jo baigtas laukė klavesinas, 

Vienos vienintelės dar trūko plunksnos 

Išdrožti paskutinį plaktukėlį 

Tai galutinei mi aukštosios stygai. 

Ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą 

Surinko, plunksną dėdamas prie plunksnos, 

Viskas, kiek reikia klavesino stygoms. 

Ir taip jisai gilyn į girią brovės. 

Drėgme jau padvelkė Romintės upė. 

Išgirdo smalsią šarką netoliese, 

Pamatė bėgant syveidą pakrūme - 

Ji, uodegą parodžiusi, tuoj dingo. 

Giria braškėdama šlamėjo, ošė... 

Šit pagaliau - ant žalio bruknių tilto 

Marga ir didelė nukritus plunksna! 

Paėmęs ją, namo skubėjo linksmas. 

Pamato, apsiverkusi prabėga 

Kaimyno Dočio moteriškė Pimė, 

Išvysta dar, ir kaip šaltyšius Pričkus, 

Ant kumelio ketvergio užsimetęs, 

Keliu, kažkur įskubęs, nušuoliuoja... 

Ir štai, išėjęs iš Romintės girios, 

Tolminkiemin sugrįžo Donelaitis. - 

Klausykis, kaip prabils jo klavesinas... 

 

II. Šalis, kur vaikščiojo kalnai 

 

Už Kuršių marių, užu vandenų melsvųjų 

Yra šalis, kur vaikščiojo kalnai kadaise, - 

Ne pasaka, ne koks senovės padavimas, 

Bet iš tikrųjų vaikščiojo kalnai toj žemėj. 

Ir tie balti kalnai, puraus ir gryno smėlio, 

Keliaudavo lėtai iš vakarų į rytus, 

Žvejų užpustę kaimus, kapines, bažnyčias, 

Skandinosi į Kuršių marių dugną patys. 

Kur toji Agila, kur tie Karvaičiai garsūs? - 

Šios žemės knygose tik paminėti liko. 

Pro smėlio kalnus daug laikų praėję buvo, 

Kol ten užklydo tėvas ir sūnus sumanūs: 

Ant kiekvienos viršūnės vaikščiojančio kalno 

Jie pasodino po pušaitę, ir po kitą.... 

Stebukle, ir kalnai sustojo ten judėję! 

Dabar toj žemėj - jūros ir pušų ošimas, 

Pavasarį paskanintas giesme paukštelių. 

Išminčių Kuvertų senajam kapui lenkis, 

Dėkok, kad tam krašte pušynai kvapnūs ošia, 

Dėkok, kad nebevaikščioja kalnai grėsmingi. 

 

III. Vydūnas 

 

Ilgai keliavęs ir, atėjus nakčiai, 

Po ąžuolu atsigulė išminčius, 

Priglaudęs savo galvą ant pagalvės, 

Paparčio lapų prikimštos, ne plunksnų 

(Tik tokią dėjosi jisai po galva 

Namie ant kieto guolio, ar kelionėj), 

Švelnus šit miego delnas palytėjo 

Blakstienas, ant jų spietės žvaigždės šviesios. 

Žiūri į miegantį išminčiaus veidą - 

Tarsi jis tyliai tau vienat bylotų: 

"Kokia palaima išmintim gyventi... 

Tik išmintis - šviesa tikroji esti! 

Tik tas, kurs ieško, kas kilnu, teisinga, 

Tikrai ras žemėj viena, ras ir kita!" 

Stebies, koksai ramus išminčiaus veidas, 

Po ąžuolu, po žvaigždėmis užmigęs. 

— — — — — 

Virš ąžuolo jau žvaigždės ima blėsti. 

Rytuos aušra tuojau pradės lukštentis. 

Gaivus vėjūkštis sušnara viršūnėj - 

Ir ant šakos žvaliai pragys paukštelis. 

Išminčius keliasi ir, pasirąžęs, 

Į tolimą kelionę leisis vėlei. 

Keliaus vėl kaip kokia palaima Dievo 

Skleist žemėj meilę, išmintį ir tiesą. 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

 

IV. Žėglelis 

 

Toli toli, dangus kur leidžias jūron, 

Baltutėlaitis, lyg drugys, žėglelis, 

Sūpuodamasis ant bangų, plevena. 

Kas supasi tame baltam žėglely, 

Kas jo bures ranka tvirtąja valdo 

Ir tramdo vėjų nežabotus žirgus? 

Gal kuršis atkaklus tenai žvejoja, 

Gal koks svajotojas vienatvės ieško, 

Nuo įkyrios ištrūkęs kasdienybės... 

Žiū, pakraščiai dangaus jau ima niauktis. 

Patrakę jūros vėjai šėlt pagavo, 

Grėsmingi debesys aptraukė dangų, - 

Nebeišvysiu jau tavęs, žėgleli! 

Pradingo tavo laisvės erdvės plačios 

Ir audros gan ilgai, man regis, siautės. 

 

V. Saulės ašarėlės 

 

Oi, kai broleliai rūstūs užkapojo 

Bangų rikelį Žilvinėlį, 

Žalčių kai viešpatėlį užšvytravo, 

Tai graudžiai verkė jo saulelė. 

Dienas devynias gailesčiu ji merkės, 

Verksmu žiūrėti negalėjo. 

Vai, tai iš jos graudžiųjų ašarėlių, 

Iš ašarų skaidrių, karštųjų, 

Giliajan vandenėlin kritusiųjų, 

Ir pasidarė gintaružis. 

Šit įžiebtas jis dega, jis liepsnoja 

Vėl kaitrele mielos saulužės. 

 

 

VI. Kuršių mergaitė 

 

Už marių, už pušynų, už baltųjų kopų, 

Kai jūroje saulėlydžiai nuraudę blėsta, 

Kai vilnys lašelius gintaro vis dar žarsto, 

Parplaukia valtys - skubinas žvejai į krantą. 

Antai iš pajūrio grakšti kuršaitė grįžta, 

Parsineša kreželį, pilną gintarėlių. 

Dailias įrudusias blauzdas apšviečia saulė, 

Vėjūkštis glaustos prie lininio sijonėlio, 

Paglosto ilgus ir šviesius mergaitės plaukus; 

Kreželyje sumirga gintaro grūdeliai, 

Įraudusios žaros dar sykį palytėti. - 

O iš rytų jau slenka sutema grėsminga... 

 

Tokių saulėleidžių, kaip šis, kuršaite, 

Daugiau nebus prie gintarinės jūros. 

Tenai, prie Klaipėdos senosios vartų, 

Žiaurusis artinasi Hanibalas... 

Ne gintarus į krantą mėtys jūra, 

Tik piktos vilnys neš vien kraujo putą. 

Ir tavo perplėštąjį sijonėlį 

Blaškys po kopas išprotėję vėjai. 

 

 

Paaiškinimai 

Kreželis - iš žilvičių nupintas krepšelis 

Syveida (K. Donelaičio "Metuose") - lapė 

Vienat - vien, vien tiktai 

Žėglelis (vokiškai Segel - burė) - burinis laivelis 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]