SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Diana RAUDONIENĖ

ŠOKIS, MENAI IR REGOS SUTRIKIMAS


"Per pastarąsias dienas FRAGILE šokio ir vizualaus meno simpoziume Taline gavau auksinės patirties, pinigais nenuperkamos. Noriu padėkoti kiekvienam, dalyvavusiam kuriant kai ką labai gražaus ir esminio; mes turime tęsti rengiant tokius susitikimus, kaip šis", - įspūdžiais iš balandžio 19-21 dienomis Estijos sostinėje vykusio tarptautinio simpoziumo savo paskyroje socialiniame tinkle "Facebook" dalinasi Mickel Smithen, profesionalus atlikėjas, šokio meno pagrindus gavęs Karališkojoje nacionalinėje aklųjų kolegijoje Hereforde, Anglijoje. Panaši nuotaika vyravo visą renginio laiką - simpoziumo dalyviai nuoširdžiai džiaugėsi galimybe bendrauti, dalintis ir kurti. 

Simpoziumu "FRAGILE? Šokis, menai ir regos sutrikimas" (FRAGILE? Dance, Arts and Visual Impairment") baigėsi dvejus metus trukęs Europos Sąjungos kultūros programos lėšomis finansuotas projektas, kuris buvo vykdomas partnerių Norvegijoje, Portugalijoje, Estijoje ir Anglijoje. 

Projekto iniciatorė - norvegė Kjersti Kramm Engebrigsten, turinti daugiau kaip 40 metų choreografės ir pedagogės patirties. Kaip pasakoja pati Kjersti, jos darbas su regos negalią turinčiais šokėjais prasidėjo 1987 m., kai vienas aklasis pradėjo lankyti jos klasę. Pedagogė nusprendė sutelkti visas pastangas, kad padėtų jam įveikti sąstingį ir įtampą - bruožus, būdingus akliesiems. Norėdama pagilinti šios srities žinias, ji įstojo į Oslo universitetą ir baigė mokslus - gavo specialiųjų poreikių edukacijos magistro diplomą. Baigiamasis darbas - sukurta šokio mokymo metodika, skirta vaikams mokyti specialiųjų poreikių mokykloje. Darbas vadinosi "Ar gali šokis išlaisvinti kūną ir vystyti aklo vaiko iniciatyvą?". Kjersti veikla neapsiribojo edukaciniais užsiėmimais. Kai tarp jos studentų atsirado didelį norą šokti parodžiusi akloji, choreografė pasiūlė merginai dalyvauti kuriant šiuolaikinį šokį kartu su profesionaliais šokėjais. Eksperimentinis kūrinys buvo atliktas 2004 m. Tai buvo įdomi, gera patirtis visiems - ne tik aklai atlikėjai ir choreografei, bet ir kartu dalyvavusiems profesionaliems šokėjams bei auditorijai. Įkvėpta eksperimento ir jausdama poreikį savo patirtimi pasidalinti su kitais, Kjersti pradėjo galvoti apie didesnį projektą. Keliaudama po Europą, ėmė ieškoti bendraminčių, o 2011 m. svajonės, norai ir planai įgavo apčiuopiamą pavidalą - projektas "FRAGILE" tapo realybe. Projekto pavadinimas nusako Kjersti patirtį - dirbant su aklais šokėjais patirtą jausmą. Anglų kalbos žodis "fragile" reiškia "trapus, dužus". 

Projektą vystyti ir realizuoti padėjo estų choreografas Ajjar Ausma, portugalų choreografė Ana Rita Barata, projekto partneriai ir koordinatoriai Norvegijoje ir Anglijoje. Projekto užmojai kirto ne tik šalių, bet ir menų sienas ir ribas: prie jo prisijungė kompozitoriai, kostiumų dizaineriai, apšvietėjai bei filmų kūrėjai iš skirtingų šalių. Choreografams Kjersti, Ajjar'ui ir Anai Ritai rengiant meistriškumo pamokas Portugalijoje, Estijoje ir Norvegijoje, buvo įjungti vietiniai gyventojai su regėjimo negalia, šokio mokytojai ir pedagogai, dirbantys su aklaisiais. Projekto vykdytojai, organizuodami profesionalių šokėjų ir choreografų susitikimus su regos negalią turinčiais asmenimis, siekė, kad pirmiausia projekto idėjos ir veikla rastų atgarsį bendruomenėse. Baigiamąjį projekto renginį - simpoziumą - kuravo Isabel Jones, choreografė iš Anglijos, kuri prie komandos prisijungė projektui jau įsibėgėjus. Buvo sumanyta projektą praplėsti: įjungti daugiau žmonių, besidarbuojančių bendroje šokiui, menui ir regos sutrikimams priklausančioje teritorijoje. Isabelės pasiūlymu šalia pavadinimo FRAGILE atsirado klaustukas - tai nuoroda į tai, kuo projekte gali būti abejojama, dėl ko gali kilti diskusijų. Simpoziumo organizatorių tikslas buvo paskatinti žmones aktyviai dalyvauti, kartais netgi juos provokuoti - skatinti tai, kas padėtų tokiam "neaiškiam" reiškiniui, kaip aklojo dalyvavimas profesionaliame mene, rasti savo vietą, būti "įteisintam". 

