ATSIMINIMAI

LYG KOKS ŽEMAITIJOS ĄŽUOLAS

Šiais metais minime ilgamečio LASS nario, kompozitoriaus, muzikanto Juozapo Kairio 75-ąsias gimimo metines. Rudenį sukaks penkeri metai, kai jo nėra tarp mūsų, bet vis dar atrodo, kad yra, kad tuoj tuoj išgirsime jo neskubrią žemaitišką šneką, tvirtą ir svarų žodį. Spausdiname pluoštą artimiausių žmonių prisiminimų apie J. Kairį - brolį, vyrą, žmogų - iš spaudai rengiamos knygos. 

Juzukas 

Juozapas Kairys, taip jis prisistatydavo visuomenei, o mums jis buvo Juzukas arba retkarčiais Juzius. Sunku suvokti tai, kad buvo, nes jis yra ir visada bus su mumis. 

Vaikystėje buvo gana išdykęs. Sėkmingai sugebėdavo surasti mano ir pusseserės Salomėjos lėles ir jas išmėtyti po kambarį ar kiemą. Turėjo daug draugų kaimynystėje. Su jais žaisdavo visokius ūkiškus žaidimus: pasidirbdavo visokių "padargų", tai ir "kuldavo" javus, veždavo malkas ir t. t. Kai kurie draugai iš vaikystės liko visam gyvenimui, palydėjo jį ir į amžino poilsio vietą. 

Antrasis pasaulinis karas neaplenkė ir mūsų šeimos. Artėjant frontui prie Lietuvos, tėvą vokiečiai išvežė kasti apkasų prie Tilžės, kur jau vyko kasnaktiniai bombardavimai ir jo likimas mums ilgai buvo nežinomas. Mamai vienai teko mus ir aprengti, ir maitinti. Ji buvo puiki mezgėja ir audėja, taigi karo metais, kai dar vokiečiai šeimininkavo Lietuvoje, drabužius mums siūdavo namuose iš mamos austų audinių. Buvo siuvėjų, kurie eidavo kaime per namus siūdami. Tai ir pas mus buvo toks "Palangos Juzė". Jis turėjo akordeoną. Tai mūsų Juzukas būdavo lig "prilipęs" prie to dėdės ir jo akordeono. Mama mėgindavo jį atkalbėti, kad dėdė pyksta, kad negali duoti akordeono, kad Juozuko rankos nešvarios - žodžiu, visokių kliūčių. Vieną kartą po tokių kalbų mūsų Juozukas dingo iš to kambario, o po keleto minučių grįžo ir ištiesęs rankeles pareiškė: "Aš jau nusiploviau rankas". Visi prieštaravimai neteko prasmės ir dėdė davė akordeoną. Kai instrumentą uždėjo ant keliukų, muzikanto beveik negalėjai matyti. Kiek ten buvo to grojimo, neprisimenu. Tas epizodas labai ryškiai iškilo iš praeities, kai Lietuvoje labai garsiai buvo kalbama apie "švarių rankų" politiką. Tačiau manau: brolis visą gyvenimą muziką lietė tik švariomis rankomis ir visa savo širdimi. 

Vėliau, kol mokėmės įvairiose mokyklose, susitikdavome tik per atostogas. Tada jo muzika skambėdavo ir mūsų namuose, ir miestelio gegužinėse. Susitikę mudu dažniausiai "kalbėdavome" tylėdami, palaikydami vienas kitą už rankų. Bet niekada gyvenime jis nepasakė, kad jam sunku: nei kai mokėsi, nei kai slaugė savo sergančią Genovaitę, nei kai jį patį jau kankino ta baisi liga. 

Paskui, kai jau kaimuose ir namuose atsirado galimybė turėti telefonus, pradėjome labai dažnai bendrauti per atstumą. Turėjome tokią tradiciją - būtinai paskambinti kiekvieną sekmadienį. Tada aptardavome visus savaitės įvykius: asmeninius, ūkinius, politinius, be abejo, meninius - kada kas kur ir kaip dainavo ir t. t. Dabar tų pokalbių labai trūksta. Jam labai būdavo įdomu išgirsti apie Tenenių žmones - labiausiai apie tuos, kuriuos jis prisiminė iš vaikystės. Viskas jam buvo įdomu ir apie mano šeimą - vaikus, marčias, anūkus. Kai atvažiuodavo į Tenenius, tai su mano vyru Antonu, truputį išgėrę "ant linksmumo" uždainuodavo kieme sustoję prie šulinio rentinio "Cvikiai, vikiai, balti dobilėliai" ir klausydavosi, ar gerai skamba. 

