MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

MEDINĖS LĖLĖS MIRAŽAS

Lietuvių kalba išleistas dar vienas iš Pietų Afrikos kilusio rašytojo J. M. Coetzee romanas "Lėtas žmogus". Tai pirmas kūrinys, parašytas po Nobelio premijos paskyrimo, - 2003 m. rašytojas ją gavo už romaną "Maiklo K gyvenimas ir laikai". "Lėtame žmoguje" pasakojama šešiasdešimtmečio archyvaro ir fotografo Polo Reimento, partrenkto automobilio ir praradusio koją, tai yra tapusio "lėtu žmogumi", "medine lėle", tolesnio gyvenimo istorija. Visų pirma - tai bundantis meilės jausmas kroatei Marijanai, pasamdytai slaugytojai, trijų vaikų motinai. Tai kūrinys, kuris išmintingam skaitytojui padeda suvokti, kad "sulaukę tam tikro amžiaus, mes visi daugiau ar mažiau netenkame kojos". Mat gyventi - tai lėtėti, senti, vienišėti. Reimantas suvokia, kad "iš tikrųjų kojos netektis - tai tik pasiruošimas netekti visko". Ne tik gyvenimo, kaip netekties, samprata persmelkia visą kūrinį - meilė taip pat, "netekus kojos", tai yra tapus neįgaliam, būnant senam, vienišam, darosi problemiška. Romane yra ir Polo bei jaunos, aklos Marianos (jos vardas romane - be "j"!) trumputė siužetinė linija. Ji ne pagrindinė - vis dėlto įdomi, iškalbinga, nevienareikšmė. Bet pirmiausia šiek tiek apie Marijaną. 

Negalia keičia ne tik Polo Reimanto kasdienybę, bet ir mintis apie save: Polas jaučiasi esąs "vyro šmėkla, su gailesčiu besigręžiojantis į tinkamai neišnaudotą praeitį", suvokia, kad savo laiku gyvenime nesutiko moters, kuri būtų padariusi jį laimingą, padėjusi išvengti bevaikystės: "Kas gali būti geriau nei daugiau gyvenimų, daugiau sielų?" Netekęs kojos vyriškis darosi jautresnis, seksualesnis. Slaugytoja Marijana tampa jo meilės objektu: "Vyras ir moteris saulėtą popietę už užrakintų durų. Jiedu galėtų pasimylėti. Bet nieko panašaus. Tai tik slaugytoja, tik priežiūra." Taigi ištekėjusi, tris vaikus auginanti Marijana - veržlumas, tikroji gyvenimo tėkmė, išmintis. Kai "kūnas griūva", Polui ši moteris - pats tikriausias ramstis. O jai? Marijana nerodo jokių vienišo vyro seksualumą provokuojančių ženklų - ji dalykiška, ji kol kas nelinkusi peržengti ribos. 

Pirmąkart po avarijos Polo erotiškumą pažadina kita moteris (beje, tai Mariana) - liftu važiuojanti jauna dama dideliais tamsiais akiniais, užsidėjusi plačiabrylę skrybėlę, vilkinti išvirkščią suknelę, skleidžianti nuostabų gardenijų aromatą. Putli, smulkutė, didžiakrūtė. Kaip tik jos ir raišo Polo pasimatymą vėliau suorganizuoja Elizabeta Kostelo, septintą dešimtį peržengusi rašytoja, romane - buvusių, esamų ir būsimų Reimento gyvenimo įvykių "projektuotoja", komentuotoja, vertintoja, mistiškomis galiomis tarsi peršviečianti lėto vyro protą ir sielą. Tai visažinis, visa numatantis "romanistas romane", be jokių skrupulų Reimentui patariantis realizuoti tai, ko trokšta: 

"Kodėl nepasižiūrėjus, kas jums su Mariana išeitų - ji akla, jūs raišas?" Tasai "kas išeitų" liudija, kad Kostelo romane - personažas, kurio tikslas - atsivilioti pagrindinius veikėjus į savo kūrybinę laboratoriją ir pažiūrėti, "kas būtų, jei būtų..." Kostelo Būtent Polo ir aklos Marianos scenoje paaiškėja paprasta tiesa: žmonės - ne figūrėlės, kitų rankomis stumdomi jie - apgailėtini. Kostelo Marianą Polui siūlo kaip Marijanos "alternatyvą". Mariana "apimta aistros", nes dabar - "jos laikas", ji "kaip moteris žydi", o Reimentas atsikratytų įkyrių minčių apie Marijaną - ilgalaikio "įstrigimo tvankiame bute su prižiūrėtoja". Taigi romane akla Mariana - ne tik mylimos moters vardo, bet ir Marijanos, kaip sekso objekto, pakaitalas. O jis visada tikro gyvenimo spalvas padaro dar sodresnes. 

