SPORTAS

Andrius VAINORAS

LONDONAS - VILTYS, LŪKESČIAI, REALYBĖ

Rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje sporto pasaulio centru vėl tapo Londonas - vyko parolimpinės žaidynės. Lietuvai jose atstovavo vienuolika sportininkų. Didesnę jų dalį sudarė regėjimo negalią turintys žmonės. Tai golbolo komanda ir rutulio stūmikas Rolandas Urbonas - iš viso septyni žmonės. 

Deja, šįsyk nei judėjimo negalią turintiems sportininkams, nei akliesiems ir silpnaregiams medalių iškovoti nepavyko. Be abejo, visiems būtų maloniau, jeigu sportininkai būtų juos pelnę. Tačiau dėl to, kad grįžo neparvežę geriausių apdovanojimų, mūsų parolimpiečiai neturėtų būti pamiršti ar mažiau gerbiami. Vieni jų savo medalius galbūt jau atsiėmė praėjusiose olimpiadose, kitų jie dar tik laukia. Šiaip ar taip, yra patirtis, tradicijos, noras nugalėti ir siekti rezultatų. 

Žaidynių kovos 

Kaip minėjome, iš regėjimo negalią turinčių sportininkų Londono parolimpinėse žaidynėse dalyvavo rutulio stūmikas R. Urbonas ir Lietuvos golbolo komanda. R. Urbonui šios žaidynės - jau penktosios. Olimpinį maratoną sportininkas pradėjo 1996 m. Atlantoje (JAV). Vėliau buvo Sidnėjus, Atėnai, Pekinas, Londonas. Ketveriose praėjusiose žaidynėse iškovoti du bronzos ir vienas sidabro medalis. Londone tarp dvidešimties varžovų R. Urbonas buvo dešimtas. Kalbėdamas apie ateities planus sportininkas buvo santūrus: "Ateinančiose parolimpinėse žaidynėse kažin ar dalyvausiu, nors taško dar nepadedu." Po neilgos pertraukos R. Urbonas sakėsi vėl pradėsiąs treniruotis - kitais metais laukia pasaulio čempionatas. 

Dramatiškai klostėsi Lietuvos golbolo rinktinės kelias - kalbame apie finalą. Lietuvos golbolo žaidėjai yra vieni stipriausių pasaulyje, nuolat skinantys laurus aukščiausio lygio oficialiuose ir neoficialiuose turnyruose. Ne paslaptis, kad daugelis iš jų tikėjosi aukščiausių apdovanojimų, o kalbant visai atvirai - tiesiog aukso. Mūsų vaikinai šito tikrai nusipelnė ir tokiai kovai rengėsi atkakliu, kryptingu, nuosekliu darbu. Atsitiko kiek kitaip - olimpinis auksas mūsų golbolo komandos vis dar laukia. Tikėkimės, jis papuoš Lietuvos žaidėjų krūtines jau ateinančiose žaidynėse! 

Kovas grupėje Lietuvos komanda pradėjo pergalingai. Pirmosiose rungtynėse rezultatu 11:1 sutriuškinta šeimininkų - Didžiosios Britanijos komanda. Antrosiose - sausu rezultatu 10:0 - Suomijos rinktinė. Sąmokslo teorijos atstovas čia būtinai pastebėtų, kad šis laimėjimas, ko gero, Lietuvai užkirto kelią į didįjį finalą. Trečiosiose rungtynėse netikėtai pralaimima brazilams - 5:12. Šaltas dušas, bet kas jo išvengia? Ketvirtosiose rungtynėse lietuviai deda visas pastangas ir žaidimą baigia lygiosiomis 5:5 su viena stipriausių pasaulyje - Švedijos komanda. Čia įvyksta incidentas, apie kurį pakalbėsime šiek tiek vėliau. Penktosios rungtynės su Turkija irgi baigiasi lygiosiomis - 2:2. Ketvirtfinalyje lietuviai susitinka su Pekino parolimpinių žaidynių nugalėtojais - Kinijos komanda ir ją sutriuškina rezultatu 12:4. Nieko nepasakysi, jeigu ne apmaudus pralaimėjimas brazilams ir ne dvejos lygiosios, kurių turbūt negali išvengti nė viena komanda, savo varžovus lietuviai tiesiog "užmėto". 