Simpoziumo programa buvo sudaryta visą veiklą - skirtingas dalyvavimo patirtis, pristatymus, parodas ir spektaklius - grupuojant pagal tris pagrindines temas: 1) menas: inkliuzyvi (įtraukianti) estetika; 2) repeticijos ir darbas: keliai ir barjerai; 3) gera savijauta: vertinimas ir pripažinimas. Diskusijose buvo keliami klausimai: kaip veikia šokis, kaip meno forma, žmones su regos negalia? Ką darome, kad jis būtų dar patrauklesnis, labiau sužavintis? Kokios permainos - tiek fizinės, tiek kalbant apie požiūrius - reikalingos, kad asmenys su regos negalia galėtų dalyvauti kaip profesionalūs atlikėjai? Kokius geros praktikos pavyzdžius galima nurodyti? Ar šokis, kaip ir menas apskritai, yra vertinamas žmonių su regos negalia? Koks tos vertės dydis? Ar ir auditorija tai vertina? 

Į šiuos ir kitus klausimus buvo kviečiami atsakyti simpoziumo dalyviai - menininkai, praktikai, akademikai iš visos Europos. Šio straipsnio autorė vedė kūrybinį užsiėmimą "Grafinio atvaizdo kūrimo procesas nematymo sąlygomis: vaizduojamieji gestai, nevizuali patirtis". 

Tarp pranešimų ir kūrybinių užsiėmimų netrūko diskusijų - buvo aptariami jau minėti klausimai ir "šviežia" simpoziumo patirtis. Ypač daug emocijų, įspūdžių buvo po vakaro KUMU meno muziejuje, kur simpoziumo dalyviai turėjo progą pamatyti visų trijų projekto choreografų pastatymus. Prieš renginio pradžią akli dalyviai galėjo susipažinti su scena, apžiūrėti šokėjų kostiumus, viso renginio galėjo klausytis kaip audioaprašymo anglų ir estų kalbomis. Kitą dieną akli atlikėjai buvo klausinėjami, kas vyko scenoje, kaip viskas vyko iki pirmojo pasirodymo: ko tikėjosi, pradėdami repeticijas, kaip pavyko išsaugoti kūrinio vientisumą, neprarasti grupės ryšio, nesutrikti, kiek laiko skyrė repeticijoms iki premjeros. Choreografai buvo klausiami: o ko galima tikėtis pasibaigus projektui, kas bus daroma ateityje? Šokėjai buvo prašomi pasidalinti įspūdžiais apie bendradarbiavimą su aklais partneriais, mintimis apie "kontaktinį šokį". 

Tokia šokio forma nėra nauja, ji žinoma kaip "kontaktinė improvizacija". Jai būdingas nuolatinis kontaktas, fizinis šokėjų sąlytis. Klausimų sulaukė ir audioaprašymo estų kalba autorius. Šie aprašymai - pirmas bandymas Estijoje, tad diskusijos dalyviams buvo smalsu, kaip jis buvo kuriamas, su kokiomis problemomis susidūrė jų autorius. 

Paskutinę simpoziumo dieną kuratorė ir choreografė Isabel Jones dalyviams ir svečiams pateikė "desertą" specialiai naujam Talino universiteto pastatui "Astra", kuriame ir vyko visi simpoziumo renginiai, sukurtą kūrinį, atliekamą keliuose pastato aukštuose. Tyrinėti įvairias pastato erdves šokio metu ir suteikti joms gyvybę savo vaizduotėje buvo kviečiami visi, įkvėpti aklų ir reginčių šokėjų judesio magijos, nenustygstantys vietoje. Pastatas, dar kvepiantis naujumu, buvo "apšoktas", sugyvybintas, susietas atminties ryšiais kaip "vieta, kurioje vyko - kas? Bendravimas, kūryba. Gyvenimas. 

 

Daugiau informacijos apie projektą www.fragiledance.com 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]