NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

MOBILUSIS PARAŠAS - DAR VIENA GALIMYBĖ

Šimtai knygų, įdomiausių žurnalų straipsnių, tiflologinių leidinių - visa tai jūsų namuose, jūsų kompiuteryje, visa tai - veltui! Tiksliau, mainais už didelį norą skaityti, domėtis ir už labai nedideles pastangas bent šiek tiek išmanyti informacines technologijas. Taip, tai virtuali aklųjų biblioteka, dalykinėje kalboje vadinama elektronine leidinių valdymo ir informacijos sistema ELVIS. ELVIS startavo praėjusių metų rugpjūtį ir šiuo metu jau turi beveik du šimtus vartotojų. Daug tai ar mažai - būtų atskira kalba. Reikėtų lyginti, kiek turime garsinių knygų skaitytojų apskritai, kiek iš jų realiai gali naudotis kompiuteriais. Aišku viena - ELVIS vartotojų potencialas realiai dar gali augti. Per tuos nepilnus metus - tiek sistema veikia - ją paleidusi į gyvenimą Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) sulaukė ir pagyrimų, ir priekaištų. Tiesa, būdami visiškai tikslūs turėtume pripažinti, kad daugelio tų priekaištų adresatas - tikrai ne biblioteka. Ne biblioteka kuria Lietuvoje informacinę aplinką ir jos kultūrą, ne biblioteka nustato prieigos prie valstybės institucijų ar duomenų bazių taisykles. Bet šįsyk ne apie tai. Vartotojui, o paprasčiau kalbant, skaitytojui, visiškai nesvarbu, kas ką nustato ir kas už ką atsakingas. Jis tiesiog nori skaityti! 

Yra nemažai žmonių, kurie mielai naudotųsi virtualia aklųjų biblioteka, tačiau juos erzina, pykina ar kelia didelių abejonių prisijungimo prie sistemos būdai. Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai išbandė naują patrauklią, o, svarbiausia, neregiams labai patogią prisijungimo prie ELVIS galimybę - mobilų elektroninį parašą. Šią galimybę jie siūlo ir ELVIS vartotojams, taip pat ir tiems, kuriems netiko ar nepatiko iki šiol siūlyti prisijungimo būdai. Tačiau, prieš pereidami prie mobiliojo parašo, dar kartą trumpai apžvelgsime kitus prisijungimo prie virtualios aklųjų bibliotekos būdus ir galimybes. Prie ELVIS, išskyrus tam tikrus atvejus, jungiamasi per elektroninius valdžios vartus (www.epaslaugos.lt). Pagal Lietuvos teisės aktus (smulkiau šiame rašinyje jų neaptarinėsime) virtualia Aklųjų biblioteka gali naudotis tik regėjimo negalią turintys žmonės, todėl būtina nustatyti kiekvieno prisijungiančiojo tapatybę. Tapatybę galima nustatyti trimis būdais: jungiantis per elektroninę bankininkystės sistemą, naudojantis tapatybės kortele ar elektroniniu parašu. 

