PROJEKTAI

Audronė JOZĖNAITĖ

NEREGYS KELYJE Į DARBO RINKĄ

Skaitytojai tikriausiai nepamiršo, kad taip vadinasi šiuo metu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių respublikinio centro vykdomas Europos struktūrinių fondų (ESF) finansuojamas projektas. O šio projekto tikslas - regos neįgaliųjų integracija į darbo rinką, suteikiant bendrų ir specialių žinių bei įgūdžių, didinančių prisitaikymą ir norą dirbti, taikant kompleksinį mokymą, gerinantį socialinius bei darbinius įgūdžius. Štai jau prabėgo metai, reikėtų įvertinti sėkmes ir nesėkmes, pasidžiaugti rezultatais. 2012 metų 5-ajame "Mūsų žodžio" numeryje buvo rašyta apie kai kuriuos projekto rengėjų nuogąstavimus: regėjimo neįgaliųjų motyvacijos stoką mokytis ar dirbti, būsimų dalyvių atsakomybę kalbant apie visą mokymąsi ir pagaliau norą įsidarbinti ar pradėti mokytis. O kur dar įvairiausi techniniai niuansai, neteisingai užpildyti popieriai, kurių šūsnys gula ant vykdytojų stalų. 

Prieš tai dar keletas žodžių apie tikslinę grupę, tai yra 80 niekur nedirbančių ir nesimokančių darbingo amžiaus aklų ir silpnaregių 8 rajonuose. Vieni mokytis pradėjo 2012 m. balandžio mėnesį, kiti - gegužės mėnesį, o vilniečiai - tik rugsėjo mėnesį. Iš šio skaičiaus 8 regėjimo neįgalieji dar 2012 m. išėjo iš projekto - kas įsidarbino, kas pradėjo mokytis, kam nusibodo. Iš 8 žmonių greičiausiai tik du ar tris bus galima "pateikti kaip pasiektą įdarbinimo rodiklį", ir tai, jei pasiseks. 

O dabar - šiek tiek apie kitus dalykus. Pradėję vykdyti projektą, ėmėme domėtis panašiais kitose šalyse vykdomais projektais. Anksčiau minėtame žurnalo numeryje buvo rašyta, kad Švedijos sutrikusio regėjimo asmenų sąjunga parengė labai panašų projektą į mūsiškį, bet negavo finansavimo, nes švedai ESF neįtikino, kad galima pasiekti rezultatų įdarbinant. Šį kartą pasidomėjome Danijos situacija. Jau kelinti metai Danijos aklųjų sąjunga yra sunerimusi dėl labai didelės regėjimo neįgaliųjų bedarbystės. 2008 metais ji kartu su Danijos darbo ministerija ir Marselisborgo mokslinių tyrimų institutu atliko tyrimą, kuriame vienas iš klausimų buvo, ar regėjimo neįgalieji norėtų dalyvauti projekte, kuris padėtų įsidarbinti. 360 žmonių pareiškė norą dalyvauti ir teigė norintys darbo. Po dviejų informacinių seminarų jau tik 99 regėjimo neįgalieji dalyvavo šiame projekte. Visą mokymąsi baigė 56 asmenys, 45 pasitraukė iš projekto mokymosi nebaigę. Iš 56 baigusiųjų - 37 rado darbą arba įstojo mokytis. Tikrai įdomu, kodėl mažiau nei 10 proc. tų, kurie teigė norintys dirbti, sugebėjo įsidarbinti. Ir kodėl daugiau negu 90 proc. žmonių, kurie pirmą kartą atsiliepė į kvietimą dalyvauti projekte, galų gale iš jo iškrito? Dauguma tų, kurių buvo klausiama, kodėl jie nenori dalyvauti projekte, atsakė, kad apsigalvojo. Projekto vadovai padarė išvadą, kad regėjimo neįgaliesiems yra labai sunku padėti įsidarbinti. Retorinis klausimas, į kurį sunku rasti atsakymą - ką daryti? 

Bet grįžkime prie Lietuvos. Mūsų projekto atkrytis labai nedidelis. Greičiausiai todėl, kad projekte užsiėmimus ir įvairius mokymus veda pasiaukoję šiam darbui žmonės, lanksčiai prisitaikantys prie žmonių poreikių. O ir patys dalyviai jau susidraugavo, galima sakyti, pamėgo projektą. 

Deja, jau dabar kelia nerimą kai kurios tendencijos. Pačioje 2013 m. sausio pabaigoje vyko seminaras projekte dirbantiems socialiniams darbuotojams, besidarbuojantiems su tiksline grupe. Tai tie žmonės, kurie individualiai dirba su aklaisiais ir silpnaregiais. Būtent jie geriausiai žino žmonių nuotaiką ir problemas, jaučia, kas iš tiesų nori įsidarbinti, o kas tik apsimeta norįs. Žinoma, liūdna ir pikta buvo išgirsti, kad šiandien net trijuose rajonuose nėra nė vieno, norinčio dirbti. Atsargiai žiūrima ir į praktinius užsiėmimus socialinėse įmonėse. Vis dėlto tikimės, kad įdarbinimo procentą su kaupu kompensuos regėjimo neįgalieji, gyvenantys didžiuosiuose miestuose. Jau dabar yra žmonių, norinčių įsidarbinti iškart. 

Jei kalbėsime apie pačią projekto eigą, tai čia viskas klostosi visai neblogai. Jau praeityje visi pagrindiniai viešieji pirkimai, įvyko daug bendrųjų mokymų, kurie visiems projekte dalyvavusiems žmonėms labai patiko. Nupirktos visos pagalbinės priemonės, kurios, tikimasi, bus aktyviai naudojamos darbe. Netikėtų problemų iškilo rengiant neregių kompiuterinio raštingumo mokytojus. Ruošiant projektą viskas atrodė taip nesudėtinga. Tikrai žinojome, kad Lietuvai labai trūksta tokių specialistų. Jų mūsų šalyje vis dar niekas nerengia, nėra net oficialiai patvirtintos programos. O juk poreikis mokytis dirbti su kompiuteriu yra iš tiesų didelis. Štai ir galvojome, kad bus puiku, kad, vykdydami ESF finansuojamą projektą, galėsime 8 regėjimo neįgaliesiems suteikti kompiuterinio raštingumo mokytojo kompetenciją, leisiančią mokyti kitus neregius. Pasirodo, buvome per dideli optimistai. Kai kuriuose rajonuose buvo net labai nelengva atrasti ir prikalbinti regėjimo neįgaliuosius mokytis ir vėliau padirbėti. O dar liūdniau, kai, įpusėjus mokymams, pasitraukia dalyvis, potencialus mokytojas. Taip atsitiko su dalyve iš Klaipėdos. Belieka guostis, kad negali viskas taip sklandžiai klotis! 

Prabėgo daugiau nei vieneri metai nuo projekto pradžios. Metai, atnešę daug optimizmo, nerimo ir labai daug patirties mūsų bendrame darbe.