JAUNA MINTIS

LIETUVIŲ KALBA - PIRŠTUOSE

Tikras savo srities specialistas stengiasi nuolat tobulėti. Tobulėjimas keleriopas: pirma - praktinių įgūdžių, antra - teorinių žinių. Siekiant šio tikslo nepakanka vien darbo valandų, dažnokai prireikia ir laisvalaikio. "Mūsų žodžio" pašnekovas - taip pat savo srities specialistas. Jis dainuoja valstybiniame chore "Vilnius" nuo tada, kai baigė vidurinę mokyklą. Aurimas Ramonas po šešerių intensyvaus dainavimo metų suprato, kad turimų dainavimo įgūdžių nepakanka. Nutarė studijuoti. Po darbo mokėsi ir baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) paruošiamuosius dainavimo kursus. 

Aurimas gimė ir augo Šiaulių rajone, Kairėnų miestelyje. Berniukas nuo pat mažens blogai matė. Atėjus metui eiti į mokyklą, tėvai ilgai nedvejoję pasirinko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Jame Aurimas mokėsi nuo paruošiamosios iki paskutinės klasės. Vaikinas daugiausia laiko skiria muzikai. Jis nuolat dainuoja arba klausosi muzikos įrašų. Kartais prisėda prie kompiuterio. Kaip ir daugelis lietuvių, mėgsta krepšinį. Tiesa, Aurimas krepšinio rungtynes ne žiūri, o klausosi. 

"M.Ž." Į Muzikos ir teatro akademiją atėjote su gyvenimo bagažu. Kas lėmė, kad pasirinkote šias studijas? 

A. R. Matyt, kiekvienas atėjęs į šį pasaulį, vienokiu ar kitokiu metu pajunta tam tikrą aistrą. Manoji - muzika. Ja pradėjau domėtis nuo mažens. Šis domėjimasis neišblėso iki šiol. Besimokydamas vidurinėje lankiau muzikos mokyklą. Po abitūros egzaminų nereikėjo ilgai galvoti, kuriuo keliu sukti. Manasis - muzika. Tuo metu "Vilniaus" choras skelbė choristų atranką. Muzikos mokytojos paskatintas, nusprendžiau dalyvauti šioje atrankoje. Viskas klostėsi lyg iš pypkės. Atitikau visus atrankos kriterijus. Tapau "Vilniaus" choro nariu. Juo esu iki šiol. Prireikė šešerių metų, kad suprasčiau - turiu mokytis. Mano profesijoje svarbiausia balsas. Jis turi tinkamai intonuoti ir skambėti. Be to, koncertų programa labai intensyvi, todėl balsui tenka didelis krūvis. Jį atlaikyti nėra taip paprasta. Kad galėtum tinkamai naudotis, balsą reikia nuolat stiprinti bei lavinti. Šito nepadarysi be specialių mokslų, todėl ir studijuoju Muzikos akademijoje. 

"M.Ž." Norint tapti šios akademijos studentu, reikia laikyti egzaminus. Kuris buvo sunkiausias? 

A. R. LMTA yra viena iš nedaugelio aukštųjų mokyklų, kurioje, norint studijuoti, privalu laikyti stojamuosius egzaminus. Tiesa, į paruošiamuosius dainavimo kursus reikia laikyti tik vieną - dainavimo egzaminą. Man su šiuo egzaminu pavyko susidoroti puikiai. Pasiruošti padėjo dainavimo dėstytojas Deivydas Staponkus. Taip pat pravertė šešerių metų dainavimo chore patirtis. Nesvarbu, kaip išlaikai stojamąjį egzaminą, vis tiek už mokslą turi susimokėti. Turimi įgūdžiai bei muzikos žinios šias išlaidas su kaupu atpirko. 

"M.Ž." Kaip pavyko adaptuotis naujame kolektyve? 

A. R. Dar prieš studijas iš anksto pradėjau mokytis maršrutus. Nenorėjau būti kam nors našta, todėl padedamas draugų susipažinau ne tik su LMTA pagrindiniais rūmais, jų išoriniu bei vidiniu išdėstymu, bet ir su visa aplinka. Mokomasi trejuose rūmuose. Jie nėra šalia vieni kitų, todėl iš anksto ir mokiausi savarankiškai nueiti iš vieno į kitą pastatą. Iš pradžių būsimą maršrutą gerai apgalvodavau ir įsivaizduodavau. Tada mėgindavau eiti. Ne viskas iš karto pavyko, bet jau prasidėjus mokslo metams vaikščiojau vienas, be aplinkinių pagalbos. Auditorijas irgi įsiminiau. Laimei, LMTA paskaitos ir seminarai būna tose pačiose auditorijose. Taigi orientuotis tada lengviau. 

Akademijoje parengiamieji dainavimo kursai tęsiasi dvejus metus. Be manęs, dainavimo paslapčių mokėsi dar vienuolika bendramokslių. Tiesa, antraisiais mokslo metais mūsų liko tik penki, todėl studijuoti buvo dar įdomiau, nes dėstytojai galėjo kiekvienam studentui skirti dar daugiau laiko. O tai labai svarbu, ypač per praktinius užsiėmimus. Su kolegomis sutariau puikiai. Mūsų buvo nedaug, todėl visi gyvenome draugiškai. Kai reikėdavo, sulaukdavau pagalbos. Kartais bendramoksliai palydėdavo iš vienos paskaitos į kitą. Taip pat neraginami man skaitydavo. 