Elektroninė bankininkystė. Daugelis žurnalo skaitytojų savo banko sąskaitas tvarko ar yra tvarkę internetu arba bent žino, kaip tai daroma. Skaitytojų konferencijų, įvairių susitikimų metu ne kartą teko girdėti minčių, kodėl prie virtualios Aklųjų bibliotekos turėčiau jungtis per savo elektroninį banką, ar tai nepavojinga ir pan. Į šį klausimą galima atsakyti kitu klausimu, o kodėl per elektroninį banką jungiamasi norint užpildyti gyventojų pajamų deklaraciją, kam nors skiriant du procentus pajamų mokesčio ar norint elektroniniu būdu susitvarkyti savo nedarbingumo lapelį? Matyt, todėl, kad visais šiais atvejais reikia nustatyti žmogaus tapatybę ir kad elektroninė bankininkystė - vienas patikimiausių būdų tai padaryti. Ar tai saugu? Besinaudojantys elektronine bankininkyste žino, kad prisijungimas prie bankų svetainių yra specialiai apsaugotas, kad bankai nuolat palaiko ir atnaujina šių svetainių saugumą. Taigi šis prisijungimo būdas saugus tiek, kiek apskritai gali būti saugūs žmogaus rankų ir žmogaus minties kūriniai. Pasaulyje nuolat kyla skandalų, kad kažkas įsilaužė į vienos ar kitos valstybės vyriausybinius interneto puslapius ar slaptas duomenų bazes, išvogė ten esančią informaciją. Neatrakinamų spynų turbūt nebūna! Kaip ir visiškai patikimų telefonų, nes bet kuriuo paros metu į bet kurį turimą telefoną gali paskambinti elektroniniai sukčiai ir suriesti pačią neįtikimiausią istoriją. Visiškai įmanomas ir toks variantas: savo sunkiai uždirbtas lėšas ir santaupas laikome viename banke, o norėdami prisijungti prie ELVIS ar kitų valstybės institucijų naudojamės kito banko elektroninės bankininkystės sistema. Tiesa, už šį malonumą (tiksliau - už sąskaitos tvarkymą) teks kas ketvirtį po litą kitą susimokėti, tačiau sąnaudos yra pačios minimaliausios, o nauda galėtų būti neabejotina. 

Tapatybės kortelė. Visi jomis naudojamės, tačiau tikriausiai ne visi žinome, kad, vaizdžiai kalbant, jos esti dviejų rūšių: lygiu paviršiumi ir su "ornamentais". Tos su "ornamentais" šiuo atveju ir reikalingos, nes čia yra įdėta mūsų tapatybę patvirtinanti mikroschema. Kortelė dedama į specialų skaitytuvą ar kompiuterio klaviatūroje esantį lizdą, duomenys nuskaitomi ir jungiamasi prie norimos duomenų bazės ar valstybės institucijos svetainės. Minusas - neužtenka vien tik turėti tapatybės kortelių skaitytuvą, į kompiuterį dar reikia atsisiųsti papildomų tvarkyklių ir jas susiinstaliuoti. Didžiausias minusas visiškai nematantiems žmonėms - jungiantis su tapatybės kortele, kalbos sintezatorius skaito ne visą informaciją, todėl keletą veiksmų reikia atlikti intuityviai, iš atminties. Mūsų žiniomis, keli visiškai nematantys žmonės Lietuvoje šį prisijungimo būdą naudoja, tačiau norint taip jungtis, jau reikia turėti tam tikrų įgūdžių ir šiokios tokios darbo su kompiuteriu patirties. 

Čia būtina kiek nukrypti į šalį ir pažiūrėti į šį reikalą "politiškai". Tapatybės kortelė yra kiekvieno iš mūsų pasas, taigi svarbiausias Lietuvos Respublikoje galiojantis dokumentas. Nuolat kovojame (arba deklaruojame, kad tai darome) už lygias neregių teises ir lygias jų galimybes, o diskriminacija, nelygios galimybės jau prasideda nuo svarbiausio kiekvieno LR piliečio dokumento - jo tapatybės kortelės. Regintis ar silpnai matantis žmogus ja tam tikrose situacijose gali pasinaudoti, o neregys - negali. Štai jums ir lygios galimybės, štai ir akivaizdi diskriminacija! Ką šiuo politiškai svarbiu klausimu galėtų pasakyti Neįgaliųjų reikalų departamentas, Lietuvos neįgaliųjų forumas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir apskritai visi, ginantys neįgaliųjų teises, įgyvendinantys tarptautines konvencijas ir kuriantys naujas socialinės reabilitacijos programas? Gal vis dėlto kai kada, užuot abstrakčiai gynus ir deklaravus, reikia pradėti reikalauti labai paprastų ir konkrečių dalykų? 

O kol šių dalykų nėra, pereikime prie trečiosios prisijungimo prie ELVIS galimybės - elektroninio parašo. Elektroninį parašą Lietuvoje išduoda dvi institucijos - VšĮ "Registrų centras" ir UAB "Skaitmeninio sertifikavimo centras". Besinaudojančių šių institucijų išduotais elektroniniais parašais gal ir yra, bet "Mūsų žodžio" redakcijai apie tai nėra žinoma. Be to, šie parašai kainuoja tikrai ne kelis ir ne keliolika litų. 

