JAUNA MINTIS

SKAMBINANTI ŠIRDIMI

"- Nori būti pianiste? 

Aš linktelėjau. Plaudama lėkštes pabandžiau įsivaizduoti save, didelėje scenoje grojančią fortepijonu. Mačiau, kaip sugroju paskutinius akordus, tada atsistoju, lenkiuosi. Visi kaip pašėlę ploja, man neša daugybę gėlių. Pirmoje eilėje sėdi mano tėvai, su ašaromis akyse žvalgosi į šėlstančią salę, į mane. Matau, kaip jie manimi didžiuojasi. Nusileidžiu laipteliais žemyn, mes bučiuojamės, tada visi dar smarkiau ploja." Tai ištrauka iš Kristinos Gudonytės knygos "Blogos mergaitės dienoraštis". Deja, pagrindinė knygos veikėjos svajonė tapti muzike neišsipildė. O "Mūsų žodžio" pašnekovė šio tikslo siekia beatodairiškai. Mergina siekdama muzikės tobulumo atsisveikino su sostine ir išvažiavo mokytis į Klaipėdą. Dainora Laukžemytė savo tolesnio gyvenimo neįsivaizduoja be scenos ir joje skambančios muzikos. Tam tikslui skiria visas dienas. 

Dainora gimė ir augo Vilniuje. Lankė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Jame baigė dešimt klasių. Besimokydama mokykloje mergaitė lankė ir muzikos mokyklą. Raginama savo fortepijono mokytojos Dainora tęsti muzikos studijų išvažiavo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Dabar ten ir mokosi. D. Laukžemytė dalyvavo dešimtyje įvairiausių muzikos konkursų. Vienas svarbiausių laimėjimų - konkurse "Muzika be sienų" solinėje kategorijoje tapo diplomante. Mergina be muzikos domisi knygomis. Taip pat kelis kartus jau tapo šoudauno moterų čempione. 

"M. Ž." Kaip atsitiko, kad pasirinkai muziką? Ne bent kokią, o fortepijoninę? 

D. L. Niekad nemaniau, kad tapsiu muzikante, o ypač - kad skambinsiu fortepijonu. Viskas prasidėjo nuo LASUC. Daugelis mano bendramokslių lankė muzikos mokyklą. Aš nuo jų atsilikti taip pat nenorėjau. Taip žengiau mažytį vos matomą žingsnelį į muzikos pasaulį. Groti fortepijonu - vaikiškas įgeidis. Iš pradžių grojimas buvo tik laisvalaikio praleidimo forma. Sugroti tris keturias natas nebuvo sunku. Nuo penktos šeštos klasės skambinimu susidomėjau rimčiau. Kitose dviejose klasėse prie instrumento vis daugiau ir daugiau praleisdavau laiko. Mokytoja pastebėjo, kad aš teikiu šiokių tokių vilčių. Kai baigiau dešimt klasių, gavau pasiūlymą muzikos ir vidurinį mokslą tęsti toliau. Galėjau rinktis Vilnių arba Klaipėdą. Pasirinkau uostamiestį. 

"M. Ž." Ar sunku buvo apsispręsti palikti įprastą aplinką ir išvažiuoti į svetimą miestą, kuriame reikėjo viską pradėti nuo nulio? 

D. L. Išvažiuoti mokytis į Klaipėdą nebuvo taip paprasta. Svarbios buvo kelios priežastys. Viena ta, kad mano muzikos fortepijono mokytoja Renata Krikščiūnaitė-Pacevičienė persikėlė gyventi į Klaipėdą. Mokytoja man pasiūlė toliau mokytis pas ją tik ne Vilniuje, bet uostamiestyje. Sutikau ir nesigailiu. Manau, Vilniuje neturėčiau tokių mokymosi sąlygų kaip čia, juolab kad mokausi pas tą pačią mokytoją. Patikėkit, tai kita svarbi sąlyga. Mokytoja su manimi dirba ne pirmus metus. Ji žino, kur aš stipri, žino ir silpnybes, todėl man pas ją mokytis skambinti fortepijonu smagu. Mokytoja prieš man atvykstant mokytis į S. Šimkaus konservatoriją darbuotojus įspėjo apie mano prastą regėjimą. Kitais žodžiais tariant, paruošė dirvą mano mokslams. Naujoje vietoje prisitaikiau greitai ir, tikiuosi, niekam nesukėliau didelių problemų. Sunkiausiai sekėsi įtikinti tėvus. Jie nenoriai mane leido mokytis į svetimą miestą. Tėvams svarbiausia - vaiko gerovė, bet ir jie ilgainiui suprato, kad Klaipėdoje man bus geriau. 

