NAUJOS KNYGOS

 

NORINTIS PATIRTI IR BŪTI


A.Valentos knygos 'Nuožmiai artėjantis' viršelis2013 m. spalio mėnesį pasirodė penktoji Alvydo Valentos poezijos knyga. Apie ją su autoriumi kalbasi bendradarbė Irena Baradinskienė. 

- Tavo penktosios poezijos knygos lyrinis "aš" - žmogus, dar kartą "bandąs prisijaukinti seną pamišėlį - savo gyvenimą", norįs žemėje skirtą laiką "patirti ir būti", suvokiantis, kad "beliko vien trumpas buvimas po degančia vasaros saule", jaučiąs, kad vis labiau "neskauda gyventi". Akivaizdi brandaus intelektualaus žmogaus išmintis, kai "nuožmiai artėjama prie nematomos linijos". Su kokia gyvenimo patirtimi sietum šią knygą? 

- Apie kokį nors intelektualumą ar brandumą man pačiam reikėtų mažiausiai kalbėti. Ir tai nėra apsimestinis kuklumas ar koketavimas su pačiu savimi. Pats sau dažniausiai atrodai geresnis, gražesnis, nei esi iš tikrųjų, todėl žvilgsnis iš šalies visada būna objektyvesnis ir blaivesnis. Patirtis, su kuria siečiau šitą knygą, gerai nusakyta paties klausimo formuluotėje: pirmiausia - noras patirti ir būti, o tik paskui tą buvimą lydintys atributai: vertinimai, įvaizdžiai, viešųjų ryšių akcijos, informacijos srautai... Nesakau, kad visi šie dalykai yra nereikalingi ir aš jiems esu abejingas, bet jie negali nustelbti paties buvimo stebuklo. Apie tai ir bandžiau kalbėti šioje knygoje. 

- Eilėraštis "Testosteronas" - apibendrinta šiuolaikinio žmogaus metafora, kai gyvenama bandant "painioti neišpainiojamą voratinklį", kai pasaulis pamažu virsta "didele šlako krūva", "susitaikymo slėniu". Niliūniška "būties erozijos" gaida. Ar jauti sielos giminystę su šiuo poetu? Įdomu apskritai sužinoti, kas tavo sielabroliai, tai yra mėgstamiausi filosofai, rašytojai, gal kompozitoriai? 

- Pirmiausia apie "Testosteroną": rašiau jį nenorėdamas nieko apibendrinti, suaktualinti - tekstas atsirado iš konkrečios egzistencinės patirties, bet jeigu jį galima perskaityti kaip apibendrinimą, kaip metaforą, turbūt nėra blogai. Dėl sielos giminystės - tai su Alfonsu Nyka-Niliūnu ją jaučiu ar, tiksliau, - norėčiau jausti. Man šis poetas tikrai artimas. Bet apskritai apie visokias "giminystes" kalbėčiau gana atsargiai: galima pasitelkti F. Dostojevskį, A. Camus ar S. Gedą ir pavadinti juos savo sielos broliais, bet ką tai sako apie tavo paties viduje degančią kūrybos ugnį - ogi beveik nieko. Yra sukurta daugybė geros literatūros, iš kurios nuolat mokaisi, kuri tave veikia savo buvimu. Bet paradoksas čia turbūt toks, kad patį mėgstamiausią poetą gali daugybę kartų skaityti, bet negali juo sekti tiesiogiai, nes tada būsi paprasčiausias epigonas ir grafomanas. Toks labai artimas poetas, pavyzdžiui, man yra Vytautas Mačernis: man tai galėtų būti poezijos etalonas. Kiekvienas eilėraštis taip apvalytas nuo nereikšmingų atsitiktinių dalykų, taip išgrynintas, taip patikrintas savo paties egzistencine patirtimi, kad galėtum pasirašyti vos ne savo krauju, bet tuo viskas ir baigiasi. Aš niekada nebūsiu antras Vytautas Mačernis, o jį sekti - reikštų tam tikra prasme jį suprimityvinti, "apipeckioti". Antra vertus, yra sukurta daug geros literatūros, kuri tavęs neveikia, "neužkabina", bet vis tiek protu suvoki, kad tai gera literatūra. Iš jos sąmoningai ar nesąmoningai irgi mokaisi. 

