SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

IŠ TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS SUGRĮŽUS

2013 m. birželio 30 - liepos 5 dienomis Stambule, Turkijoje, vyko 8 tarptautinė regėjimo neįgaliųjų švietimo tarybos konferencija, kurioje dalyvavo 35 šalių atstovai, tarp jų ir LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorė Daina Vitkauskienė ir LASS respublikinio centro vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Konferencijos tema - "Kintanti ateitis su tarptautine funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija" (TFK), pastaruoju metu turinti vis didesnę svarbą visose valstybėse. Skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas, kodėl tarptautinė regėjimo neįgaliųjų taryba organizuoja švietimiečiams skirtą renginį tokia iš pirmo žvilgsnio tolima švietimui tema ir kodėl toks renginys įdomus LASS specialistams. Iš pradžių keletas paaiškinamųjų sakinių apie TFK. Tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikaciją, kaip biopsichosocialinį modelį, leidžiantį įvertinti visus asmens funkcionavimo aspektus, pasiūlė Pasaulinė sveikatos organizacija. Tai yra visai nauja priemonė žmogaus galimybėms, gebėjimams vertinti taikant profesinius įgūdžius, juos tobulinant, įgyjant naujų. Daugelyje šalių ši sistema naudojama informacijai kaupti, moksliniams tyrimams bei paslaugoms, skirtoms neįgaliesiems, planuoti ir organizuoti. Ši sistema sparčiu žingsniu žengia į visas sritis: švietimą, ugdymą, reabilitaciją, sveikatos apsaugą. Į ją įsilieja vis didesnis būrys specialistų: reabilitatorių, įvairių švietimo ir socialinių paslaugų teikėjų, nevyriausybinių organizacijų vadovų, sveikatos apsaugos specialistų, įvairių ministerijų atstovų ir, žinoma, politiką formuojančių specialistų. 

Mes, turiu galvoje Lietuvos neįgaliųjų organizacijas, dar nesame susidūrę nei su šios sistemos privalumais, nei nepatogumais. Sistema labiau žinoma tarp gydytojų ir mokslininkų. Reikia pastebėti, kad nors konferencijos tema buvo TFK, pranešimų šia tema nebuvo itin gausu, o iš nevyriausybinių organizacijų perspektyvos vieną vienintelį pranešimą skaitė buvęs Turkijos aklųjų federacijos prezidentas M. E. Demirci. Bet klausantis būtent šio pranešimo buvo galima išgirsti pavojaus varpus, į kurių garsus derėtų įsiklausyti ir mums, lietuviams. Galbūt Turkija nėra mums labiausiai sektinas pavyzdys, bet būtent šioje šalyje neapgalvoti ir skuboti sprendimai taikant praktikoje šią sistemą sukėlė neįgaliųjų ir jiems atstovaujančių organizacijų pasipiktinimo bangą. Šioje šalyje TFK sistema, įteisinta atskiru poįstatyminiu aktu, buvo pradėta taikyti 2006 metais. Sistema įtvirtino naują paties neįgalumo sąvokos pokytį - buvo pereita nuo individo medicininio vertinimo prie asmens socialinio dalyvavimo visuomenėje modelio. Šis modelis pradėtas taikyti praktikoje, nustatant ir neįgalumą. Ir kas gi nutiko? Valstybei pavyko vos ne perpus sumažinti neįgaliųjų skaičių, neįgalieji neteko daugelio lengvatų (biurokratų nuomone, savarankiškam ir aktyviam neįgaliajam lengvatų nereikia), o tai reiškė, kad kur kas mažesnė našta teks valstybės biudžetui. Kilęs didžiulis nepasitenkinimas privertė Turkijos valdžią pakeisti ankstesnį poįstatyminį aktą, tik dalinai atsižvelgiant į neįgaliųjų reikalavimus. Labai supaprastintai pateiktas šios šalies neigiamas pavyzdys akivaizdžiai parodo, kaip svarbu neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms dalyvauti, kai įvairių institucijų ir ministerijų specialistai, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos specialistai priima sprendimus dėl TFK diegimo praktikoje. 

Keturias dienas trukusioje konferencijoje buvo skaityti net 133 pranešimai. Pranešimų gausa išskirtinai pasižymėjo olandai - jų buvo net 26. Jie - akivaizdūs lyderiai regėjimo neįgaliųjų švietimo, reabilitacijos, neformalaus ugdymo srityje. Konferencijos dalyviams buvo pristatytas ir šiuo metu Lietuvoje vykstantis projektas "Aitvaras. Ankstyvoji intervencija vaikystėje ir inkliuzinis aklųjų ir silpnaregių ugdymas Lietuvoje", kurį finansuoja Nyderlandų VISIO aklųjų ir silpnaregių centras. Pranešimą skaitė Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių centro socialinio ugdymo skyriaus vedėja Grita Strankauskienė. Pranešimų temų įvairovė stebino: ankstyvasis ugdymas ir vyresnio amžiaus žmonių problemos, akademiniai dalykai ir laisvalaikis, socialinis ugdymas ir darbas su tėvais, profesinis parengimas ir profesinė reabilitacija. Vis dėlto toje pranešimų gausoje galima buvo išskirti tam tikras tendencijas. Pirma, absoliuti dauguma pranešimų buvo paremti mokslinių tyrimų rezultatais. Antra, ypatingas dėmesys buvo skirtas kompleksinę negalią turinčių žmonių mokymui, lavinimui, jų reabilitacijai. Trečia - socialinis visų amžiaus grupių regėjimo negalią turinčių mokinių ir studentų ugdymas. Ir ketvirta - vyresnio amžiaus žmonių problemų, pagalbos ir paslaugų teikimo galimybės ir reabilitacija. 

