MINTYS

Arvydas MARKEVIČIUS

MANO GYVENIMO DALIS

Lietuvos aklųjų maldos dienos tapo mano gyvenimo dalimi. Tai įvykis, kuris palieka daug nuostabių akimirkų. Čia viskas - susitikimo džiaugsmas, atradimų nuostaba, minčių šviesumas. Save priskiriu prie tų dalyvių, kurie besibaigiant šventei klausia: kur ir kada bus kita? Kada vėl išgirsiu pažįstamus balsus ir nuoširdžiai pasimelsime vieni už kitus? 

Kas gi sukuria tokią įsimintiną nuotaiką? Kaip paaiškinti, kad, vos pagalvojus apie maldos dieną, iš atminties tuoj pat išplaukia snieguota pirmoji šventė Šiluvoje, keliai, kurie nuvedė į Žagarę, Švėkšną, Vilniaus arkikatedrą ar prie Kuktiškėse pastatyto paminklo Pranui Dauniui? Iki šiol skamba Punsko krašte išgirsta dzūkiška šnekta. Kiek daug Lietuvos ir įspūdingos jos praeities! 

Ne kartą šiose šventėse dalyvavau labai aktyviai. Na, bent jau tiek, kiek leido sugebėjimai. Organizuotos kelionės ir jos maršrutai, giedota mišiose, koncertuota susitikimuose su vietos gyventojais. Todėl teko daugiau patirti ir pamatyti, pasišnekučiuoti ir susipažinti. Niekad nepamiršiu, kaip nuoširdžiai susitikimu stebėjosi Telšių vyskupas A. Vaičius. Jo ekscelencija džiaugėsi aklųjų kūrybiškumu, smalsumu ir bendravimo paprastumu. Prisiminus žemaičių kraštą, atmintyje iškyla Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelias su savo kalvomis ir ant jų stovinčiomis koplytėlėmis. O kaip galima pamiršti Plungės bažnyčios varpą, kviečiantį į mišias? Ką ten į mišias. Toks varpo gaudimas, kad, rodos, į dangų gyvą ima! Arba Švėkšnos bažnyčios šventoriuje pamatyta pieta. Įspūdinga skulptūra. O štai Dionizo Poškos baubliai. Tiek pamatyta, kad pro šalį važiuojant visada norisi vėl ir vėl sugrįžti prie matytų ir tiek daug įspūdžių palikusių vietų. Žinoma, daug kas nepasikartos. Abejoju, ar kada vėl įžengsime į Kauno kunigų seminarijos ansamblį. Vilniaus arkikatedroje tik prisiminimuose aidės popiežiui skirtos giesmės aidas, o medžiai prie P. Vaičaičio kapo oš "Virš Sintautų lietus." 

Daugumoje aplankytų šventovių mus, akluosius iš visos Lietuvos, dažniausiai pasitikdavo nuoširdūs mūsų dvasios vado mons. J. Antanavičiaus bendražygiai kunigai. O ir pats monsinjoras nepabūgo šeimininko rūpesčių ir svetingai priėmė savo parapijose - iš pradžių didingoje baltutėlėje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, o paskui Upytės Šv. Karolio Baromiejaus bažnytėlėje. Ir kaip visada po iškilmių - aiškus monsinjoro balsas, kviečiantis pietų. O dar vėliau - kuklus prašymas Onutę Matusevičiūtę padainuoti. Monsinjoras sutinka, bet su sąlyga, kad Onutė padės. Žinoma, šioji sutinka. Ir skamba, tačiau jau ne duetas, o kelių šimtų balsų choras: "Tiktai tau, tiktai tau išdainuosiu ilgus posmus gražiausių dainų." 

O štai dar viena patirtis - aklųjų maldos diena vyko Žagarėje. Kaip jau ne kartą buvo, teko lipti "ant viškų" - reikia giesmininkų mišioms. O bažnyčia nuostabi, keleto šimtų metų, mūrinė. Taigi, pradedame lipti. O laiptai - taip pat iš akmens. Mano bičiulis palydovas staiga sustabdo mane ir sako: "Paliesk laiptus." Paliečiu. Lygūs, lyg marmuras. Mano bičiulis toliau kalba: "Kiek gi kojelių čia turėjo praeiti, kad taip nugludintų akmenį?" Iki šiol jaučiu to akmens lygų šaltumą ir tas pėdas, prisimenu savo bičiulio pastabumą. 

Mintys vėl neša tolyn. Šiauliai. Nauja vyskupija. Kryžių kalnas jau su mūsų pastatytu kryžiumi, Naisiai su monsinjoro J. Antanavičiaus prisiminimais apie aklus žmonelius, kuriems mažas Juozukas rašo ir skaito laiškus. Kaži, ar tas berniukas galėjo nujausti, kad po pusšimčio metų jam teks rūpintis visos Lietuvos aklųjų dvasiniu, ir ne tik, pasauliu? Mintis nestovi vietoje ir lekia tolyn. Link V. Mačernio tėviškės. 

Tais metais man pačiam teko daugiau rūpintis panevėžiečių išvyka. Pirmiausia žmonės, paskui autobusas. Teko galvoti ir apie giesmes mišioms. Žodžiu, daug galvos skausmo. Ačiū Dievui, viskas vyksta kaip sviestu patepta. Autobusas pilnas, giesmės skamba jautriai. Kojos žingsniuoja Šarnelės žeme. 

O atmintis ir toliau traukia nuotraukas iš susitikimų. Lazdijai su banguojančiu Metelių ežeru ir stebuklingu šaltinėliu, grąžinančiu regėjimą. Teneniai su Juozapu Kairiu. Ilguva su Beatriče Grincevičiūte. Juozo Tumo-Vaižganto žemė. Anykščiai su Angelų muziejumi kartu su A. Baranausku, J. Biliūno "Laimės žiburiu"... 

O štai šiais metais pirmą kartą praleidau maldos dieną. Aišku, mintyse sekiau visą tos šventės eigą. Girdėjau džiugų monsinjoro balsą, sveikinantį visus. Toliau atidžiai klausiausi sąrašo, iš kurgi susirinko visa ši minia. Girdėjau Juozo Valentukevičiaus fotoaparato blykstelėjimus. Būtinai turėjau susirasti Onutę, Romualdą, Praną, Danutę, Romą... Rumšiškėse tikriausiai manęs niekas ir nepasigedo, bet aš netekau tų akimirkų, kurios puošia mūsų praeitį, o atmintyje pasilieka nuostabūs jausmai... O gal ir gerai? Lengviau suvokti, ką man reiškia Lietuvos aklųjų maldos diena.