NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

APIE INTEGRACIJĄ IR ŠAMPANO KAMŠTĮ

Kelintąkart skaitau Irmos Jokštytės straipsnį "Ak, žmonės" ("M.Ž." Nr.1 ir 2). Sustoju, padedu į šalį, svarstau, ginčijuosi pats su savimi. Kuriam laikui pamirštu, vėl grįžtu ir vėl skaitau. Iš esmės pritariu daugeliui autorės minčių, dar daugiau, manau, kad tokio gilaus, atviro, nuoširdaus, emociškai paveikaus ir kartu nepersaldinto, nevirstančio "sentimentų upeliu" rašinio mūsų žurnale nebuvo jau seniai ir nebus dar ilgai. Jeigu kas nors kada nors sugalvotų leisti neregių publicistikos ar jų minčių apie integraciją antologiją, "Ak, žmonės" joje neginčijamai užimtų vieną pirmųjų vietų. Taigi grįžtu prie šio rašinio ne norėdamas jame išsakytas mintis paneigti, bet gal kiek labiau pratęsti, apšviesti "skirtingo ilgio" šviesos bangomis ir pasižiūrėti, kas iš viso to išeis. 

Svarbiausias autorės mintis apibendrinti būtų galima šitaip: aklųjų pasaulis labai uždaras, ankštas, gal net troškus. Jie gyvena - mokosi, dirba - paprastai bendraudami vieni su kitais. Dažniausiai neturi supratimo apie reginčiųjų pasaulį, apie bendravimą su kitokiais nei jie patys žmonėmis. Būtina iš šito ankšto aklųjų pasaulėlio išsivaduoti, integruotis. Tam šiuo metu yra palankios sąlygos. Autorės mintis čia gerokai supaprastinu, sutraukiu į keletą sakinių, bet visi, skaitę šį rašinį, turbūt neneigs, kad svarbiausi dalykai jame yra būtent šie. 