Mobilusis elektroninis parašas. Štai čia derėtų suklusti tiems, kurių netenkino nė viena iš anksčiau išvardytųjų prisijungimo prie e-paslaugų galimybių. Nedarydami reklamos konkrečioms bendrovėms pastebėsime, kad mobiliojo parašo galimybę suteikia visi didieji Lietuvoje veikiantys mobiliojo ryšio operatoriai. O kadangi juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tai išsiaiškinti, kas yra kas, labai jau paprasta. Operatorius jums geriausiai paaiškins, kas yra mobilusis elektroninis parašas ir kaip jis veikia. Tik pastebėsime, kad, norint juo naudotis savo mobiliajame telefone, teks pasikeisti SIM kortelę: viskas lieka kaip buvę, turėtas numeris, paslaugos, kuriomis naudojotės, atsiranda papildoma paslauga - mobiliojo parašo galimybė. Naujoji SIM kortelė šiek tiek kainuoja: vieni operatoriai ima grynai simbolinį - lito ar kelių litų, kiti - keliolikos litų mokestį. Vieniems operatoriams už naudojimąsi mobiliuoju parašu mokėti nereikia visiškai nieko, kitiems - vieno lito mokestį per mėnesį. Šiaip ar taip, mobilųjį elektroninį parašą išbando ir juo nenusivilia vis daugiau neregių. LAB skaitmeninių paslaugų ir leidybos centro vadovas Arvydas Juchna mobiliojo parašo privalumus demonstruoja praktiškai. Sėdamasi prie bet kurio interneto ryšį turinčio kompiuterio, einama adresu: elvis.labiblioteka.lt. Pasirenkamas prisijungimas per elektroninius valdžios vartus, juose - prisijungimo būdas: "Elektroninio parašo naudotojams". Čia esti trys galimybės: dvi pirmosios - jau minėtas "Registrų centras" ir "Skaitmeninio sertifikavimo centras". Renkamės trečiąją - "Mobilusis parašas". Atsidarius reikalingam langui, laukelyje "redaguoti" rašome savo asmens kodą. Toliau jau mūsų mobilusis operatorius su mumis bendrauja per telefoną. Keletas patvirtinimų, paspaudimų "gerai" ir mes jau - virtualioje Aklųjų bibliotekoje. Telefoną galime padėti į stalčių ir knygas skaityti ar siųstis kompiuteriu. Vaizdingumo dėlei viską kiek supaprastinome, bet visas prisijungimo procesas vyksta maždaug taip. Tokiu pat keliu jungiamasi ir prie kitų valstybės palaikomų e-paslaugų ar savo elektroninio banko. 

Užkietėję informacinių technologijų vilkai dar būtinai pridurtų, kad mobilusis telefonas mums suteikia ne tik mobiliojo elektroninio parašo galimybę, bet ir interneto prieigą. Iš tikrųjų taip: telefonu jau dabar galime klausytis šimtų radijo stočių, tad kodėl negalėtume skaityti virtualioje Aklųjų bibliotekoje esančių knygų? Teoriškai turbūt galėtume. Tačiau žurnalo skaitytojams šios galimybės nesiūlome dėl dviejų priežasčių: pirma, mobilusis internetas daugelio mūsų kišenėms - pakankamai brangus malonumas, antra, tokio interneto sparta vis dar gana nedidelė, kad galėtume sklandžiai ir kokybiškai siųstis garsines knygas. Vis dėlto netrukus, matyt, turėsime ir šią galimybę. Neregiai vis drąsiau renkasi ne įprastus, mygtukinius, bet liečiamuosius telefonus, o šie savo ruožtu vis labiau panašėja ne tiek į telefonus, kiek į mažus galingus kompiuterius. Tačiau apie tai - kituose rašiniuose, nes per daug galimybių, užuot padėjusios pasiekti tikslą, dažnai žmogų tik dar labiau suklaidina.