Pusfinalis. Aplinkybės susiklosto taip, kad lietuviai vėl susitinka su Brazilijos komanda. Kova atkakli iki pat rungtynių pabaigos - rezultatas lygus 1:1. Rungtynėms teisėjauja arbitras iš Suomijos. Tas pats arbitras, su kurio teisėjavimu (tai rungtynės su Švedijos komanda) lietuviai nebuvo linkę sutikti, ir buvo pripažinta, kad tas protestas yra teisėtas. Tas pats arbitras, kurio komanda, laimėjusi pusfinalyje prieš Turkiją, - jau didžiajame finale ir laukia būsimų varžovų. Likus mažiau nei minutei iki rungtynių pabaigos, teisėjas iš Suomijos lietuviams skiria baudinį. Tai reiškia, kad vartų stos ginti vienas žaidėjas, o puolanti komanda turės realų šansą pelnyti įvartį. Brazilai šia galimybe pasinaudoja. Pusfinalio kova baigiasi 2:1 Brazilijos komandos pergale. Mes nežinome, kaip būtų susiklosčiusios rungtynės, jeigu šis įvartis nebūtų paskirtas, - lygiosiomis jos negalėjo baigtis bet kokiu atveju, tačiau kas gali paneigti, kad... Beje, finale dėl pirmosios vietos Suomijos rinktinė nugalėjo brazilus 8:1 ir iškovojo Londono parolimpinių žaidynių aukso medalius. Taigi kas gali paneigti, kad... Kad Suomijos rinktinei parankiau buvo žaisti su brazilais negu su lietuviais, kurie prieš kelias dienas juos sutriuškino sausu rezultatu 10:0. Finale dėl trečiosios vietos Lietuvos komanda pralaimėjo Turkijai 4:1. 

Čia galima prisiminti ir Pekino parolimpines žaidynes, kai pusfinalyje turėję susitikti su rungtynių šeimininkais kinais, lietuviai IBSA techninio atstovo sprendimu žaidė su Švedijos komanda. Tuomet ją nugalėję rungtynėse dėl aukso medalių pralaimėjo Kinijos komandai. Bet tai buvo vienintelis Pekine patirtas pralaimėjimas. Turbūt nesame tokie naivūs ir nemanome, kad sporte, ypač didžiajame, visada viskas vyksta skaidriai ir garbingai. Be abejo, esama užkulisių, intrigų, tačiau bent jau viešai tie dalykai neiškyla aikštėn, o jeigu iškyla, tai juos lydi mažesnis ar didesnis triukšmas. Neįgaliųjų sporte, atrodo, bent kol kas leidžiama labai daug ir niekas nesuka galvos net dėl akivaizdžiai "baltais siūlais" siūtų sprendimų. Pabandykime atsakyti kad ir į tokį klausimą: ar galėtų analogiška situacija, kokios sulaukė mūsų golbolo rinktinė, susiklostyti, tarkime, olimpiniame krepšinyje? O jeigu vis dėlto susiklostytų, koks kiltų triukšmas! 

Jau po parolimpinių žaidynių, paprašytas pakomentuoti situaciją, Lietuvos golbolo teisėjų asociacijos prezidentas Rimantas Venckutonis sakė: "Negaliu komentuoti Suomijos teisėjo sprendimo skirti lietuviams baudinį. Tačiau aš pats IBSA golbolo pakomitečiui pateikiau siūlymą dėl būtinybės įvesti rungtynių komisaro pareigas. Toks komisaras stebėtų ir vertintų teisėjų darbą, pateiktų oficialias išvadas. O šios išvados ir vertinimai turėtų tiesioginės įtakos tolimesnei teisėjų profesinei veiklai. Golbole vis dar nemažai situacijų, kai teisėjas turi priimti vieną ar kitą sprendimą vadovaudamasis ne taisyklėmis, o savo paties patirtimi ir subjektyvia logika. Šiuo metu kaip tik iš IBSA golbolo pakomitečio esame gavę 80 puslapių apimties golbolo taisyklių pakeitimų projektą. Prašoma pareikšti pastabas ir siūlymus." 

