IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Diana RAUDONIENĖ

PATIRTIS HOMERO MUZIEJUJE


Homero muziejuje vaikas liečia skulptūrąKeliomis iš kelionės į taktilinį Homero muziejų (Museo Tattile Statale Omero) parsivežtomis mintimis norėčiau pasidalinti su tais, kuriems rūpi klausimai, susiję su aklųjų meno edukacija. Į šį Italijos mieste Ankonoje esantį muziejų rugpjūtį vykome kartu su Loreta Taluntyte, buvusia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro auklėtine, dabar Edukologijos universiteto antro kurso studente. 

Vengdama gausių įspūdžių aprašymo, pateiksiu kelis teiginius, kuriuos vėliau truputį praplėsiu. Pirma, Homero muziejaus pavyzdys rodo, kad kultūrinė įstaiga, skirta akliesiems, gali būti traukos centras visiems - regintiems taip pat. Antra, suvokėjo požiūris į meno kūrinius tiesiogiai priklauso nuo jo turimos meno kūrinių suvokimo patirties. Tai yra gerai žinoma, tačiau labai dažnai užmirštama tiesa, ypač, kai kalbama apie akląjį. 

Kodėl turėtų būti svarbu, kad muziejus, galerija ar edukacijos centras, kuriame visi eksponatai apžiūrimi liečiant, trauktų ir reginčiuosius? Atsakyčiau taip - bendra teritorija, kurioje susitiktų, įgytų bendros patirties ir lavintųsi aklas ir regintis suvokėjas, reikalinga, kad abi suvokėjų grupės praturtėtų. Tokioje vietoje asmuo su regėjimo negalia galėtų pažinti meną, įgytų estetinės patirties, kuri - ilgą laiką buvo taip manoma - prieinama tik regintiesiems, kartu, aišku, kultūrinės patirties, kuria galėtų dalintis su kitais neturinčiais regos sutrikimo bendruomenės nariais. Regintis suvokėjas savo ruožtu "prisimintų" turįs lytėjimo jutimą, atrastų taktilinių pojūčių įvairovę ir specifiką, suvoktų, kad meno objektas gali būti kuriamas pasitelkiant ne tik vizualines, bet ir taktilines savybes. Visi šie veiksniai kartu padėtų siekti trokštamo rezultato - efektyvesnės žmonių su regėjimo negalia integracijos. 

Būtent tokią teritoriją atradome Italijos mieste Ankonoje, kur buvęs XVIII a. lazaretas (sergančių žmonių atskyrimo, izoliavimo nuo bendruomenės vieta) tampa visos bendruomenės traukos centru, populiaria renginių, skirtų ir regintiems, ir žmonėms su regos negalia, vieta. Didžiulio penkiakampio pastato su vidiniu kiemu dalį užima nuolatinė Homero muziejaus ekspozicija, įstaigos patalpos, konferencijų salė, biblioteka, kambariai, kur vyksta kūrybiniai užsiėmimai lankytojų grupėms. Yra ir dar nebaigtos įrengti patalpos, kuriose saugomi šiuo metu nuolatinėje ekspozicijoje nerodomi architektūros maketai bei skulptūrų kopijos. Be šių muziejaus patalpų, kitose pastato dalyse yra erdvių, pritaikytų keičiamoms parodoms eksponuoti, konferencijoms rengti, filmams demonstruoti. Vidiniame kieme yra įrengta scena koncertams ir vaidinimams. Mūsų vizito metu buvo rodoma italų menininko Michelangelo Pistoletto paroda "Perdirbta Italija" ir jaunųjų Europos bei Viduržemio jūros regiono menininkų bienalė "Klaidos leidžiamos", buvo eksponuojami Ankonos meno licėjaus studentų darbai. Liepos ir rugpjūčio trečiadieniais vyko "Vasaros pojūčių" renginiai - "multisensorinės meno, teatro, muzikos, kvapų ir skonių kelionės". Turtinga renginių programa traukė ir turistus, ir vietinius gyventojus, tad buvo gražu stebėti, kaip šių renginių lankytojai tarsi netyčia atsiduria prie muziejaus durų, ir... uždengtomis akimis leidžiasi tyrinėti parodos eksponatų. 

Į taktilinį Homero muziejų Ankonoje atvedė moksliniai interesai, vizito tikslas buvo registruoti aklojo suvokėjo įspūdžius, patiriamus apžiūrint meno kūrinį pirštais. Tyrime dalyvavo kartu atvykusi Loreta. Beveik dvi savaites (rugpjūčio 9-21 d.) kasdien, išskyrus išeigines, nuosekliai vykdoma meno kūrinių (originalų ir kopijų) suvokimo praktika davė "šalutinių", t.y. gal ir prognozuotų, tačiau tikrai neplanuotų rezultatų. Malonu, kad buvo patvirtinta nuomonė: didėjanti patirtis suvokiant meno kūrinius keičia aklojo suvokėjo požiūrį į skirtingus meno objektus. Anksčiau meno kūrinyje ieškojusi tiktai atpažįstamų elementų, kurie padėtų atspėti, kas vaizduojama, Loreta pradėjo vertinti abstraktaus meno kūrinius. Pacituosiu Loretos žodžius: "Galvojau, kad meno objektas yra geras tas, kuriame visi mato ir atpažįsta tą patį. Jei tame pačiame kūrinyje skirtingi žmonės atpažįsta skirtingus dalykus, tada, maniau, dailininkui nepasisekė, kūrinys prastas. Todėl man suprantamiausi atrodė tie kūriniai, kurie vaizduoja konkrečius daiktus, gyvūnus, žmones. Abstrakčių kūrinių nesupratau, jie man atrodė kaip nesąmonė. Tačiau dabar esu kitokios nuomonės. Abstrakčius kūrinius stengiuosi interpretuoti savaip, ir ta interpretacija nebūtinai turi sutapti su kito žmogaus, stengiuosi suprasti, ką autorius savo kūriniu sako tik man." 

Taigi patirtis brandina meno kūrinių vertintoją - tai galioja visiems, ne tik regintiems! 

Štai tokie įspūdžiai, kuriais norėjau pasidalinti. Pridėsiu tik, kad dabartinis Homero muziejaus direktorius profesorius Aldo Grassini prisimena apsilankymą Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir Muziejuje neregiui, taip pat prisiminė susitikimą su Alvydu Valenta Italijoje vykusiame esperantininkų kongrese. Alvydas ir buvo pirmasis, kuris man papasakojo apie Homero muziejų. Ką gi, šis muziejus, skirtas akliesiems lankytojams, prieš metus persikėlęs į naują vietą, didėja ir plečiasi, turi aiškią ateities viziją. Kviečia naujos patirties visus - ir reginčius, ir neregius. 

 

Homero muziejus internete www.museoomero.it 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]