- Tavo individualūs potyriai eilėraščiuose savitai susilydę su filosofija, istorija, mitologija, netgi lietuvių sakmėmis, pasakomis. Visoje knygoje - intelektinei patirčiai pralaidus tavasis "aš". Turbūt tai lemia, kad tau, kaip poetui, priimtinesnis ne eiliuotas žodis, o verlibras? 

- Taip, man artimesnis verlibras ar bent ne toks tekstas, kuris yra labai sklandžiai sueiliuotas ir dailiai sušukuotas. Eiliuoti blogiau ar geriau galime jeigu ne visi, tai bent daugelis. Ir prieiliuota yra daugybė tikrai gražių ar bent "putnių ir saldžių" tekstų. Per visokiausius sveikinimų koncertus juos girdime vos ne kiekvieną savaitgalį - na, ir kas iš to, ką nauja jie pasako apie buvimą šioje žemėje, po šia saule ir šitu lietuvišku dangumi? Tai sakydamas neteigiu, kad eiliuota poezija yra kažkas prasta: Radauskas, Geda, Marcinkevičius, Puškinas, Lermontovas - vardinti galima dešimtimis poetus, kurie eiliavo ir eiliuoja tikrai gerai. Aš tik noriu pasakyti, kad eiliuojant kyla pavojus pernelyg lengvai ir greitai "užsižaisti" svetimomis lyrinėmis formulėmis, svetimomis intonacijomis ar net ištisomis eilutėmis. Aišku, neeiliuojantys poetai irgi dažnai "nusivažiuoja" į lankas: tekstas tampa nepereinamu alegorijų, metaforų, painiausių sintaksinių konstrukcijų brūzgynu, per kurį tenka tiesiog braute brautis ir tai nei krašto, nei pabaigos nematyti. Apskritai, čia kaip toje pasakoje: eisi į kairę - galvos neteksi, eisi į dešinę - gyvastį prarasi, o tiesiai kelio nėra. 

- Paatvirauk, kas tau poezija apskritai, - juk jau penkis kartus bridai į šią upę. 

- Kas man yra poezija - štai į šitą klausimą atsakyti negalėčiau. Tiksliau, galėčiau pripaistyti daugybę puslapių ir nieko nepasakyti. Žinau tiktai, kad poezija man nėra visko pradžia ir pabaiga. Be poezijos dar yra proza, eseistika, žurnalistika. Daugybė kitokių įdomių veiklos sričių. Šiek tiek juokaudamas dažnai sakau, kad prieš kokius dvidešimt metų, jeigu dvi dienas neparašydavau nė eilutės (galvoje turiu ne tik poeziją), tai pradėdavo kilti kraujo spaudimas - rašymas tada buvo lyg ir tam tikra psichoterapija ar atsarginis vožtuvas susikaupusiam garui išleisti. Dabar - priešingai, spaudimas pradeda kilti kokios dvi dienos prieš pradedant rašyti. Gal nuskambės labai keistai, bet rašymas (nebūtinai poezija) man kuo toliau, tuo labiau tampa procesas, kuriam reikia prisiversti. Taip yra turbūt todėl, kad "už kiekvieno rašymo" turi būti tam tikra patirtis. Man labiausiai nepatinka rašymas dėl paties rašymo. Aišku, kokią nedidelę kronikinio pobūdžio žinutę galima "sukalti" pernelyg nesukant galvos, kas ir kaip, bet gilesniam ir ilgesniam rašymui reikia šio to daugiau nei mokėjimo gražiai ir sklandžiai dėlioti žodžius. 

Apskritai, man vis labiau patinka gyventi ir vis mažiau rašyti. Nesu iš tų žmonių, kuriems kasdienybė, buitis ar nuolatinis vaikščiojimas po parduotuves kelia itin daug teigiamų emocijų. Bet nesu ir iš tų "dvasingųjų", kuriuos šie dalykai varo į neviltį. Jeigu jau deklaruoji, kad esi poetas, tai mokėk įžvelgti poeziją ir tokiuose dalykuose, kuriuose jos nemato kiti! 

- Poetas Aidas Marčėnas savo esė knygoje "Sakiniai" teigia: "Eilėraštis, kurio pavadinimu pavadinta visa knyga, yra josios viršūnė. Ir toji viršūnė yra tiksliai ten, kur ir turi būti, kai užkopi į nemenką kalną." Koks poetinis pranešimas - tavo eilėraštis "Nuožmiai artėjantis"? 