Polo ir aklosios pasimatymas - neįprastas. Čia daug iš anksto didžiosios manipuliatorės Elizabetos Kostelo numatytų dalykų. Akivaizdus laboratorijos ir mėgintuvėlio kvapelis, nors, kita vertus, rašytoja nori romantikos: Polas turėtų įsivaizduoti, kad jo lova - urvas, o Mariana - nuo audros urve ieškanti priedangos medžiotoja. Vyrui ant akių dedami citrinos lapeliai, užtepami vokai, užrišama nailoninė kojinė. Abu įsimylėjėliai akli. Kita vertus, čia vyras - ne tik raišas, bet ir "aklas" (dviguba negalia). Jam neleidžiama mylėti akimis, nes "bjaurumas užgniaužia geismą", jis netgi negali identifikuoti lifto objekto: "Kai bando plačiabrylę skrybėlę, tamsius akinius, nusuktą veido kontūrą suderinti su sunkiomis krūtimis ir plačiais, nenatūraliai minkštais sėdmenimis, panašiais į skysčio pripildytus balionus, jam niekaip nepavyksta. Iš kur jam žinoti, kad jie tos pačios moters?" Ši dviejų neregių - tikro ir "netikro" - sueitis, išprovokuota Kostelo, - visokio "aklo", tai yra atsitiktinio sekso, metafora. Polas neabejoja, kad "kelios karštligiškos fizinės sueities minutės" negali "išsiplėsti lyg dujos ir užpildyti visą naktį". Jis, būdamas senas ir raišas, myli sveiką, tvirtą Marijaną. Mariana, nors paaiškėja, kad jiedu su Polu pažįstami ("Jūs mane fotografavote. Buvo mano gimtadienis.") tėra tik vienas iš Elizabetos Kostelo, kaip romanistės, žaidimo kauliukų - kaip ir jis pats. Po lytinio akto Polas klausia: "Esame suaugę žmonės, tai kodėl leidžiame kažkam, beveik nepažįstamam, reguliuoti mūsų gyvenimus?" Ir krenta į tamsią "savo paties bedugnę", nes vargu, ar galima meilę "išsikviesti", nusipirkti. Polas jaučiasi išdavęs Marijaną, kitaip sakant, tamsoje už pinigus pasimylėjęs su "orine būtybe", aiškiai suvokia - geidžia tik jos, Marijanos. Kostelo planas "luošys veda aklą" žlunga. Telieka Polo priekaištai: "Jūs visus laikote marionetėmis. Kuriate istorijas ir verčiate mus jose vaidinti." Deja, vaidmens beprasmiškumas dažniausiai paaiškėja per vėlai - tik jį suvaidinus. Mylėtis akliems - tai tarsi ir pačios Elizabetos Kostelo pasąmonės troškimas: ji jau neišvaizdi, bet norėtų būti Reimento "senas ištikimas bėris" - moteris, glamonėjama vyro užrištomis akimis. Elizabeta Kostelo ir Reimentas - du intelektualai, du prigesę vulkanai. Moteris norėtų, kad jis ją jau ne matytų, o girdėtų - girdėtų jos brandų, įžvalgų protą, bet netgi senatvė, netgi negalia myli akimis. 

Perskaičius J. M. Coetzee "Lėtą žmogų" užplūsta tie patys jausmai, kuriuos pažadina ir P. Almodovaro filmas "Šalti apkabinimai". Ateina toks laikas, kai per gyvenimo dykumą lėtai kibilkščiuoji jau viena koja, bet netgi tada, kai, regis, viskas tuoj bus užpustyta, žvilgsnį paralyžiuoja vienintelis miražas - meilė.