Mintys ir pamąstymai 

Tačiau grįžkime į parolimpines žaidynes ir Lietuvos sportininkų dalyvavimą jose. Tuojau pat po žaidynių, dar visai "ant karštųjų" Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas savo pranešime rašė: "Visi Lietuvos sportininkai pateko į geriausiųjų pasaulio sportininkų dešimtukus, tad mes pagrįstai galime jais didžiuotis. Šiaip ar taip, jau dabar, galvodami apie Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes 2016 metais, turėsime apsvarstyti sportininkų kartų kaitos klausimus, apsispręsti dėl sistemingo pasirengimo ateities varžyboms, kai treneriais dirbama ir sportuojama ne visuomeniniais pagrindais, o profesionaliai - taip, kaip yra daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Londono žaidynės parodė, kad susidomėjimas neįgaliųjų sportu pasaulyje didėja, parolimpinės žaidynės tapo antruoju didžiausiu pasaulyje sporto įvykiu." 

Rugsėjo pabaigoje, jau aprimus olimpinėms aistroms, paprašėme V. Kvietkausko pasidalinti mintimis apie pačias žaidynes ir plačiau pakomentuoti ką tik cituotas mintis: "Kalbant apie pačias žaidynes, pirmiausia reikia pastebėti, kad viskas buvo labai gerai organizuota - viskas vyksta minutės tikslumu, jokių kliuvinių, jokių kliūčių neįgaliesiems. Dirbo labai daug savanorių - tūkstančiai. Vairavo automobilius, rodydavo kelią, pasitikdavo, išlydėdavo. Kitaip sakant, kasdieninį organizacinį darbą dirbo savanoriai. Dirbo tiksliai, korektiškai - tarsi būtų aukščiausios klasės profesionalai. Tarp savanorių sutikome daug lietuvių. Vieni savanoriauja per atostogas, kiti dieną dirba, o savanoriais tampa tik po pietų, dar kiti prašė, kad darbdaviai sutrumpintų jų darbo valandas, bet visi didžiuojasi tuo, kad yra savanoriai, kad turi šansą, gal vienintelį gyvenime, dalyvauti parolimpinėse žaidynėse. Tokios savanorių gausos, organizuotumo ir geranoriškumo tikrai galėtume pasimokyti. Visos aikštės ir arenos, kuriose rungėsi parolimpiečiai, buvo tos pačios kaip ir olimpinėse žaidynėse. Taigi tie, kas matė ir vertino olimpines žaidynes, gali įvertinti ir parolimpines. 

Neįgaliųjų sportininkų rengimas - atskira, aktuali ir plati tema. Akivaizdu viena: pasaulyje neįgaliųjų sportas sparčiai juda į priekį, o mes arba stovime vietoje, arba žengiame atgal. Tiksliau, gal ir judame į priekį, bet ne taip greitai kaip kiti. Šioje olimpiadoje, lyginant kad ir su Pekino žaidynėmis, medalių neiškovojome, tai tiesa, bet daugelis mūsų sportininkų parodė geresnius rezultatus nei Pekine. Tačiau kitų šalių sportininkų rezultatai buvo dar geresni. Keletas mūsų sportininkų jau sulaukę tokio amžiaus, kada tenka galvoti apie atsisveikinimą su didžiuoju sportu. Kas juos pakeis? 

