ATSIMINIMAI

Vladas MOTIEJŪNAS

ŽODIS APIE BALSO BURTININKĘ


Beatričė Grincevičiūtė scenojePraėjusiais metais minėjome dainininkės Beatričės Grincevičiūtės gimimo šimtmetį. Ateinančiais metais sukanka ketvirtis amžiaus, kai ji peržengė lemtingąją šiapusybės ir anapusybės ribą. Dainininkė vis dar tarp mūsų, tebeveikia mus savo asmenybės žavesiu, skatina, provokuoja kalbėti, pasakoti, prisiminti. 

* * * 

Mums visiems - ir jauniems, ir seniems - ji buvo Beatričė. Ne draugė Grincevičiūtė, net ne ponia Beatričė ar gerbiamoji solistė. Kreipdavomės tiesiog vardu. Niekam - net ir jai pačiai - tai neatrodė per familiaru. 

Su balso burtininke suvedė žurnalistika. "Mūsų žodyje" skelbiau straipsnį "Beatričė dailininkų paveiksluose". Kalbėjausi tada su Vincu Kisarausku, Ignu Budriu, o daugiausia su tokiu mielu pašnekovu, kaip Vladas Karatajus, kurio pieštas solistės portretas ne kartą puošė jos vardo konkurso sceną. Visi kaip vienas šviesiai kalbėjo apie portretuojamąją. 

Dirbdamas savaitraštyje "Kalba Vilnius", parengiau didelį interviu "Mano bičiulis radijas". Kiek visokių atsitikimų dainininkė papasakojo! Rašiau taip pat Tomo Sakalausko knygos "Beatričė" recenziją. 

Sąžiningiausias sovietinių laikų muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas Beatričę yra pavadinęs nepralenkiama kamerinės muzikos atlikėja. Iš kompozitorių ji ypač dievino Šubertą. Ypatingą solistės empatiją šiam žmogui skatino ir tai, kad, jos žodžiais, buvo negražus ir nemylimas... Beatričė labai džiaugėsi Pasakų Bobutės vaidmeniu Broniaus Kutavičiaus oratorijoje "Kaulo Senis ant geležinio kalno" Sigito Gedos tekstu. Nuolatinė koncertų partnerė buvo pianistė Halina Znaidzilauskaitė. Girdėjau šią sakant: "Su Beatriče galėčiau ir į kosmosą skristi." Stulbino puiki dainininkės dikcija: ryškus kiekvienas balsis, kiekvienas priebalsis. Augusi lenkiškoje aplinkoje, tobulai išmoko ir lietuviškai. Jokio akcento! Beje, žinovai gyrė ir jos lenkų kalbą. 

Dainininkai kartais pavydi vieni kitiems. Ne tokia buvo Beatričė. Dalyvaudavo radijo įrašų perklausų komisijoje. Esu liudytojas, kaip ji, išklausiusi Giedrės Kaukaitės dainuojamas de Faljos dainas, tarė: "Labai talentinga solistė." Tiesa, kai kartą jai pergyriau Gehamą Grigorianą, netikėtai susiraukė. Žavėdamasi išklausė Pablo Debesio iš Urugvajaus atvežtą plokštelę "Kreolų mišios". Piktindavosi, kad simfonijos leidžiamos gatvėse per garsiakalbius. 

Man ir kitiems autentiškų liaudies melodijų mėgėjams Beatričė buvo didžiulis autoritetas. Ji pirmoji iš profesionalių solisčių liaudies dainas pradėjo dainuoti natūraliu balsu, be "fioritūrų". Suprato, kiek visko priraitė jas harmonizavę, "dailinę" kompozitoriai. Atsimenu, kaip parodijuodavo koloratūriškai dainuojančią solistę: "Oi kas sodai do sode-e-eliai..." Iš Beatričės išmokau dainų "Jūs mano kūmužėliai", "Švento Jono rytelį". Beje, ji domėjosi ir mūsų repertuaru. Kartą su Laimonu Noreika paskambino man į namus: primink "Oi kur aš gėriau, uliavojau". Skambėjo neįprastas trio telefonu. 

Aš jai buvau "Molio Motiejūnas" - pavardę ji siejo su literatūriniu personažu Molio Motiejuku. Dažnai pavadindavo "Bladuliu", tarsi žinodama, kad ir mamai aš joks "Vladas". Kartais paprašydavo iš nacionalinių patiekalų valgyklos atnešti cepelinų. Mielai tą užduotį atlikdavau. Palydėdavau į koncertus Profsąjungų rūmuose. Užsispyrė eiti pėsčia. Pradėjome lipti ilgaisiais Taurakalnio laiptais. Man kas, o ji vidury kelio sustojo uždususi. Nei pirmyn, nei atgal! Distanciją šiaip taip įveikėme. 

Sulaukdavau ir pagyrų: "Bladuli, jūs toks tiflas, toks tiflas!" Nelaikau savęs dideliu tiflologijos specialistu, nesu tikras, ar nusipelniau tokio komplimento. Vis dėlto malonu, kad taip buvo įvertintos pastangos gilintis į aklųjų reikalus. 

Mačiau ją, vadovaujančią smagiai užstalės kompanijai - linksma, sąmojinga! Jos kulinarinis pasididžiavimas buvo pyragiukai, kuriuos pati vadindavo "kepaišiais". Net mano mama per televiziją matė, kaip neregė Beatričė šeimininkauja. Globojo ir slaugė senąjį Vilniaus kultūrininką Antaną Krutulį. Kartu ėjome pasikalbėti su neseniai apakusia moterimi. 

Mokėjo ne vieną anekdotą, prisiminė daug smagių nutikimų iš savo ilgos praktikos. Beatričė atsidūsta: "Kur aš tik nebuvau!" Visi sukluso. O ji užbaigia: "Nebuvau Paryžiuje, nebuvau Londone." Turėjusi keistoką brolį Vaitiekų. Tas poteriauja: "Kasdienės mūsų duonos..." O nuo savęs priduria: "Ir bulkos!" Radijo koncertai tada buvo transliuojami "gyvai" - tiesiogiai iš studijos, be įrašų. Akompaniatorė Nadiežda Dukstulskaitė užsirūkė. Beatričė užsikosėjo. Technikas perspėja: "Negalima kosėti į eterį." Dainininkė atsikerta: "Negalima į eterį ir rūkyti!" Prisiminė, kaip pranešėja scenoje suklydo: ne "Balys Dvarionas", o "Dvarys Balionas". Ta proga Beatričė suskeldavo ir ne visai švankų anekdotėlį. Autobusu važiuojanti ponia pasijunta blogai. Nori sušukti: "Vairuotojau, sustokit, man pykina širdį!" Bet per skubą liežuvis susipina ir išeina: "Šikina pirdį". 

Su Vytautu Venckumi vieši Aklųjų bibliotekos skaitykloje. Pasakoja: tada dainavau dainą "Ein Ton" - "Vienas tonas". Tą akimirką už lango nuaidi šiukšliavežės signalas. Skardžiausiai juokėsi pati. 

Vieną epizodą aprašysiu plačiau. Apie 1970 metus buvau ramuvietis. Tas kraštotyrininkų sąjūdis valdžiai nepatiko, mus laikė nacionalistais. Beatričė nepabūgo su mumis draugauti. Dainavo mūsų koncerte su Rimanto Zdanavičiaus diriguojamu LAD choru ir aktore Stefa Nosevičiūte. Tardomi KGB rūmuose, nuolat išgirsdavome priekaištą: kodėl dainuojate tik lietuviškai? Beatričė pasišovė sukrauti mums politinį kapitalą, pamokyti rusų ir ukrainiečių dainų. 

Ta rusų daina vadinosi "Po sidabro mėnuliu". Siužetas toks: jaunuolis pamato, kad jo mylimoji tuokiasi su kitu, ir... "Tai ant žirgo sėdau aš, nulėkiau, nudūmiau. Lėk, žirgeli mano, lėk, kas jau bus, tebūna!" Galgi budrūs kagėbistai pradžiugo, kad "nacionalistai" pasuko tautų draugystės taku? Palaukit dar. Dainų komentuoti kviesdavomės įžymiąją žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę. O ta klausėsi, klausėsi ir užgriaudėjo: "Na ar daug čia proto reikia - pats per laukus lekia ir dar gyvulį muša!" Taip mūsų "politinis kapitalas" nuėjo perniek. 

Įdomu, miela, smagu buvo su tavim, Beatriče. 

Kasmet aplankau jos kapą Antakalnio Menininkų kalnelyje. Pasidomėjau, kas palaidota kaimynystėje. Kaimynės išties idealios - tai poetės Janina Degutytė ir Birutė Pūkelevičiūtė. Duokim valią vaizduotei. Tarkim, gyvenimas - jau kitoks - tęsiasi ir anapus. Dainininkė girdi žodžio meistrių burtingus posmus, o paskui poetės klausosi sidabrinio Beatričės balso. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]