Pradėsiu nuo pavyzdžio, į kurį nereikėtų labai rimtai žiūrėti, tačiau kuris galėtų tapti mūsų svarstymų išeities tašku. Tai atsitiko lygiai prieš dešimt metų. Tuomet su amžiną atilsį Remigijumi Audiejaičiu vakarus mėgdavome leisti garsiojoje Rašytojų sąjungos kavinėje "Suokalbis", triukšmingoje, linksmoje, jaunatviškai nerūpestingoje ir visai neabstinentiškoje poetų, rašytojų ir kitokių menininkų draugijoje. Tiesa, Remigijus labiau, aš - mažiau, bet abu buvome tapę toje bohemoje savi. Niekas į mūsų nematymą nekreipė dėmesio, niekam jis nekliuvo ir netrukdė. Tuomet tarp trisdešimtmečių ir kiek vyresnių Vilniaus poetų buvo paplitęs gana keistas žaidimas - šambolas. Žaidžiama buvo su šampano butelio kamščiu tarsi su kokiu futbolo kamuoliu, iš čia ir pavadinimas "šam" ir "bolas". Žaidėjai pasidalindavo į dvi komandas ir stengdavosi įspirti tą kamštį į priešininko vartus. Šambolas buvo tam tikro pobūdžio meninė akcija, šėliojimas, nerimtų dalykų darymas rimtu veidu. Kartu jis buvo tapęs lyg ir tam tikru ritualu, jungusiu panašaus amžiaus, panašių meninių ir ne tik meninių pažiūrų žmones. Sykį, saulėtą pavasario dieną, mūsų būrelis, prieš tai gerokai truktelėjęs alaus, vienos Antakalnio mokyklos stadione sumanė pažaisti šambolą. Draugai pasidalijo į dvi komandas, mudu su Remigijumi pastatė vartuose ir prasidėjo žaidimas. Jie po aikštę gainiojasi "kamuolį", o mes saugome vartus! Aišku, to į vartus riedančio "kamuolio" išgirsti neįmanoma, ir, apskritai, kaip sakiau, visas šitas reikalas buvo labiau panašus į meninę akciją, performansą nei į rimtą žaidimą, bet į tą vyksmą kaip lygiateisiai dalyviai buvome įtraukti ir mes su Remigijumi. Beje, vieną rudenį parodomosios šambolo varžybos buvo surengtos ir poetinio "Druskininkų rudens" metu. Tuomet savo komandų vartus vėl saugojome abu su Remigijumi. O tąkart, įpusėjus žaidimui, pro šalį ėjo kažkokia linksma kompanija, pastovėjo, pasižiūrėjo ir pakomentavo: "Žydrų žaidimas." Buvau gerokai truktelėjęs alaus, todėl gana drąsiai paaiškinau tam jaunimėliui, kad jis neskiriąs "žydrų" nuo aklų. Jaunimėlis nebuvo labai agresyvus, todėl į galvą negavome, ir žaidžiama buvo toliau. Na, o mes su Remigijumi tą vakarą pasijutome tikrai integruoti! Turbūt taip manė ir mūsų draugai. Juk nepaliko dviejų aklųjų sėdėti kur nors ant suoliuko, įtraukė juos į bendrą vyksmą. Šitą nutikimą vėliau kažkodėl prisimindavau dažnai. Ne tam, kad daryčiau kokias nors "giliamintiškas" išvadas, bet vis tiek prisimindavau. Esu šiek tiek žaidęs tikrąjį golbolą, todėl tas šampano kamščio gaudymas man jau tada keldavo šypseną. Bet prisimenu tą įvykį ne tik todėl. Nemažai teko ir tenka bendrauti su Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjais, žinau, kaip ir kiek laiko jie treniruojasi. Praktiškai kasdien ar beveik kasdien - keturis penkis kartus per savaitę! Štai čia ir užduodu sau klausimą: kas yra labiau integruoti (ar priešingai, neintegruoti) - tie, kurie drauge su reginčiaisiais žaidžia šambolą (jo vietoje gali būti ir bet koks kitas "bolas"), stovi vartuose ir gaudo šampano kamštį, ar tie, kurie kasdien lieja prakaitą sporto salėje, neturi laisvos popietės, nežaidžia šambolo, neleidžia triukšmingų vakarėlių kavinėse ar baruose? Kas nors pasakys, kad šitaip kelti klausimą mažų mažiausia yra nesusipratimas. Negalima lyginti meninės akcijos, suaugusių žmonių pakvailiojimų su sportinio meistriškumo siekimu ar tikrąja integracija! Sutinku. Jokių toli siekiančių išvadų iš šito atvejo ir nedarau. Tačiau klausimas, ką turėtume laikyti tikrąja integracija, o ką tik lengvu jos sparnų plevenimu ar jos tariamybe, mano galva, išlieka. Kas vis dėlto ta integracija yra: buvimas tarp reginčių žmonių, dalyvavimas bendruose pasilinksminimuose ir bendroje veikloje ar sugebėjimas gyventi savarankišką gyvenimą, pačiam (žinoma, kiek leidžia žmogaus jėgos) priimti sprendimus ir juos įgyvendinti? Tikruoju integracijos kriterijumi laikyčiau pastarąją aplinkybę. Bendravimas, buvimas drauge ar atskirai daugeliu atvejų yra žmogaus būdo ypatybė. Ekstravertas bendrauja daug ir mielai, intravertiškos laikysenos žmogaus nepriversi pernelyg uoliai ir noriai tai daryti, bet ar dėl to jį galima vadinti neintegruotu? 

Be abejo, daug ką diktuoja žmogaus amžius, polinkiai bei poreikiai - vienaip bendraujama būnant moksleiviu ar studentu, kitaip - kai reikia konkuruoti ir kovoti už būvį: tuomet visokiems bendriems susibūrimams dažnai nelieka nei laiko, nei noro. Vienaip esi ir gali būti integravęsis, kai tau penkiolika, kitaip - kai trisdešimt, dar kitaip - kai penkiasdešimt. Tačiau visada ir visiems, matyt, praverstų skirti tikruosius ir išorinius savo integracijos pavidalus: integracijos tikrybę ir jos tariamybę. Beje, apie gyvenimą tik su reginčiaisiais ir tik tarp reginčiųjų. Rodos, šviesios atminties Juozapas Kairys yra taikliai pastebėjęs, kad neregiui tarp reginčiųjų dažnai yra lengviau ir patogiau nei tarp savo likimo draugų. Kodėl? Nagi todėl, kad regintieji, neregį saugodami, norėdami palengvinti jam gyvenimą, dažnai už jį nudirba daugelį įprastų darbų, žavisi neatsižavi kiekvienu jo paties atliktu darbu ar jo talento "blykstelėjimu". Kitaip sakant, labai dažnai neregys tarp reginčiųjų tampa vaikščiojančia "talentų skrynia", o tarp savų, kaip visi gerai žinome, pranašu nebūsi... Čia tenka ir buitį susitvarkyti, ir už būtį pakovoti pačiam. 

Apskritai (nors tai jau kito, daug skaudesnio ir daug atviresnio pokalbio tema), viena iš Remigijaus tragedijos priežasčių galbūt galėjo būti ta, kad jis buvo pernelyg nutolęs nuo neregių bendruomenės ir gyveno tik reginčiųjų pasaulyje. Kodėl? Matyt, todėl (tai galėjo būti ir jo charakterio savybė), kad sąmoningai nesikūrė ir neprojektavo savo ateities. Jis tiesiog buvo, buvo drauge su reginčiais bičiuliais ar tiesiog žaidė savo buvimą. Bet visa tai turėjo kažkada baigtis. Daugelis tų dienų linksmosios bohemos atstovų tapo pripažintais ar kylančiais poetais, rašytojais, vertėjais, susikūrė prastesnę ar geresnę buitį - ar būtų ją susikūręs Remis, jeigu ne tasai kraupus gaisras 2007-ųjų kovo 11-osios naktį? Dabar galima tik spėlioti, o ėmus tai daryti, būtinai prašauti pro šalį ir sulaukti negailestingo nuosprendžio: "Kokias nesąmones jis čia kalba?" Juo labiau, kad tą atmintiną kovo 11-osios rytą netekome dviejų žmonių: Remio ir Manto G., draugų vadinto Šamanu. Internete neseniai pradėjo veikti svetainė samanas.lt, skirta Manto G. atminimui ir jo kūrybai. Atvirai kalbant, pasidarė šiek tiek liūdna radus joje Remį paminėtą gal tik vieną kartą, o juk ta kompanija buvo tokia neišskiriama, tokia susiintegravusi. 

Bet grįžkime prie malonesnių dalykų, o kartu ir prie I. Jokštytės straipsnio. Autorė rašo: "Tai toks aklųjų gyvenimas. Jis - lyg rate, kuris įtraukia ir labai retai paleidžia. Kodėl? Todėl, kad, pabaigę mokyklas, vėliau aukštąsias, grįžtame dirbti arba į Aklųjų sąjungą, arba kitas aklųjų įstaigas, arba pas smarkesnius draugus, kurie įkūrė savo įmones. Vėlgi ne tiek jau daug lieka rato užribyje." 

Apie aklųjų integraciją visame civilizuotame pasaulyje jau kokie trisdešimt metų kalbama daug, noriai ir dažnai. Nors aklųjų organizacijos kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja - kai kurios jų jau antrą šimtmetį. Aklieji sportininkai rungiasi su aklaisiais atletais, vyksta neregių šachmatininkų varžybos, aklųjų muzikantų konkursai, įvairaus pobūdžio "Tifloart" festivaliai ir pan. Kodėl? Ar, anot vienos grožinės knygos autoriaus, todėl, kad aklieji ir regintieji yra du upės krantai, tarp kurių neįmanoma nutiesti tiltą? Tikriausiai ne. Tų tiltų jau nutiesta ir tebetiesiama daugybė ir apie skirtingus krantus apskritai nederėtų kalbėti. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse rasime aklųjų (daugiausia turbūt masažuotojų, teisininkų, muzikantų), kurie yra visiškai integravęsi į reginčiųjų pasaulį: dirba reginčiųjų visuomenėje, gyvena savarankiškai, bendrauja ne su savo likimo draugais. Apie kai kuriuos žymiausius neregius net sklando mitai, kad su aklaisiais jie apskritai nenorį turėti nieko bendra. Gal ir taip: pasaka apie karaliumi tapusį kiauliaganį, ko gero, ne visai išlaužta iš piršto. Tačiau būdami visiškai atviri turėtume pripažinti, kad tokių žmonių yra labai nedaug. Kiti vis tiek kaip nors susiję su vadinamu aklųjų ar neįgaliųjų pasauliu: turi savo verslą, mažiau ar daugiau susijusį su neįgalumu, gauna iš neįgaliųjų organizacijų užsakymus ir pan. Straipsnio autorė rašo, kad pati dirba su neįgaliais vaikais, lanko aklųjų šokių studiją ir pripažįsta, kad reginčiųjų kolektyve jai niekas negalėtų skirti nei tiek dėmesio, nei tiek laiko. Vadinasi, norime ar nenorime, esama tam tikrų negalios sąlygotų aplinkybių, darančių mus ne tokius greitus, paslankius, darbo rinkoje - ne tokius produktyvius nei regintieji. Tiesa, kai tau dvidešimt ar tik šiek tiek daugiau nei dvidešimt, tai suvokti ir priimti labai sunku, bet tokia yra realybė ir kažin ar ją įmanoma pakeisti. 