"M. Ž." Išėjai iš gan uždaros aplinkos. Kaip tau sekėsi prisijaukinti nežinomą pasaulį? 

D. L. Nusprendusi mokytis ir gyventi Klaipėdoje, visą vasarą neturėjau vidinės ramybės. Nuolat kankino baimė ir nežinia. Ypač baiminausi dviejų dalykų: patyčių ir naujų bendramokslių atstūmimo. Žinau, kad žmonės dažnai vengia bendrauti su neregiais. Gal todėl, kad nežino, kaip su jais elgtis? Laimei, iš prigimties esu drąsi ir įveikianti visas kliūtis, todėl rengiausi blogiausiam scenarijui. Kaip vėliau paaiškėjo, baimintasi be reikalo. Su naujaisiais bendraklasiais susipažinau greitai. Pirmiausia susidraugavau su kambarioke, o vėliau ir su kitais. Klasėje mokosi 32 moksleiviai. Kambaryje gyvename dviese. Aišku, pirmiausia susidraugavo merginos, o tik vėliau prie mūsų prisijungė vaikinai. 

Mus visus vienija bendras tikslas - muzika. Gal todėl bendrauti nėra sunku. Visuomet turime apie ką kalbėti ar kur nueiti. Mano prasto regėjimo niekas nesureikšmino. Kai kas net nežino, kad blogai matau. Tai sužinoję - nustemba. Pasigirsiu, mokykloje esu šioks toks autoritetas, nes mano pažangumas - didelis. 

"M. Ž." Jūsų, muzikantų, dienotvarkė skiriasi nuo paprastų moksleivių? 

D. L. Diena prasideda nuo šeštos ryto. Septintą valandą jau mokykloje. Ten iki pamokų skambinu fortepijonu. Pamokų tvarkaraštis kintantis. Pamokos prasideda labai įvairiai. Bendrojo lavinimo dalykai yra derinami su individualiais užsiėmimais. Pamokos vieną dieną prasideda aštuntą valandą, kitą - vienuoliktą. Kartais pamokos baigiasi penktą valandą po pietų. Dažniausiai visą dieną praleidžiu mokykloje konservatorijoje. Po pamokų vėl groju. Baigiu, kai mokyklos sargas liepia išeiti. Tokia dienotvarkė nėra rutina. Čia mokaisi mylėdamas savo dalyką. Kiekvienas grojimas - tai malonumas. 

Smagu, kad čia mus maitina. Gauname pusryčius, pietus, pavakarius. Vakarienę gaminamės pačios. Grįžus valgyti labai norisi. Bendrabutyje yra virtuvė. Joje ruošiame vakarienę, o kartais ir naktipiečius. Ypač virtuvė paklausi savaitgaliais. Tuomet mokykloje valgyti niekas neduoda. 

"M. Ž." Skambinant pagrindinė mokymo priemonė - fortepijonas. O kaip bendrojo lavinimo dalykai? 

D. L. Ypatingų mokymosi priemonių neturiu. Naudojuosi reginčiųjų vadovėliais. Tekstus skaitau su didinamuoju stiklu. Kartais naudoju didintuvą. Tiesa, su juo į pamokas nenueisi. Todėl juo naudojuosi tik ruošdama namų darbus. Skaitymo naštą palengvina draugės. Pamokas ruošiame kartu. Kambario draugė ar klasės bendramokslės skaito ne tyliai, o garsiai. Tai ir aš išmokstu, ką reikia. Rašto darbus rašau pati ranka. Žinoma, daug neregių naudojasi kompiuteriais. Aš jo labai nemėgstu. Su kompiuteriu dirbu tik prispirta būtinybės. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie juodą kasdienį darbą, ruošimąsi soliniams pasirodymams, koncertams. 

