JAUNA MINTIS

 

KAUNO "ŽALGIRIO" AISTRUOLIS


Kęstutis PribišauskasNe be reikalo sakoma, kad krepšinis - antroji lietuvių religija. Šis posakis banalus, bet tai tiesa. Krepšinis mums ne tik komandinė sporto šaka, bet ir tam tikra pasipriešinimo okupantams forma. Ji ypač buvo svarbi Tarybų Sąjungos laikais, kai Kauno "Žalgiris" žaisdavo TSRS čempionate. Iki šiol menamos "Žalgirio" rungtynės su Maskvos CASK. Tuo metu kiekvienas lietuvis žinojo Arvydo Sabonio, Valdemaro Chomičiaus, Rimo Kurtinaičio, Sergejaus Jovaišos, Gintaro Krapiko, Raimondo Čivilio dabar jau legendinėmis tapusias žaidėjų pavardes bei vardus. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas atstovauja jaunesnei krepšinio sirgalių kartai. Kęstutis Pribišauskas yra tikras šios komandos aistruolis. Silpnaregis vaikinas priklauso vienam iš "Žalgirio" sirgalių klubų. Su juo, palaikydamas mėgstamą komandą, keliauja po visą šalį, o kartais - ir į užsienį. Apie aistrą krepšiniui bei tik ką sukurtą šeimą ir bus šis pokalbis. 

Kęstučio regėjimas nuo pat gimimo prastas. Vaikinas vidurinį išsilavinimą gavo Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Baigęs mokyklą, įstojo ir baigė Kolpingo kolegiją - buvo pasirinkęs socialinį darbą. Silpnaregis baigęs vienus mokslus nusprendė studijuoti toliau - šį rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Pasirinko valstybinių institucijų administravimo specialybę. Kitas svarbus įvykis - Kęstutis šią vasarą sukūrė šeimą. Dabar jauna šeima gyvena Kaune. Šis miestas pasirinktas neatsitiktinai - juk čia krepšinio klubas Kauno "Žalgiris". 

 

"M. Ž." Kada ir kaip atradai krepšinį? Kada pajutai jam aistrą? 

K. P. Aistrą krepšiniui man įskiepijo tėtis su pusbroliu. Jie abudu yra dideli krepšinio aistruoliai. Atsimenu, kai buvau mažas, tėtis drauge su pusbroliu nuolat per televizorių žiūrėdavo krepšinio rungtynes. Aš irgi sukiodavausi šalia. Vėliau prisėsdavau prie vyrų. Iš pradžių man patiko ne pats žaidimas - mėgau sėdėti šalia jų. Smagu buvo stebėti, kaip suaugę žmonės rėkia, šokinėja ir mojuoja rankomis. Pats krepšinį sieju su tais metais, kai Kauno "Žalgiris" 1999 metais laimėjo "Eurolygos" čempionų vardus. Nuo tos įsimintinos pergalės ši komanda ypač įstrigo į atmintį. Nuo tada nuolat stengiausi stebėti "Žalgirio" rungtynes. Aišku, mokantis LASUC ne visada galėjau mėgautis grumtynėmis krepšinio aikštelėse. Mokykloje reikėjo laikytis griežtos dienotvarkės. Kiekvienais metais aistra šiai sporto šakai stiprėjo. Visiškai užvaldė, kai persikrausčiau gyventi į Kauną. Čia juk ir senoji, ir naujoji sporto arena, kurioje dabar kaunasi "Žalgiris". 

"M. Ž." Kęstuti, tu pats esi iš Varėnos, tai kodėl sergi už "Žalgirį", o ne už Alytaus "Alitą" ar Vilniaus "Lietuvos rytą"? 

K. P. Manau, tai lėmė vaikystė. Kai pradėjau žiūrėti krepšinį, dažniausiai televizoriaus ekrane regėdavau Kauno "Žalgirį". Netgi kitų komandų pavadinimų nežinojau - ar tai būtų "Statyba", ar "Atletas". Vėliau, man paaugus ir išvykus mokytis į Vilnių, visi ėmė klausinėti: "Kodėl sergi ne už "Lietuvos rytą", o už "Žalgirį"? Tiesą pasakius, mėginau palaikyti ir "Lietuvos ryto" komandą. Tada ji rungtyniavo dėl Sopoto taurės. Deja, vilniečiai pralaimėjo. Šia komanda nusivyliau. Nedvejodamas likau prie Kauno "Žalgirio". Tiesa, sostinės komanda man sukelia tam tikrų emocijų. Kada pralaimi "Žalgiriui" - džiaugiuosi. Kada atvirkščiai - keikiu. 

"M. Ž." Tu esi ne prie televizoriaus aistras rodantis sirgalius. Pats lankaisi sporto arenose, kuriose rungtyniauja tavo favoritai. Kaip dažnai stebi rungtynes tiesiogiai? 