Jau minėjau, kad visada buvo, yra ir bus neregių, paneigiančių tokią nuostatą. Pats lengvai galėčiau paminėti keletą pavardžių, bet mes kalbame apie visumą, o ne apie atskirus atvejus. Baironų, perplaukusių Lamanšą, buvo ir bus visais laikais, bet niekas neskaičiuoja, kiek plaukė ir neperplaukė. I. Jokštytė savo straipsnyje niekur nesiūlo visiškai nutraukti ryšių su aklųjų pasauliu, ji tik kalba apie šito pasaulio uždarumą, nuolatinį buvimą jo orbitoje ir jaunimo pastangas iš tos orbitos išsiveržti. Pastangos sveikintinos, nes išsiveržti į savarankišką gyvenimą jau siekė Kauno aklųjų instituto auklėtiniai. Tik nederėtų pamiršti vienos aplinkybės - praktiškai turbūt kiekviena neregių karta ateina tyliai sau mintydama: "Mes jums parodysime, kaip reikia gyventi! Mes jums parodysime, kas yra tikroji integracija!" Ir kiekviena neregių karta daugiau ar mažiau turi reikalų su vadinamu aklųjų pasauliu. 

Mano nuomonė apie integraciją būtų tokia - tai yra galingas ginklas, suprantančio ir mokančio juo naudotis rankose. Tačiau pasileiskime plaukti pasroviui užmigdyti jos gražios giesmės, ir rezultatų ilgai laukti neteks. Tiksliau pasakius, jokių rezultatų tikriausiai nebus: mes ištirpsime bendrame valstybės piliečių ir jų problemų sraute. Be abejo, dalyvausime meno saviveikloje, klubų veikloje, nelabai aukšto meistriškumo reikalaujančiose sporto varžybose, naudosimės valstybės teikiamomis socialinėmis paslaugomis - tai jau neblogai, bet ar tikrai tik šito norime? 

Jaunoji autorė vaizdžiai piešia gyvenimą aklųjų mokykloje: viskas pagal nustatytą grafiką, visi vieni apie kitus viską žino, viską mato ar, tiksliau, - girdi. Pripažinkime, burnojame prieš specialiąsias mokyklas ar bent jau mintyse jas gerokai pakeiksnojame daugelis. Tačiau atidžiai pasižiūrėkime į jaunus visiškai nematančius žmones, baigusius šias ir bendrojo lavinimo mokyklas: palyginkime jų savarankiškumo, orientacijos, gebėjimo ir noro naudotis baltąja lazdele įgūdžius. Kieno naudai kalba faktai? 

Nesu užkietėjęs specialiųjų mokyklų šalininkas. Tikrai nenormalu, kai žmogus vienuolika ar dvylika metų mokosi klasėje, kurioje yra penki ar septyni mokiniai, ir kai jis, šį tą geriau už kurį kitą iš jų išmanydamas, pasijunta vos ne genijumi. Jeigu ne ta iki absurdo uždara aplinka, gal ir pats būčiau gyvenime išvengęs daugybės klaidų ar bent iliuzijų, bet faktai akivaizdžiai liudija, kad žmonės (galvoje turiu visiškus neregius), mokęsi vadinamose specialiosiose mokyklose, dažniausiai yra savarankiškesni, mobilesni, turi mažiau bendravimo problemų, teisingiau vertina savo negalią nei baigę bendrojo lavinimo mokyklas. Pripažindamas tam tikrus specialiųjų mokyklų privalumus, galvoje turiu ne tai, kad jose mokinys suolą trina dešimt ar dvylika metų tarp tokių pačių kaip jis, o tai, kad net visiškai nematantys žmonės dabar gali rinktis, kur mokytis, kad gali iš aklųjų mokyklos pereiti į reginčiųjų mokyklą - ir atvirkščiai, kad penkerius ar aštuonerius metus mokęsi bendrojo lavinimo mokykloje, paskutiniuosius mokymosi metus gali praleisti aklųjų mokymo įstaigoje. Neabejotina, tai yra gerai! Gerai, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre orientacijos ir mobilumo vaikai mokomi nuo pradinių klasių. Gerai, kad jaunimas siekia keisti įsišaknijusius stereotipus, kad nori gyventi savarankišką, nepriklausomą ir orų gyvenimą. Ne visai gerai, mano galva, būtų tada, jeigu apskritai imtume neigti esant tam tikrą, tegu ir labai sąlygišką, "aklųjų pasaulį", jeigu visais būdais ir visomis jėgomis siektume nuo jo atitolti.