Deja, savo brolį tik dabar geriau suprantu ir jaučiu jo sielos gyvenimą, kai klausausi jo sukurtos muzikos, ypač kūrinių, kurie įrašyti į kompaktinę plokštelę "Svarbiausi žodžiai". Gaila, bet mes dažnai laiku nepasakome svarbiausių žodžių tiems, kuriuos mylime, o juk tuos žodžius reikėtų sakyti ir sakyti, kol juos dar gali girdėti tie, kuriems jie skirti. 

Sesuo Alma 

Tebeskambanti jo muzika... 

Su Juozapu Kairiu susipažinau 1969 metais, pradėjusi dirbti Lietuvos aklųjų draugijos centro valdyboje, kur jis ėjo draugijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Buvau atsakinga už visos respublikos aklųjų meninės veiklos koordinavimą. Didelės patirties neturėjau, todėl Juozapo Kairio patarimai, neišsenkantis dėmesys aklųjų kultūrinei veiklai buvo neįkainojama parama. 

1972 metais įkurtas LAD muzikinis kolektyvas ir Juozapas Kairys - vienas iš aktyviausių aklųjų profesionalių kolektyvų įkūrimo iniciatorių - buvo paskirtas jo direktoriumi. 

Mūsų bendradarbiavimas tęsėsi, o metams bėgant peraugo į didelę draugystę ir meilę, kuria gyvenu ir jam išėjus. 

Kai pasakoju, verkiu, nors manau, kad jis dėl to sielvartautų, nes labai mokėjo rūpintis šalia esančiu žmogumi, jausti kito nuotaiką ir stengtis, kad ji būtų kuo geresnė. 

Namuose buvo linksmas, smagus, dėmesingas, kai tapdavo nekalbus, netrukdydavau, nes žinodavau, kad kalbasi su muzika, pakerėjusia mažo kaimo vaiko sielą dar ankstyvoje vaikystėje ir tapusia didžiąja svajone, kurios išsipildymo siekė ir kuria gyveno visą gyvenimą. 

Gimęs muzikalioje šeimoje, labai greitai išmoko groti bandonija ir akompanuodavo gražiai dainuojančiai savo mamai. Būdamas 10 metų, apsiavęs žemaitiškomis klumpikėmis, atvyko į Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklą, kartu atsivežė ir bandoniją. Labai žavėjosi ir akordeonu, kurio garsą pirmą kartą išgirdo, kai tėvų namuose juo pagrojo keliaujantis siuvėjas. Todėl ir mokykloje noras groti buvo stipresnis už alkį. Nuomodavosi jį iš draugų už duonos riekutę valandai. Kai tėvas akordeoną padovanojo jam pačiam, šią dovaną nepaprastai brangino ir saugojo. 

Mokykloje išmoko groti ir kitais instrumentais: pianinu, klarnetu, saksofonu. Dainavo chore ir net vadovavo mergaičių ansambliui. Dar vaikystėje į jo gyvenimą įsiveržusi muzika nepaleido visą gyvenimą, nors ir ne visuomet jai galėjo skirti tiek laiko, kiek būtų norėjęs. Vadovaujamas darbas, aktyvi visuomeninė veikla Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje reikalavo daug laiko. Tačiau į tą gausybę įvairių, kad ir labai atsakingai atliekamų darbų vis tiek įsiliedavo muzika. Būdamas ilgametis sąjungos meno mėgėjų kolektyvų respublikinių apžiūrų komisijos pirmininkas, gerai pažinojo visus kolektyvus, žinojo jų sudėtį, programų repertuarą, todėl, kurdamas muziką, dažnai galvodavo apie konkrečius kolektyvus, solistus, stengdavosi atsižvelgti į jų galimybes, savitumą. Aišku, džiaugdavosi, kai girdėdavo atliekamus savo kūrinius. Pats daug grojo akordeonu - ne tik vienas, bet ir duetu su profesionaliu akordeonininku, taip pat neregiu Stasiu Stasiuliu. Buvo išleista dueto vinilinė plokštelė, daug jų atliekamų įrašytų kūrinių skambėjo per radiją. Daug dainavo LAD pučiamųjų instrumentų orkestro koncertuose, vienas arba su Adomu Bazevičiumi. Su šiuo kolektyvu aplankyta beveik visa Lietuva. Mėgdavo pagroti ir namie. Dažnai klausdavo: "Kokį koncertą tau pagroti?" Atsakydavau - viską, ką moki. Šypsodavosi ir tardavo, kad truks per ilgai ir būtinai užgrodavo kokį nors valsą, nes žinojo, kaip juos mėgstu. Būdavo, aš ką nors lyginu, o jis groja. Susirgęs kalbėjo ir prašė: jeigu taip nutiktų, kad tektų išsiskirti su instrumentais, tai akordeoną ir pianiną turėčiau perduoti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vaikams. Guosdavau, kad dar pats ilgai gros ir, kai norės, pats ir padovanos. Deja, ši misija teko man. Perdaviau ir prašymą, kad su instrumentais būtų elgiamasi švelniai ir pagarbiai, nes tik tuomet jie gražiai skamba. 