K. P. Rimtai Kauno "Žalgirio" varžybas stebėti tiesiogiai pradėjau prieš trejus metus. 2010 metų žiemą su "Žalgirio" sirgaliais išvažiavau į Klaipėdą palaikyti savo komandos. Nuo tada stengiuosi nepraleisti nė vienų krepšinio rungtynių. Nuolat lankausi krepšinio arenoje, nesvarbu, ar tai būtų LKL čempionatas, ar "Eurolygos" kovos. Antrus metus perku abonementą ir einu į kiekvienas Kauno "Žalgirio" rungtynes. Žinoma, būna, kad negaliu palaikyti komandos. Štai dabar mane "užpuolė" mokslai. Lapkričio pradžioje per vieną savaitę turėjau atsiskaityti tris kolokviumus. Gaila, bet reikėjo praleisti kelias "Žalgirio" rungtynes. 

"M. Ž." Papasakok apie sirgalių sukuriamą atmosferą. Ką pats jauti šėldamas per rungtynes? 

K. P. Praeitais metais rungtynes stebėti buvo sunkiau. Mūsų krepšinio klubas įkurtas neseniai, todėl mūsų vieta buvo trečiajame aukšte. Šioje vietoje iš tiesų sunku buvo ką nors įžiūrėti. Tiesą pasakius, šį nepatogumą su kaupu kompensavo sirgalių aistros. Šiemet rungtynes stebime pirmajame aukšte. Dabar aikštelę ir žaidėjus matau puikiai. Netgi matau rezultatą - balti skaičiai rašomi žaliame fone. Žinoma, kartais nematau, kuris žaidėjas meta. Tai man - menkas nuostolis. Aš ateinu į varžybas sirgti už savo komandą. Mes, sirgaliai, stengiamės palaikyti žalgiriečius - sukurti tą ypatingą energetinį lauką. Taigi garsiai šaukiame, mojuojame komandos atributika. Žinoma, per rungtynes nuolat visu balsu skanduodamas komandos palaikymo žodžius užkimstu, bet tai menkas nuostolis - ypač tada, kai komanda laimi ir tu žinai: nors maža kruopelyte ir tu padėjai komandai nugalėti priešininką. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie sirgalius. Kokie "Žalgirio" sirgaliai? 

K. P. Kauno "Žalgirio" komandos sirgaliai ne agresyviausi. Agresyvesni - Vilniaus "Lietuvos ryto" bei Klaipėdos "Neptūno" aistruoliai. Su jais dažniausiai ir konfliktuojame. Dėl šių klubų sirgalių nuolat būna visokių neramumų. Štai šiais metais susivieniję šių klubų sirgaliai Klaipėdoje atėmė mūsų klubo vėliavą. Kiekvienas klubas turi savo atributiką. Tai vėliava, kepuraitė, šalikas, džemperis. Aistruoliui prarasti nors vieną atributikos detalę yra didžiulis pažeminimas. Priešiško klubo sirgaliai stengiasi atimti iš mūsų atributiką. Pagal tradiciją "kovoje" laimėti trofėjai sudeginami. Tai savotiškas priešininkų komandos pažeminimas. Žinoma, mes irgi - ne angelai. Pernai mums pasisekė nurungti "Lietuvos ryto" sirgalius. Mes pagrobėme daug šalikų ir juos sudeginome. Kartais priešininkų simbolika niekinama kitaip. Pavyzdžiui, ant trofėjinės vėliavos prirašoma daug nepadorių ženklų. Kiekvienam sirgaliui nėra malonu, kai iš jo komandos atributikos tyčiojasi priešininkai. Kita vertus, prarandama ne tik simbolika - sirgalių klubas patiria ir finansinių nuostolių. Ypač praradus vėliavą, nes reikia įsigyti kitą. 

"M. Ž." Ar klubo bendražygiai pastebėjo tavo silpną regėjimą? 

K. P. Nežinau, ar mano klubo bendražygiai pastebėjo, jog esu silpnaregis. Pernai ruošėmės važiuoti į Vokietiją palaikyti komandos. Atsitiko taip, kad nesusirinko tiek žmonių, kad važiuotų pilnas autobusas. Vienas iš sirgalių manęs paklausė, ar neturiu mašinos. Supratau: jie mano, kad aš nematau tik viena akimi. Tribūnose beatodairiškas komandos palaikymas suvienija. Regėjimas nėra čia svarbiausias. Važiuodami kitur samdome autobusą. Kol kas buvau kelis kartus išvažiavęs į Latviją. Ten vietinio klubo sirgaliai mums aprodė miestą. Taip savo mieste su jais pasielgėme ir mes. Pagal nerašytą tradiciją po rungtynių žalgiriečių laukiame prie jų autobuso, padėkojame už žaidimą. 

"M. Ž." Aptarėme aistrą krepšiniui. Dabar pakalbėkime apie kitą aistrą. 

K. P. Džiaugiuosi, kad meilė mane aplankė vidurinėje mokykloje. Kolegijoje ar universitete meilės daromos žalos nebuvo visai. Su žmona Živile susipažinau ir bendra buitimi ėmėme rūpintis daug anksčiau. Manau, tai netrukdo nei mokslams, nei krepšinio aistrai. Su Živile susipažinau ne vakar. Mokėmės vienoje mokykloje ir netgi vienoje klasėje. Ji į LASUC atvažiavo į devintą klasę. Nauju veidu visuomet pasidomima daugiau. Tiesa, iš pradžių tiek aš, tiek ir Živilė turėjome kitus draugus. Tik po metų tapome pora. Ir štai mudu kartu jau šešerius metus. Ši draugystė buvo lemtinga. Aišku, meilė paskatino sukurti šeimą. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]