- Komentuoti savo paties tekstus - gana nedėkingas reikalas. Kartą girdėjau tokį anekdotą. Kalbasi du draugai. Vienas ir sako: "Šiandien po pietų eisime pas pažįstamą dailininką pasižiūrėti naujų paveikslų. Tapo jis tikrai neblogai, bet kai pradeda komentuoti savo paveikslus, tai belieka kuo greičiau pasigerti arba bėgti lauk." Šitame pasakojime yra daug tiesos: turbūt nėra nieko nuobodesnio ir įkyresnio už menininką, išsamiai aiškinantį, ką jis savo kūriniu pasakė ar norėjo pasakyti. Grįžtant prie pačios užduoto klausimo šiuo eilėraščiu "Nuožmiai artėjantis", matyt, ir norėjau pasakyti tai, apie ką kalbama tame tekste: prie nematomos linijos, skiriančios šiapus ir anapus, norėčiau priartėti šiek tiek nuožmiai, dar išsaugojęs dalį jėgų, aukštai iškelta galva - tarytum bėgdamas finišo tiesiąją. Norėčiau pasakyti - pergalingai, bet tai jau skamba labai arogantiškai. Kodėl toks visos knygos pavadinimas - turbūt todėl, kad ta tema, išsakoma skirtingais poetiniais įvaizdžiais, skirtingomis intonacijomis, driekiasi per visą rinkinį. Galėčiau sakyti, kad ji tarsi jungia atskirus tekstus ar atskiras rinkinio dalis į tam tikrą visumą. 

- Tuose pačiuose A. Marčėno "Sakiniuose" teigiama: "Tikros poezijos suprasti nereikia. Juk nesakai nesuprantu šito krūmo arba nesuprantu šito ežero(...)" A. Nyka - Niliūnas sako, kad jis "rašąs taip, kad jo poezija būtų nesuprantama tiems, kuriems ji nereikalinga". Poetui svarbus adekvačiai jį vertinantis kritikas, skaitytojas? Ar pakanka tau, išėjus knygai, kritikų dėmesio? O gal gera lyrika - pačių poetų reikalas? 

- Na, krūmo ar ežero tikrai nereikėtų bandyti suprasti. Jis atsirado arba savaime, evoliucijos keliu, arba buvo sukurtas Dievulio. Žmogaus protui nei krūmas, nei ežeras niekada iki galo netaps pažinus. Bet tai, ką sukūrė žmogus vadovaudamasis savo protu, patirtimi ar emocijomis, turbūt reikėtų bandyti ir suprasti, ir pažinti. Šiuolaikinei poezijai suprasti reikalingas tam tikras filologinis pasirengimas, tam tikra patirtis, tačiau visos kalbos, kad poezija rašoma tiems, kurie ją supranta, o ne tiems, kurie nesupranta, man atrodo gerokai pretenzingos ir snobiškos. Kitas dalykas, kad visada egzistuoja tam tikra riba, kurią peržengę vis tiek nesužinotume nieko esminio. Rodos, A. Camus ar A. de Sent Egziuperi yra taikliai pastebėjęs: "Aš myliu moterį, o ne ląstelių sumą." Kokį iš esmės naują žinojimą mums suteiktų mylimo žmogaus ar mylimo kūrinio preciziškas "išpreparavimas"? Visi turbūt sutiksime - jokio. 

Grįžtant prie mano paties poezijos, kritikų atsiliepimų - tai jų dėmesio niekada pernelyg daug nenusipelnydavau. Objektyviai vertinant, turbūt nelabai buvo kuo tą dėmesį ir patraukti. Apie šitą knygą kol kas oficialių atsiliepimų dar beveik nėra. Bet čia reikia šiek tiek laiko. Nors gyvename informacinių technologijų ir pašėlusio tempo amžiuje, realiai knyga pradeda gyventi savo gyvenimą praėjus kokiems trims mėnesiams, o gal ir pusmečiui nuo jos išleidimo. Taip atsitikdavo ir su kitomis mano knygomis. Šį poezijos rinkinį iš leidyklos gavau tik spalio pradžioje. Kol pateko į viešąją erdvę, praėjo dar kokia savaitė ar dvi, taigi jau turime spalio vidurį. Neoficialių vertinimų teko girdėti. Jie gana palankūs. Vieniems labiau patinka tas, kitiems - anas, bet daugelis pripažįsta, kad knyga pakankamai brandi. Tiesą sakant, jaučiu ir pats, kad šį tą joje pasakyti vis dėlto sugebėjau. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]