IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

PIRMIEJI OLIMPINIAI MEDALIAI


Apie šių dienų mūsų bendruomenės sportininkus žinome tikrai daug. Apie juos rašo Lietuvos spauda, rodo šalies televizija, apie pasiekimus kalbama per radiją. Jiems skiria dėmesio valdžios ir valstybės vadovai. Geriausių sportininkų krūtines puošia ordinai ir medaliai. Bet ar taip buvo visada? Ką žinome apie ankstesnių laikų mūsų sportininkus, sportininkus veteranus - žmones, sportavusius ir atstovavusius mūsų organizacijai ir Lietuvai? Apie žmones, pelniusius pirmuosius olimpinius medalius? 

Mūsų bendruomenėje visais laikais daugiau ar mažiau buvo sportuojama, buvo žinomų sportininkų, pasiekta gražių ir svarbių pergalių. Galima drąsiai teigti, kad sistemingo sportavimo pradžių pradžia buvo Kaune, Kauno aklųjų mokykloje. Fizinio lavinimo mokytojų pastangomis daug moksleivių pasirinko aktyvų sportavimą. Kai kurie ir baigę mokyklą neatsisakė pomėgio sportuoti. Jie būrė sporto entuziastus, rengė varžybas. Prie visų Aklųjų draugijos įmonių buvo įsteigti sporto instruktorių etatai. LAD centro valdyboje buvo žmogus, atsakingas už sportą, - jis koordinavo sportinę veiklą. Tačiau varžybos, sportiniai sąskrydžiai, čempionatai buvo gana uždari - apie juos visuomenė turėjo nedaug informacijos. Daug nesiplėsime, kadangi šio rašinio tikslas nėra prisiminti visus geriausius sportininkus, aptarti jų pasiekimus, bet du, pasiekusius daugiausia, tikslinga paminėti. Tai žinomi sporto meistrai, kelis dešimtmečius garsinę Lietuvą, - šaškininkė Stasė Ingaunytė ir sunkiaatletis Jonas Burakovas. Apie šiuos sportininkus buvo žinoma ir už respublikos ribų. Tačiau sovietmečiu sąlygos ugdyti savo sportiškumą tikrai nebuvo pačios tinkamiausios, nes beveik nebuvo galimybių dalyvauti tarptautinio lygio varžybose. Bene stipriausias teigiamas proveržis įvyko tik 1988 metais, kai Sovietų Sąjunga pirmą kartą ryžosi dalyvauti invalidų olimpiadoje - parolimpinėse žaidynėse Seule. 

Reikia pasakyti, kad tie metai, dažnai dabar vadinami Atgimimo metais, visam Lietuvos sportui buvo labai reikšmingi. Mūsų tautiečiai, nors ir buvę kitos valstybės vėliavos šlovintojais, pasiekė daug įspūdingų pergalių. Gražų puslapį į šalies sporto istorijos metraštį įrašė ir sportininkai, turintys regos negalią. 

Sporto funkcionieriai Maskvoje, komplektuodami parolimpiečių komandą, į jos sudėtį pakvietė ir du lietuvius lengvaatlečius - vilnietę Danutę Linkevičiūtę-Šmydek bei kaunietį Vytautą Girnių. Į rinktinę pakliūti tikrai buvo nelengva, konkurencija buvo didelė. Tačiau lietuviai jau sportininkų pasiruošimo stovyklose įrodė, kad yra pajėgūs sportininkai ir gali dalyvauti paties aukščiausio lygio varžybose. Olimpiadoje mūsiškiai pasirodė puikiai. 

Danutė Linkevičiūtė-Šmydek vidutinių nuotolių bėgime - 800 metrų distancijoje - pelnė sidabrą, o 400 metrų bėgime buvo apdovanota bronzos medaliu. Vytauto Girniaus apdovanojimai patys geriausi: ieties metimas - auksas, auksas - penkiakovės varžybose. Toks sėkmingas mūsų sportininkų pasirodymas daug kam buvo netikėtas, bet labai malonus pasiekimas atgimstančiai Lietuvai ir, aišku, puiki dovana patiems sportininkams, džiaugsmas jų artimiems žmonėms. Sportininkai labai aiškiai parodė, kad ir žmonės su regos negalia gali daug pasiekti. Jų pergalės įkvėpė ir kitus panašaus likimo žmones siekti užsibrėžtų tikslų. O žiūrint iš istorinės perspektyvos, jų olimpinės pergalės buvo puikus startas mūsų sportininkams į tarptautinį pripažinimą. 

Po žaidynių sportininkai, sugrįžę į Lietuvą, sulaukė deramo įvertinimo. Apie jų pergales daug informavo žiniasklaida. Pirmą kartą apie neįgaliųjų sportininkų pergales viešai prabilo ir valdžios bei vyriausybės atstovai. Sportininkams pagerbti buvo suorganizuota daug įvairiausių susitikimų ir priėmimų. Pirmą kartą šalies istorijoje visi sportininkai, įskaitant ir parolimpiečus, sulaukė didelio dėmesio bendruose renginiuose. Įspūdingiausias renginys buvo 1988 m. lapkričio 5 dieną Vilniuje sporto rūmuose. Čia vyko visų Seulo olimpiečių pagerbimo vakaras. Į sporto rūmus susirinko per penkis tūkstančius žiūrovų, renginį tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija. Buvo įspūdinga pagerbimo ceremonija, koncertas. Apie šį renginį parašyta daug straipsnių respublikos spaudoje. 1989 m. žurnalo "Mūsų žodis" pirmajame numeryje žurnalistas Alvydas Valenta paruošė išsamų interviu su abiem mūsų olimpiečiais. Čia - ir unikali Vacio Valužio nuotrauka. Prie nuotraukos - įspūdingas užrašas: "Matote tris laimingus žmones: Danutę Linkevičiūtę-Šmydek, Arvydą Sabonį ir Vytautą Girnių. Jie drauge su kitais Lietuvos olimpiečiais lapkričio 5 d. buvo iškilmingai pagerbti Vilniaus sporto rūmuose. Ta diena Danutei ir Vytautui buvo ypatinga, nes pirmą kartą viešai, kelių tūkstančių vilniečių ir svečių, televizijos žiūrovų akivaizdoje buvo įvertintas ir jų sportinis žygdarbis." 

Neliko nuošalyje ir mūsų organizacija. Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos prezidiumas tinkamai įvertino abiejų sportininkų laimėjimus, skyrė solidžias pinigines premijas, išleido proginius atminimo medalius, dailininkas profesionalas nutapė abiejų sportininkų portretus. Pastarieji iki šiol saugomi Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje. 

Džiugu ir prasminga, kad abu pirmieji mūsų olimpiečiai yra aktyvūs sportininkai ir šiuo metu, kiek leidžia jėgos, sportuoja, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir varžybose. Palinkėkime jiems visokeriopos sėkmės! 

 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Lapkričio 19 d. sukanka 100 metų, kai gimė (1913) Ona Vaizbutienė (Ratkutė), ilgametė Kauno aklųjų mokyklos mokytoja (mirė 2000). 

Lapkričio 22 d. sukanka 85 metai, kai gimė (1928) Juozas Marcinkus, ilgametis LASS veikėjas, rašytojas, dainininkas, leidėjas (mirė 2004). 

Lapkričio 22 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1963) Dangutė Skėrienė (Baranauskaitė), sportininkė, lengvaatletė, trijų parolimpinių žaidynių dalyvė. Daugkartinė Lietuvos čempionė, pasaulio bei Europos čempionatų prizininkė. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]