Kasmet, prasidėjus mokslo metams, įvairių sporto šakų treneriai lankosi mokyklose, ieško gabių vaikų, ugdo juos kaip aukštos klasės sportininkus. Neįgaliųjų sportininkų niekas neieško. Jeigu kas ir ieško, tai pačios neįgaliųjų sporto federacijos. Paprastai jose dirba ne daugiau kaip po du mokamus darbuotojus - visos Lietuvos jie neišvažinės, visko nesužinos ir nesužiūrės. Nėra su neįgaliaisiais dirbančių trenerių, nėra suinteresuotumo, motyvacijos, atlyginimų. 

Parolimpiečiai gauna stipendijas kaip ir sveikieji sportininkai. Bet tuo viskas ir baigiasi. Olimpiečiai turi olimpinį sporto centrą, kuris juos viskuo aprūpina: treneriais, sporto salėmis, stipendijomis, stovyklomis. Mes nesame olimpinio sporto centro nariai, o parolimpinio centro neturime. Visur visomis progomis teigiama, kad neįgalieji sportininkai yra lygūs - tokie, kaip ir sveikieji sportininkai, bet tikrovė yra kitokia. Norint sėkmingai dalyvauti būsimose parolimpinėse žaidynėse pirmiausia reikia išspręsti klausimą - arba mes turėsime parolimpinį sporto centrą, arba mūsų sportininkai bus priimami į olimpinį sporto centrą. Atskiros institucijos, kuri rūpintųsi parolimpiečių rengimu, galima ir nekurti, užtektų skyriaus ar padalinio olimpinio rengimo centre, tačiau mes apskritai neturime jokio skyriaus. 

Sporto valdininkai dažnai kaip argumentą, kad neįgaliesiems užtenka mažesnio finansavimo ar prastesnių sąlygų, kelia mintį, kad jų rezultatai neprilygsta sveikųjų rodomiems rezultatams, kad rekordams ir pergalėms pasiekti reikia mažiau pastangų ir tarp neįgalių sportininkų yra mažesnė konkurencija. Akivaizdžiai matome, kad neįgalių sportininkų profesionalumas ir rezultatai pasaulyje nuolat auga, konkurencija didėja. O kalbant apie tai, kad patys rezultatai yra prastesni nei sveikųjų sportininkų, tai, pavyzdžiui, moterys sportininkės irgi nusileidžia vyrams, bet ar dėl to jos turi gauti mažesnį finansavimą?" 

Rugsėjo 26 dieną įvyko Lietuvos parolimpinio komiteto vykdomojo komiteto posėdis. LPOK generalinis sekretorius Gintaras Zavadskis: "Posėdyje dalyvavo parolimpiečiai, jų treneriai, gydytojai. Kalbėjome ne tiek apie praėjusias žaidynes, kiek apie ateitį. Svarbiausias klausimas, į kurį turime atsakyti visi - tiek sportininkai, tiek valdininkai: ar neįgaliųjų sportas yra mėgėjiško pobūdžio veikla, ar aukšto sportinio meistriškumo reikalas? Mėgėjų era neįgaliųjų sporte baigėsi. Jeigu ateityje norime, kad Lietuvos sportininkai iškovotų medalius, neįgaliųjų sportui reikia taikyti profesionalams taikomus kriterijus. Tai ne tik pačių sportininkų finansavimas, bet ir treneriai, sportinė bazė, galimybė nuolat dalyvauti varžybose. Artimiausiu metu parengsime pasiūlymų paketą, kurį teiksime Kūno kultūros ir sporto departamento, kitų valstybės institucijų vadovams. Dabar tai daryti ne pats patogiausias laikas, nes po rinkimų daug kas gali keistis ne tik Seime, bet ir Vyriausybėje, kitose valstybės institucijose. Tačiau toks paketas būtinas. Mes jį rengiame ir teiksime." 

Su G. Zavadskiu sutarėme, kad tada, kai siūlymai bus galutinai parengti ir kai paaiškės, kas vadovaus Lietuvos sportui po LR Seimo rinkimų, prie šios temos dar kartą grįšime.