Mes gi labiausiai domėjomės užsienio šalių regėjimo neįgaliųjų socialinės reabilitacijos sistemomis ir inkliuzinio mokymo perspektyvomis. Mums tai svarbu, nes šiuo metu Neįgaliujų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta darbo grupė rengia regėjimo neįgaliųjų socialinės reabilitacijos sistemą Lietuvoje. Po kruopelytę renkama visa įmanoma informacija. Deja, dar neteko pamatyti nė vieno modelio, apie kurį galėtume pasakyti, kad jis tinkamiausias, imkim ir kopijuokim. Optimizmo neteikia ir tai, kad daugelis šalių, net ir tokių kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija, dėl pastaraisiais metais ištikusios krizės buvo priverstos imtis struktūrinių pokyčių, deja, ne visai palankių regėjimo neįgaliesiems. 

Kitas mums labai rūpimas klausimas - inkliuzinis mokymas. Kokios tendencijos Europoje ir kas laukia mūsų vaikų? Neabejotini šios srities lyderiai - skandinavai, turintys jau nemažą patirtį, bet vis dar abejojantys krypties teisingumu. Bendrojo lavinimo mokykla ar specialioji mokykla - kas geriau? Šis klausimas nuolat iškyla diskutuojant su pačiais neregiais ir jų mokytojais. Jau daugiau negu dešimt metų Lietuvoje neregys gali rinktis, kur mokytis, - specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje. Deja, dar neturime tiek integruotai besimokiusių neregių, kad galėtume daryti išvadas, kokią įtaką pasirinktas kelias turėjo ir turės tolimesniam aklojo (šiuo atveju nekalbame apie silpnaregius) asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Bet tokią patirtį turi kitos šalys ir, galbūt, mums, lietuviams, jau dabar reikia suklusti, atkreipti dėmesį į kitų padarytas klaidas, pasistengti jų išvengti, juolab kad šį rudenį LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva bus kuriama darbo grupė inkliuzinio mokymo gairėms rengti. Šioje darbo grupėje dirbs ir LASS atstovas. 

Būtina paminėti Peterio Rodney iš Danijos pranešimą. Jis vertas atskiro straipsnio ar net atskiros analizės. Danija laikoma viena iš sėkmingiausiai inkliuzinį mokymą taikančių šalių. Deja, per paskutiniuosius dešimt metų vis dažniau keliamas klausimas, ar tikrai jis tikslingas? Ar ši sistema tikrai gera išeitis sutrikusios regos mokiniams? 

2010 metais Danijos nacionalinis mokslinių tyrimų centras atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti regėjimo neįgaliųjų švietimo ir reabilitacijos paslaugų efektyvumą per paskutiniuosius 40 metų - kaip vieną iš svarbiausių rodiklių imant dalyvumą darbo rinkoje. Tyrimas atskleidė apgailėtiną rezultatą. Žinoma, dėl tokio prasto rezultato būtų lengviausia apkaltinti inkliuzinį mokymą, kadangi dauguma tyrime dalyvavusių asmenų jau mokėsi integruotai. Deja, nėra jokių ženklų, rodančių, kad specialiojo ugdymo įstaigose regėjimo neįgaliesiems būtų buvę geriau. Tyrimas paprasčiausiai atskleidė, kad paslaugos, kurios yra skiriamos regėjimo neįgaliesiems, nėra efektyvios kalbant apie įsidarbinimą. Peršasi išvada, kad einama ne tuo keliu. Tuo pat metu reikia pažymėti, kad Danijos valdžia niekada neskyrė tiek daug pinigų sutrikusios regos asmenų švietimo paslaugoms, taigi prastų rezultatų niekaip negalima susieti su finansavimo trūkumu. Kodėl bendrojo lavinimo mokyklas baigę neregiai vis dėlto nėra visiškai integravęsi į visuomenę? Neįmanoma išskirti kurios nors vienos priežasties. Jų daug: labai greiti pokyčiai visuomenėje ir prie šių pokyčių nespėjantis prisitaikyti švietimas, ne visai lygiaverčiai santykiai su bendraamžiais, tėvų supergloba, specialistų, dirbančių su neregiais, kompetencijos stoka. Mums, tik pradedantiems žengti šiuo keliu, reiktų išsamiau patyrinėti skandinavų patirtį - teigiamą ir neigiamą. Nesame tokie turtingi, kad, susipažinę su kaimynų klaidomis, nepasistengtume jų išvengti.