MINTYS

Pranas ŽIOGAS

AR PASIRUOŠEI PASAULIO PABAIGAI?

Negaliu pasakyti, kad toks klausimas mane užklupo netikėtai. Tema apie žmonijos baigtį pastaruoju metu vis dažniau šmėstelėdavo radijo ir televizijos laidose. Kai šį klausimą išgirdau iš savo kaimynės, kuriai gegutė skaičiuodama pragyventus metus užkimsta, ne juokais susirūpinau. Pasaulio pabaiga - tai čia tau ne koks projektas. Daug baisiau už maisto kainų didėjimą ir net kyšininkavimą ar Prezidentės kovą su Darbo partija! Tik ką čia man dabar daryti? Instrukcijos, kaip elgtis artėjant pasaulio pabaigai ir po jos, nėra nei konstitucijoje, nei įstatymų labirintuose ir net partijų reklaminėse programose. Keista, bet net Mokesčių inspekcija nereikalauja iš anksto susimokėti už tokį neįprastą, dar niekada nematytą reginį. Tikriausiai akliesiems bus nuolaidų - juk mes nematysime, tik pajusime. Jei reikalaus, aš nemokėsiu. Tegul skaičiuoja delspinigius. Tai kaipgi, po galais, ruoštis tai pasaulio pabaigai? Jei kas sakytų, kad netrukus mirsiu, tai reikėtų parašyti testamentą, o dabar nėra jokio tikslo, nes neliks nė vieno paveldėtojo. Kaip įdomu: pabaiga visiems vienoda - turtingam ir vargšui, protingam ir su šulais galvoje, sąžiningam ir sukčiui, tikinčiam ir ateistui, sveikam ir mirties patale gulinčiam. Seimūnai, ir tie neturės neliečiamybės! Oi, aš vėl nukrypau. Taigi, turtu rūpintis neverta. 

Gal pulti skolintis visais įmanomais būdais ir tas paskutines dienas pagyventi taip, kaip svajojau visą gyvenimą? Rizikinga. O jei pasaulio pabaigos nebus, visą kitą laiką, kad ir kiek gyventum, reikės murkdytis skolose taip, kaip ne tik sau, bet ir draugui niekada nelinkėtum. Savo išvaizda rūpintis irgi beprasmiška. Į dangų keliauja tik siela, tad raumenys, saulėje ar soliariume išlydyta oda, šukuosena ar laikysena pomirtiniame gyvenime neturės jokios reikšmės. 

Truputį suglumęs paklausiau tos nelemtos, jau minėtos kaimynės, kaip kiti ruošiasi paskutinei dienai šioje žemėje. Ji paaiškino, jog viskas priklauso "nuo koncepcijos". Kas įsitikinęs, jog bus pasaulinis tvanas, ieškos buto viršutiniuose dangoraižių aukštuose. Ji pati skaitė, kad viską apims liepsna, tad prašė sūnaus už sutaupytus laidotuvėms, kurių jau neprireiks, eurus, dolerius bei litus nupirkti galingiausią pramoninį šaldiklį. Vis viena kita minutė ilgesnio gyvenimo. Kas bijo bado, kaupia ir sandėliuoja maisto atsargas. Atominio karo šalininkai rausia gilius urvus po rūsiais (kaip tikri mūsų likimo broliai kurmiai), urmu perka dujokaukes. Tokie paaiškinimai manęs neįkvėpė. Numojau ranka, ir tiek. Gyvensiu, kaip tai dariau iki šiol, ir tikėsiu ateitimi. Rašydamas šį straipsnį niekuo nerizikuoju. Jei pasaulio pabaigos nebus, niekas nesupyks, o jei bus, tai nebus kam mano mintis kritikuoti. O gal pasaulio pabaiga jau atėjo? Kokios dar pasaulio pabaigos reikia, kai klesti neteisybė, kiekviename žingsnyje jaučiama pinigo galia, beveik neliko dvasinių vertybių, visokie projektai, ataskaitos, prioritetai, tarpžinybiniai interesai, makroekonomikos dėsniai, popierinės taisyklės daug svarbesnės už patį žmogų? Yra ir kita nuomonė, kai žmogus pats save gąsdina pasaulio pabaiga, nors kasdien ant stalo turi duonos, šiltą būstą, ne vienintelį drabužį, nereikia kęsti karo, maro, tremties, trumpai tariant, viso to, ką turėjo išgyventi mūsų protėviai. Jei koks senolis išsikastų savo griaučius iš po antkapio ir pamatytų, jog nusenusius ar labai ligotus tėvus, senelius prižiūri ir globoja ne vaikai, kuriems paaukojo jaunystę, kuriais rūpinosi taip, kad numarino savo svajones, troškimus ir prarado sveikatą, o samdyti, svetimi žmonės ar globos namai, vėl savo noru įsikastų dar giliau po žeme! Vienai iš šių prieštaringų nuomonių ir aš pritariu abiem rankomis, kojomis. Taigi, laimingos jums pasaulio pabaigos, po paraliais! Juk ne taip norėjau pasakyti, o - dar nenuleiskite burių!