Gyveno labai intensyvų gyvenimą, bet, mokėdamas nuosekliai dirbti, rasdavo laiko ir kūrybai. Gyvendama kartu turėjau galimybę stebėti tą iš širdies besiveržiantį kūrybinį procesą - ypač dainų kūrimą. Jo prašymu garsiai skaitydavau labai daug poezijos kūrinių. Dainos tekstui buvo labai atidus, reiklus ir žemaitiškai užsispyręs. Kai tik kurio nors poeto eilės sujaudindavo, suvirpindavo širdį, kai jis tą tekstą tiesiog įsimylėdavo, gimdavo daina. Labai nevienodai. Vienos labai greitai išskleisdavo sparnus, prie kitų dirbdavo ilgiau, kartais net kelis mėnesius. Kurdavo po darbo, bet niekada - naktimis. Pagrindiniai dainų motyvai - tėvynė ir meilė. Ir pats labai mėgo skaityti, mylėjo gamtą, gėles. Grįžęs į namus, mėgdavo su jomis pasisveikinti, paglostydavo visas. Neglostydavo tik vienos, kuri turėjo daug spygliukų, bet vis tiek ir ją mylėjo, nes ji žydėdavo visus metus. Kai nusimegzdavau kokią naują palaidinukę, klausdavo, kokia jos spalva. Mielai bendravo su kaimynais - daugelis ateidavo pasitarti ir dėl bendrų namo reikalų. Net ir tuomet, kai nedirbo sąjungos taryboje, nedainavo chore, sulaukdavo daug telefono skambučių. Žmonės norėdavo pasikalbėti įvairiausiais reikalais. Buvo kantrus ir visus išklausydavo, stengdavosi įsigilinti, patarti. 

Paūmėjus ligai, pradėjo rūpintis savo kūrybiniu palikimu. Visa širdimi rengėsi 70 metų jubiliejiniam vakarui, nors tai reikalavo iš jo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Bet tikėjo gyvenimu - mūsų namuose nebuvo kalbama apie mirtį. Tebuvo tik žinojimas, kad tai bus kada nors. 

Labai džiaugėsi, kai buvo išleista ir į namus atnešta jo kūrinių autorinė kompaktinė plokštelė. Klausėsi ir klausėsi. Daugelį kitų jam, kaip autoriui, skirtų šios plokštelės egzempliorių spėjo padovanoti brangiems žmonėms. 

Sunki liga vis labiau silpnino ir šio stipraus Žemaitijos ąžuolo jėgas. Pirmiausia atsisveikino su mylimu akordeonu, vėliau - ir su pianinu. Be ašarų negaliu prisiminti paskutinio jo prisilietimo prie šio instrumento, taip ilgai skaidrinusio jo gyvenimą. Nelabai kaip jausdamasis vis tiek paprašė palydėti į kambarį ir atsisėdo prie pianino. Atidarė, uždėjo rankas ir sėdi. Paprašiau pagroti. Atsakė - neklauso pirštai. Paprašiau dar pamėginti. Susikaupė ir pamažu pradėjo groti vieną kitą nedidelį kūrinėlį. Paprašiau valso, bet jis pagrojo "Pagrok man paskutinįkart Šopeną". Baigęs patylėjo, uždarė pianiną, paglostė ir paklausė: "Ar atsimeni mano prašymą?" Įsitikinęs, kad taip, atsigulė ir daugiau neatsikėlė. Iš gyvenimo išėjo 2008 m. spalį, krintant spalvingiems medžių lapams, apie kurių grožį jau negalėjau jam papasakoti. Įvykdžius duotus pažadus, man liko liūdesys, dvasinis artumas ir tebeskambanti jo muzika. 

Žmona Ina