D. L. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia įdėti daug darbo. Žmonės, nežinantys muzikos virtuvės, dažniausiai klaidingai suvokia muzikanto ir jo atliekamo kūrinio santykį. Jie mano, kad atlikti penkių minučių kūrinį daug vargo ir darbo nereikia. Taip nėra! Dažniausiai penkių minučių kūrinį reikia ruošti nuo mėnesio iki pusės metų. Muzikoje garsai yra ne tik girdimi, bet ir pajuntami. Atlikėjo tikslas - pagroti muzikos kūrinį taip, kad klausytojas pajustų tą negirdimą niuansą. Kodėl vieniems atlikėjams salė ploja atsistojusi, o kitiems - vos keli pliaukštelėjimai? Regis, abudu skambino tą patį kūrinį. Norint sulaukti plojimų, reikia per dieną fortepijonu skambinti 6-8 valandas. Kuo daugiau groji, tuo lengviau. Koncertuose smagu parodyti savo darbo rezultatus. Publika savo plojimais paliudija, kad dirbi ne veltui ir tikslingai. Dažniausiai repetuoju viena. Su specialybės mokytoja turiu dvi pamokas po 45 minutes. Skambinimo repeticijos - lyg namų darbai. Pati groji, galvoji, interpretuoji. O mokytojai parodai, ką esi padariusi. Ji pataria, pataiso, jeigu nuklysti, padeda atrasti pagrindinį taką. 

"M. Ž." Tiek daug dirbdama pasiekei neblogų rezultatų. Papasakok apie konkursus, kuriuose dalyvavai. 

D. L. Dalyvavau dešimtyje konkursų. Pirmieji nuo dabartinių skiriasi kaip diena nuo nakties. Pirmuosiuose - svarbiausia gerai sugroti natas. Dabar to tikrai nepakanka. Štai praėjusią vasarą dalyvavau konkurse "Muzika be sienų". Jam ruošėmės pusė metų. Konkurso sėkmę lemia ne tiek tavo skambinimo technika, kiek sugebėjimas įveikti jaudulį ir įsijautimas į kūrinį. Šių metų balandžio 4 dieną mūsų konservatorijoje vyko Klodo Debiusi konkursas. Man puikiai pasisekė. Tapau trečiosios vietos laureate. Po kiekvieno konkurso norisi vis daugiau ir daugiau siekti. Smagu justi savo tobulėjimą. 

"M. Ž." O koks muzikos ir literatūros santykis? 

D. L. Dauguma muzikos kūrinių, kaip ir knygos, turi savo siužetą ir istoriją. Skambinamą kūrinį dažnai sugretinu su skaityta knyga. Grodama įsivaizduoju tą knygą ar kokį nors epizodą. Įsivaizduojamą knygą lemia skambinamas kūrinys. Grojau M. K. Čiurlionio preliudą. Šis kūrinėlis nėra techniškai sudėtingas. Jo esmė - vidinė jėga. Ilgai nesisekė jį tinkamai paskambinti. Labai daug interpretavau. Deja, interpretacijos nieko gero nedavė. Kartą skambindama šį preliudą įsivaizdavau Getės "Faustą". Preliudas suskambo kitais, negirdimais, bet juntamais, garsais. Tada supratau, kad man pavyko. Štai grodama B. Dvariono noktiurną visuomet įsivaizduoju J. Biliūno "Vagį". 

"M. Ž." Po įtemptų repeticijų norisi atsipalaiduoti ir pasilinksminti. Kaip tai pavyksta padaryti? 

D. L. Mūsų išdaigos smarkiai skiriasi nuo bendraamžių. Dažniausiai lankome koncertus, kuriame muziką bei dainas. Kartais bendramoksliai persirengia gatvės valkatomis. Pamokų metu vaikšto po klases ir renka išmaldą. Kartais iš tam tikro dėstomo dalyko sukuria šmaikščią dainelę ir per tą pamoką ją padainuoja. Visos mūsų išdaigos yra šmaikščios, bet nieko neįžeidžiančios. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS