NEREGIAI UŽSIENYJE

Lina NORKIENĖ

KITŲ ŠALIŲ PATIRTIS


Manau, nė vieno žmogaus jau nestebina tai, kad neregiai ir silpnaregiai savarankiškai ar su būriu draugų keliauja pačiais įvairiausiais planetos maršrutais. Mūsų, silpnaregių, šeima nėra išimtis. Keliaujame jau seniai ir labai noriai. Tose kelionėse dėl prasto matymo būta ne vieno linksmo nutikimo. Kita vertus, visada įdomu stebėti likimo brolius kitose šalyse. Šia patirtimi bei įspūdžiais ir noriu pasidalinti. 

Keliauti po civilizuotas šalis blogai matant ar nematant su palydovu yra gana patogu, didelių problemų tai nesukelia. Oro uostuose registruojantys skrydžiui darbuotojai dažnai, pastebėję regėjimo sutrikimų turintį žmogų, pasiūlo pagalbą, tai yra palydintį asmenį. Jei šios paslaugos nereikia, pakanka mandagiai atsisakyti. Tačiau mums yra nutikę taip, kad, registruojantis šveicarų bendrovės skrydžiui, bene geriausiai iš mūsų besiorientuojantis asmuo buvo pažymėtas kaip neregys. Dar prieš lėktuvui pakylant, lėktuvo palydovas priėjo ir pasiteiravo, ar viskas gerai, ar žmogus turi jį lydinčius asmenis, ar reikia dar kokios nors pagalbos. Pateikiant gėrimus, į stiklinaitę buvo nukreipta ranka ir palaukta, kol žmogus tvirtai paims indą. Šiuo atveju tai buvo perdėtas rūpestis, tačiau šis faktas rodo, kad kai kurios skrydžių bendrovės labai dėmesingos - jos atsižvelgia į įvairių klientų poreikius, gerai paruošia savo personalą. 

Beskraidydami neretai, ypač vasarą, sutinkame keliaujančio jaunimo - tarp jo būna ir neįgaliųjų. Pamenu, į tris italų jaunuolius dėmesį atkreipiau pirmiausia todėl, kad vienas iš jų labai aktyviai ir gana garsiai bendravo su draugais. Atidžiau įsižiūrėjusi į jaunuolius, padariau malonią išvadą, kad garsiakalbis neregys su lazdele yra lyg ir draugijos siela, apie kurią buriasi kiti. 

Be abejonės, svarbu mokėti bent vieną tarptautinę kalbą, kad galėtum ne tik rankomis susišnekėti, bet ir pajuokauti, kad galėtum atsikratyti kartais dėl vienokių ar kitokių nesusipratimų atsiradusios įtampos. 

Kitas svarbus kelionių momentas - mums pritaikyta aplinka. Senosios Europos šalys čia taip pat pažengusios gerokai į priekį. Kodėl mes, lietuviai, šioje srityje vis dar atsiliekame? Argumentų galime rasti pačių įvairiausių. Jų ekonominės sąlygos geresnės, šis poreikis čia išryškėjęs anksčiau, čia aktyviau sprendžiamos su juo susijusios problemos. Tačiau šis tas priklauso ir nuo mūsų pačių. Jei apie silpnaregiams tinkamus šriftus dar vis reikia priminti nuolat su šiais asmenimis dirbantiems žmonėms, vadinasi, nepakankamai įsisąmoniname kito, šalia esančio, poreikius. 

Reikia pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, paskutinėje lankytoje šalyje Ispanijoje visos centrinės gatvės ties pėsčiųjų perėjomis turi nuolydžius, yra pažymėtos kitokio gruoblėtumo plytelėmis. Šviesoforai įrengti su garsiniais signalais ir laikmačiais, kurie stambiu šriftu informuoja eismo dalyvius, kiek laiko jiems liko laukti žalio signalo, o, jam įsižiebus, - kiek laiko galima kulniuoti per perėją. 

Visi viešose erdvėse įrengti liftai turi skaičių žymenis brailio raštu. Pastatuose įrengtose laiptinėse ryškiai pažymėta pirmoji ir paskutinė pakopa. Šiuolaikinės architektūros pastatuose įrengtos stiklinės pertvaros žmogaus rankos ar akių lygyje pažymėtos prie interjero derančiomis detalėmis. Nėra grėsmės, kad lyg kokia užsižiopsojusi musė veidu tėkšies į stiklą. 

Jau senokai girdime apie gražią iniciatyvą muziejų ir parodų sales pritaikyti neįgaliesiems. Deja, situacija beveik nesikeičia. Daugiausia, kas buvo nuveikta pas mus, - įrengtos nuovažos ir keltuvai ar liftai neįgaliesiems su judėjimo negalia. Tenka neretai lankytis Lietuvos muziejuose ir, kai informuoji gidą, kad atvyksi su neregiais ir silpnaregiais, neretas sutrinka ir sako, kad ekspozicijoje nesą ko paliesti ar kitaip sudominti. Telieka pasikliauti gido iškalbos sugebėjimais apibūdinti eksponuojamus objektus. 

Ispanijos Malagos miesto Muzikos muziejus - puikus pavyzdys, kaip reikia derinti įvairius lankytojų poreikius. Įsigyjant bilietus, kasoje užpildoma anketa. Virtuali sistema, įdiegta muziejuje, atrenka reikiamą informaciją - atsižvelgiama į lankytojo poreikius. Lankytojas gauna apyrankę, kuria, prilietęs ekraną, gauna norimą informaciją. Muziejuje daug interaktyvių stendų, kur, pavyzdžiui, paspaudęs vienokią ar kitokią nupiešto delnuko vietą, išgirsti vis kitą garsą. Čia tarp muzikos instrumentų ekspozicijos salių įrengti kambariai su garso izoliacija, kuriuose gali pats groti iš medžio kamieno išskaptuotu būgnu. Ekrane prie instrumento demonstruojamos pamokėlės, kaip sugroti paprastą ar sudėtingesnį ritmą. Tų instrumentų čia yra pačių įvairiausių. Nuo rytietiško keraminio indo iki suderintos klasikinės gitaros ar violončelės. 

Mokslo muziejai tiek Tenerifėje, tiek Malagoje labai įdomūs. Juose lankytis tikras malonumas ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Nemenkas nuopelnas pastarajam muziejui - puikūs darbuotojai, mokantys nenuobodžiai, žaidimo forma pateikti mokslo žinias. Stenduose viską būtina išbandyti patiems, kad ir sugriauti bei vėl pastatyti senovinę arką. Atsistojus ant besisukiojančios plokštumos, galima išbandyti giroskopo veikimą, kai, rankose laikydamas besisukantį ratą ir jį kreipdamas į vieną ar kitą pusę, gali reguliuoti ir savo kūno sukimąsi į vieną ar kitą pusę norimu greičiu. O kur dar įdomių galvosūkių ir erdvinių dėlionių stendai bei kitos įdomybės! 

Baigsiu linkėdama visiems gyventi kuo įdomiau, kita vertus, šiam įdomiam gyvenimui reikia palinkėti ir kuo palankesnių sąlygų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]