"M.Ž." Bestudijuodamas turbūt įveikėte ne vieną kliūtį? 

A. R. Dėstomųjų dalykų buvo ne tiek daug: muzikos istorija, muzikos harmonija, solfedis, fortepijonas, vokalas. Visi dėstytojai buvo labai geranoriški. Jie visuomet ištiesdavo pagalbos ranką. Mokytis buvo nelengva. Dėstomųjų dalykų vadovėlių reginčiųjų raštu nebuvo. Ką jau kalbėti apie mokomąją medžiagą brailio raštu. Dažniausiai mokomąją medžiagą dėstytojai išdalindavo kompaktinėse plokštelėse. Grįžęs namo, kompiuteryje viską persiskaitydavau. Duotą medžiagą konspektuodavau. Paskaitose dykas nesėdėdavau. Į paskaitas nešdavausi rašomąją mašinėlę ir diktofoną. Kai ką įsirašydavau, pagrindines mintis konspektuodavau. Be brailio mašinėlės neišsiversdavau per solfedžio užsiėmimus. Tekdavo rašyti ir diktantus. Kai visi parašydavo, aš pasilikdavau ir dėstytojui skaitydavau, ką būdavau parašęs. Vokalo užsiėmimuose naudodavau diktofoną. Įrašydamas paskaitas į diktofoną sugaišdavau daugiau laiko. Grįžęs po paskaitų iš įrašytos medžiagos privalėjau pasidaryti trumpą konspektą. Su atsiskaitymais ir egzaminais problemų nebuvo, dėstytojai taikė įvairias atsiskaitymo formas. 

"M.Ž." Kaip jums sekėsi darbą suderinti su mokslais? 

A. R. Darbą su mokslais suderindavau. LMTA paskaitos būdavo po pietų. Mes gi repetuojame rytais. Po reteticijų iš karto skubėdavau į Muzikos akademijoje vykstančias paskaitas. Tik vieną dieną tekdavo iš darbo atsiprašyti anksčiau. Laimei, choro vadovybė supratinga. Ji skatina choristus profesiškai tobulėti, todėl stengiasi sudaryti palankias sąlygas studijuoti. 

"M.Ž." Kuo šios studijos jus praturtino kaip asmenybę? 

A. R. Iki šiol džiaugiuosi savo balsu. Galiu atlikti visas dainavimo užduotis. Po studijų kitomis akimis žiūriu į muzikos istoriją bei teoriją. O kur dar solfedžio ir fortepijono žinios! Muzika yra mano gyvenimas. LMTA įgytos žinios man labai praverčia. Jomis naudojuosi kiekvieną dieną. Čia kalbu apie kasdienę praktinę naudą. O kaip išmatuoti gautą dvasinę naudą ir prasiplėtusį akiratį? Tai tikrai nepamatuojami dalykai. O kur dar bendravimas su kurso draugais! Manyčiau, naujos žinios asmenybės brandumui bei tobulėjimui - neįkainojamas lobis. 

"M.Ž." Ar be muzikos lieka laiko kitiems pomėgiams? 

A. R. Ketverius metus šokau. Deja, šokis man neteikė pasitenkinimo. Kliūtis - akys. Atrodytų, visus judesius atlieki teisingai. Deja, nematydamas negali pajusti tikrojo šokio malonumo. Kaip ten bebūtų, šokdamas turi atsipalaiduoti. Aš to padaryti nesugebėjau. Trūko pasitikėjimo savimi, nuolat kankino abejonės dėl teisingo šokio judesio. Dainuoju ir estradiniame "Vilkpėdės" ansamblyje. Dalyvavome keturiuose konkursuose. Netgi laimėjome kelias prizines vietas. Sezono metu mėgstu klausyti krepšinio rungtynių komentaro. Seku su šia sporto šaka susijusias naujienas. Dabar gyvenimas neįsivaizduojamas be kompiuterio. Aš - irgi ne išimtis. Su juo ne tik dirbu, bet ir naršau po interneto platybes, klausausi muzikos. 

"M.Ž." Ne kartą esate pripažintas raštingiausiu neregiu. Kas tai - meilė gimtajai kalbai ar...? 

A. R. Lietuvių kalbos diktantą šiemet rašiau pirmą kartą. Tiesiog man buvo įdomu pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias. Mokyklos laikais rašymas buvo mano arkliukas. Po tiek metų buvo įdomu patikrinti turimas žinias - jos tvirtos. Mokykloje daug skaičiau. Man rašybos taisyklės - pirštuose. Taisyklių niekada nekaliau. Jas įsimindavau automatiškai, be jokių pastangų. Parašyti pavyko gerai. Laimėjau pirmąją vietą. Dažniau dalyvauju brailio skaitymo konkursuose. Vilniuje dažnai užimu pirmąsias vietas, šalyje patenku į geriausių brailio raštu skaitovų trejetuką. 

"M.Ž." O kaip su tuo pavardės pakeitimu? 

A. R. Tiesiog visada norėjau pakeisti savo pavardę. Būdamas vaikas sakiau, kad aš tikrai kada nors tai padarysiu. Visuomet norėjau senelio pavardės. Dabar, ko gero, buvo pats tinkamiausias momentas pasikeisti pavardę, nes planuojame kurti šeimą. Šia proga ir pasinaudojau. Dabar mano pavardė ne Murza, o Ramonas. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS