JAUNA MINTIS

 

SVAJOS TAMPA REALYBE


Erika ŠnaraitėLietuvos edukologijos universiteto (LEU) centriniai rūmai stovi labai gražioje vietoje - ant Neries upės kranto, beveik pačiame Vilniaus centre. Reginčiam iki šių rūmų nuvažiuoti patogu, nes prie jų stoja ne tik autobusai, bet ir troleibusai. Deja, neregiams studentams kiekviena kelionė į paskaitas - savotiškas iššūkis. Norėdami patekti į LEU centrinius rūmus, jie turi įveikti ne vieną klaidžią bei judrią sankryžą. Ne kiekvienas neregys ryžtasi tokiam savarankiškam žygiui. Štai ši "Mūsų žodžio" pašnekovė nevengia į paskaitas keliauti viena. LEU antrame kurse psichologiją studijuojančią neregę Eriką Šnaraitę kiekvieną rytą prie sustojimo pasitinka bendramokslės. Pasak E. Šnaraitės: "Šiemet mano bendramoksliai susitarė, kad pagelbės man. Rytais pasitiks stotelėje ir palydės po paskaitų." 

Erika gimė ir augo Naujojoje Akmenėje. Ten baigė aštuonias klases. Mokslus tęsė Šiauliuose, J. Janonio gimnazijoje, o vidurinį mokslo baigimo atestatą gavo Vilniuje. E. Šnaraitė be studijų LEU aktyviai dalyvauja Maltos ordino veikloje. Mergina yra pagalbos neregiams veiklos koordinatorė. Turėdama laisvo laiko lanko šoudauno treniruotes. Neregė mergina neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygų. Erika prisipažino, jog labai mėgsta skaityti ne tik dalykinę, bet ir grožinę literatūrą. 

 

"M. Ž." Į Lietuvos edukologijos universitetą atkeliavai iš gana izoliuotos aplinkos. Kaip integravaisi? 

E. Š. Nuo pirmų klasių dalyvavau užklasinėje veikloje. Lankiau muzikos mokyklą, dramos, dailės, šokių būrelius, todėl dažnai teko koncertuoti bei dalyvauti įvairiuose konkursuose. Taip plėtėsi mano bendravimo su aplinkiniais, klasės draugais įgūdžiai. Beje, dvejus metus mokiausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Ten patekau į uždarą ratą. Bendravimas sukosi tik apie kasdieninius reikalus. Baigus vidurinę situacija pasikeitė. Tiesa, iš pradžių į norimą psichologijos specialybę nepatekau. Savo svajonę atidėjau vieniems metams. Tuos metus neakivaizdžiai mokiausi Vilniaus universitete, krimtau politikos mokslus. Kitą rudenį vėl mėginau savo laimę. Šį kartą sėkmingai - įstojau į LEU. Laikinai Vilniaus universitete mokslus atidėjau metams. Tikėjausi po metų grįžti ir studijuoti abu mokslus: politikos bei psichologijos. Deja, supratau, kad dėl didelio mokslo krūvio šio sumanymo teks atsisakyti. Taigi su politikos mokslais atsisveikinau. 

"M. Ž." Gyveni studentišką gyvenimą. Kiek neregystė varžo tavo savarankiškumą? 

E. Š. Tikrai nesijaučiu suvaržyta. Pirmiausia turime išsiaiškinti, kas varžo neregį. Visų pirma - savarankiškas judėjimas. Šią problemą esu išsprendusi. Turiu gerus draugus, bendramokslius. Prireikus viena, be niekieno pagalbos vaikštau. Antra - mokslai. Žinoma, čia keblumų daugiau. Kaip žinia, brailio raštu psichologinės literatūros stinga. Dėstytojams šito nepasakysi. Tenka ieškoti kitų būdų. Vienas iš jų - samdytis žmogų, kuris už mokestį skenuoja reikiamą literatūrą. Nedera pamiršti ir virtualios erdvės. Joje galima surasti literatūros būtina tema. Trečia - buitis. Čia irgi viskas gerai. Gyvenu savarankiškai. Neseniai nusipirkau butą, todėl manęs niekas nevaržo, tvarkausi, kaip noriu. 

"M. Ž." Ką patartum neregiams, vaikščiojantiems savarankiškai, tik su baltąja lazdele? 

E. Š. Viena vaikštau tik būtinam reikalui prispyrus. Šiaip dažniausiai keliauju kieno nors lydima. Esu draugijos žmogus. Labiau mėgstu vaikščioti su kažkuo, nes taip ir saugiau, ir smagiau. Labai mėgstu bendrauti, todėl susirasti palydovą man nėra sunku. Manau, kiekvienas neregys nori būti savarankiškas. Judėjimas labai svarbus norint būti savarankiškam. Būtina sąlyga - pasitikėti savimi. Kol neregys nepasikliaus savo jėgomis, tol nebus savarankiškas. Pasiklydus nereikia nerimauti. Esant tokiai situacijai, reikia prisiminti savo gerąjį bičiulį - liežuvį. Su jo pagalba tikrai surasite jums reikiamą objektą. Jeigu savimi nepasitikite ir norite vaikščioti su palydovu, tuomet mokėkite bendrauti su žmonėmis - būkite drąsūs. Jie tikrai jums geranoriškai padės. 

"M. Ž." O kaip su LEU aplinka? Mokaisi centriniuose rūmuose. Kaip orientuojiesi? 

E. Š. VU neakivaizdžiai mokiausi vienus metus. Kitų metų pavasarį vėl pildžiau stojimo į aukštąsias mokyklas paraišką. Neslėpsiu, rezultatų laukiau nekantriai. Laimei, antras kartas nemelavo. Įstojau į LEU dieninį skyrių. Sužinojusi, kad studijuosiu naujoje vietoje, nutariau nerizikuoti. Kalbu apie savarankišką susipažinimą su LEU aplinka. Pagalbos paprašiau tiflopedagogo J. Daunoravičiaus. Su jo pagalba susipažinau su centrinių rūmų kompleksu. Ypač man rūpėjo auditorijos. Kelią į jas įsidėmėjau atmintinai. Detaliau susipažinusi su universiteto rūmais, supratau, kad jie nėra klaidūs. Gal šiek tiek primena LASUC. Aukštosios mokyklos kompleksas susideda iš trejų rūmų. Tai atskiri pastatai. Į juos galima patekti perėjomis, jungiančiomis atskirus pastatus. Kitas kelias - eiti iš lauko pusės. Tada sunkiau orientuotis. Į universiteto biblioteką nevaikštau. Bibliotekoje nėra darbo vietos, pritaikytos neregiui. Todėl, kaip jau minėjau, man būtinas knygas skenuoja. Į valgyklą ar kavinę viena nevaikštau. Tai darau lydima draugių. Jeigu nutinka taip, kad neturiu su kuo eiti, pasitenkinu tuo, ką surandu kuprinėje. 

"M. Ž." Psichologijos studijos nėra lengvos. Kas paskatino rinktis šiuos mokslus? 

E. Š. Į šį klausimą negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Nuo ko tai prasidėjo, neatsimenu. Tik tiek žinau, kad noras būti psichologe atsirado šeštoje klasėje. Mane šis noras persekiojo visą laiką. Jis dar labiau sustiprėjo, kai vienuoliktoje klasėje dalyvavau projekte "Matyk svajonę". Tuomet su man paskirta mentore lankėmės pas psichologę. Ten daug ką sužinojau apie man rūpimą specialybę. Į psichologiją stoti labai bijojau, nes vyrauja nuomonė, kad neregys negali būti psichologu. Ši mintis nuolatos mane kamavo. Nutariau vyraujančią nuomonę pakeisti. Manau, neregys, kaip ir regintis, gali būti psichologu. Svarbu mėgti savo pasirinktą profesiją. Kas nors manęs paklaus: jeigu taip norėjai tapti psichologe, tai kodėl studijavai politologiją? Atsakymas paprastas - geriau rinktis iš kelių dalykų negu iš vieno. Tikslo siekimui yra ne vienas kelias. 

"M. Ž." Ar nenusivylei mokslais? 

E. Š. Psichologija - sunkus ir sudėtingas mokslas. Studijomis nesu nusivylusi. Tikiuosi po bakalauro diplomo siekti magistro. Mokytis nėra lengva. Ypač trūksta dalykinės literatūros. Kita problema - paskaitų konspektavimas. Daugelis paskaitų yra grindžiama vizualia medžiaga. Dėstytojai rodo skaidres. Kai kurie komentuoja, o kai kas - ne. Tik pasako: šitą apibrėžimą būtinai nusirašykite. O kaip aš galiu tai padaryti?! Laimei, gelbsti moksladraugiai. Jie paskolina savo konspektus. Į paskaitas vaikštau nešina kompiuteriu. Dirbu su ausinėmis. Viena ausimi klausau, ką kalba dėstytojas, kita - ką sako sintezatorius. Kursiokai man nebuvo itin draugiški. Ypač pirmaisiais mokslo metais. Mūsų mokėsi septyniasdešimt. Daugelis su manimi vengė bendrauti. Gal bijojo? Antrame kurse situacija pasikeitė. Dabar turiu draugų bei draugių. Kalbėdama apie mokslą, negaliu nepaminėti dėstytojų. Jie visi geranoriški. Dažniausiai atsiskaitau žodžiu. Kartais dėstytojai duoda elektroninį dokumentą, kuriame pateikta užduotis. Tuomet ją atlieku savo kompiuteryje, o dėstytojui nunešu atmintuką, kuriame surašyti atsakymai. Man pačiai patogiau atsakinėti raštu. Tada yra laiko kiekvieną atsakymą apmąstyti. Atsakinėjant žodžiu, - savotiškas proto šturmas. Dėstytojai neapsiriboja vienu klausimu. Reikia atsakyti dar į papildomus. 

"M. Ž." Mokslai mokslais, o laisvalaikiui lieka laiko? 

E. Š. Šoudauną lankau keleri metai. Ši sporto šaka padeda atsipalaiduoti ir laikinai užmiršti mokslus. Treniruojuosi vieną kartą per savaitę. Jau dalyvavau keliose varžybose. Kol kas prizinėmis vietomis pasigirti negaliu. Vadinasi, turiu kur tobulėti. Negaliu nepaminėti Maltos ordino. Aktyviai dalyvauju jo veikloje. Viena iš ordino veiklos krypčių - pagalba neregiams. Padedu organizuoti ir vesti užsiėmimus žmonėms, pasiruošusiems padėti neregiams. Šį pavasarį organizavome mokymus "Suprasti ir pažinti neregį". Vasarą su neregiais bei juos globojančiais savanoriais iškylavome Nemenčinėje. Miegojome palapinėse ir, kaip toje dainoje, "valgėm košę su uodais". Tai buvo iš tiesų smagi išvyka. Visiems neregiams patariu kreiptis į Maltos ordiną, tikrai sulauksite pagalbos. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]