LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

UNTULIS IR MURZĖ

(Pabaiga. Pradžia "M. Ž." Nr.9) 

Tarpukais Murzė Untulį turėdavo palikt trumpai vieną: reikėjo gi eit ir ankstesnes pareigas. Kas aplėks, apžiūrės sodą, užukluones? Gal kokia višta daržo lysves kapsto, gal koks galvijas nutrūkęs atbrido, gal smaguriai ėriukai šeimininkauja avižų plotelyje... Apibėgusi, patikrinusi, iškart vėl prie "augintinio", vėl kartu. Jeigu tas būna nukėblinęs kur nereikia - tokį vis nesusiprantantį tekdavo per prievartą vest protan. 

Kaip iš dangaus nudribę rūpesčiai kiemsargėlę, žinoma, nemenkai vargino. Kaip nevargins, tačiau kartu mažu ir kiek padėjo atitrūkt nuo ištikusios nelaimės. Nesigirdėjo gailių dejonių, praskaidrėjo, pralinksmėjo akys. Tik daržinę vis dar apeidavo lankstu, o ir vyrams visa savo povyza rodė: pykstu, nedovanosiu... Kada nors atleis, tik ne dabar, ne iš sykio... Jokie dyvai, argi lengva atleisti tiems, kurie žybt ir sugriovė pačias pačias laimingiausias josios gyvenimo dienas, kai aplinkui sukiojos visi penki švelnučiai pirmagimiai, pabaksnodami snukučiais čiulpė pieną, kai gulinčiai kabarodavos ant nugaros, ant galvos... 

Nauja popietė. Žilagalvė močiutė ir šiuokart namuose viena. Tie patys indai, tie patys puodai, ta pati pečiadengtė, net minkštasai pirktinis rankšluostis tas pats, tik Untulis nebe virtuvėj. Lauke nuo paties ryto. Ir palesė net ne sykį lauke, ir spėjo įsiverst Murzės molinukan su ėdalu, pažaist sargės uodegos galiuku, dargi papyktaut negavęs leidimo kelionėms pas savuosius. 

Išėjusi iš gryčios, senutė mato: Murzė bimpso ant pilvo priekines letenas ištiesusi pirmyn, o tarp jų įsitaisęs, kiūto Untuliukas. Toks visas ramutis, tykus, užsimerkęs, matyt, prisnūdęs popietinio pogulio. Murzė iš lėto pasuka galvą, sužiūra į šeimininkę ir, sakytum, prašyte prašo: "Cit, cit, neprižadinkim." Senutė kuo būtiniausiai nori kai ką pasakyt, tad ir sako, tik jau tyliai tylutėliai: 

- Manęs gryčioj nėr, einu rūsin bulvių daigus paskabysiu. Nu, bet kaip gražu čia in jumi pažiūrėjus, ak, ak... Taigi einu... 

Moteriškutė valo, valo tas baltais kučkailiais apėjusias bulves, kol sudrungsta. Tada subėgioja naman, užsitempia storą megztinį. Dabar jau drungulys imt neturėtų. Ir išties - nebeima. Nušvarintų bulvių kaupas didėja, didėja, o kūnui vis gera, jauku. Tik pirštai po trupučiuką ima skaudaliot nuo plėšymo, raškymo. Na, bet nieko, dar padirbėsim... Kiek čia nevalytų beliko tam aruodėly... Staiga pro atvirą rūsio vėdinimo kaminėlį girdi - loja Murzė. Aha, tai jau popietiniai poguliai bus pasibaigę. Tik ant ko ji dabar? Ne svetimą žmogų pasitinka, ne... Žmogui būna skirtas visai kitoks lojimas. Gal čia atzyliojo koks nusitraukęs gyvulys? Tikriausiai... Tegu jį šimtas... Senučiukei visai visai nesinorėtų tąsytis nei su jokiom karvėm, nei su niekuom. O jeigu gyvulys dar ir ne savas? 

Norėtųs nesinorėtų, bet eit žiūrėt reikia. Išeina. Kiek paėjusi, pakilusi šlaiteliu aukštyn, atsiduria priešais šitokį paveikslą: ties priemene, palei patį laiptelio akmenį, atitrūkusi nuo krūvelėn susimetusių savųjų ančiukų, vis sukreksėdama šonu šonu slenka plačiasnapė. Jos kely, pašiaušusi keterą, pabrukusi uodegą, - Murzė. Dusliai, kategoriškai, tik dievaižin kodėl vokiškai reikalauna: "Rrraus, rrraus..." Antis mėgina ją apeit iš kairės, mėgina iš dešinės, tik kas iš tų jos mėginimų - keturkojė kaip priešais, taip priešais. 

Kiek atokiau nuo šitų dviejų, parvirtęs ant šono, letenėles pritraukęs prie pilvuko, užsimerkęs geltonuoja patsai Untulis. "Ar nebus nugnybusi ragana plunksnuotoji? - pila išpila karštis senutę, o sykiu ir šmėsteli:- Kad būč pati žiūrėjusi..." Pripuola, lenkiasi, pakelia. "Maž ne visai, maž dar bus galima atgaut?" 

Daryt neprisireikė ničnieko. Atsidūręs rieškučiose, "nugnybtasai" atsimerkė, sužiuro kuo gražiausiom akytėm. Pasijušinęs plonyčiu balseliu ėmės čiauškėt. Senutė papūsčiojo geltonuosius pūkelius, mažulį pavartė, apžiūrėjo iš visų šonų. Niekur jokio kraujo, net nė menkiausios mėlynės. Gal icliukas iš baimės tyčiom negyvu bus apsimetęs, kad žnaibeklė kuo greičiau atstotų? Ką žinai, kiek tokiose galvelėse proto, ką žinai... Kaip ten bebūtų, svarbu, kad, ačiū Dievui, išliko sveikas, gyvas. 

Kai senutė prie to kiemsargėlės "rrraus" dar pridėjo ir virtuvėje pasigriebtą šluotą, tai nenaudėlė pikčiurna iš kiemelio dingo it vėjo nupūsta, net šeimynėlę užmiršusi. Toji vargais negalais tik pačioj patvartėj ją prisivijo. 

- Tai gera Murzytė, tai gera, apgynė nabagėlį, apgynė, - glostydama ir glostydama ėmės girt kiemsargę šeimininkė. 

Šitaip pamaloninta, Murziukė palaižė abi moteriškės rankas, ant pečių užmetė priekines letenas, švelniu liežuviu nuprausė veidus, smagiai pakrutėjo visu kūnu. 

- Dabar jumi palieku, einu ko nors atnešiu pasistiprint: po šitokio karo reikia, - pažadėjo šeimininkė ir įsmuko trobon. 

Pavakarius sutaisė ir trumpakojui plačiapėdžiui, ir jojo globėjai. Kiek ten teužtruko, bet kai lesalą su ėdalu išnešė oran, tai neberado, kas prie tų pavakarių šoktųs. Pasidairė, pašaukė - nė vieno nė padujų. Žvilgt už namo kampo - nėr, apėjo aplinkui, pažiūrėjo po bezo krūmu - kaip nėr, taip nėr. Nesumojo, nė ką galvot. Untulio varškytę su kruopytėm taršė iš kažkur spėjęs atšvilpt žvirblis. 

- Štiš tu! - pabaidė neprašytąjį svečią ir toliau dairėsi ne vien nustebusi, bet ir stipriai sunerimusi. - Kas čia dabar, ką tik, ką tik buvo ir - tarytum skradžiai žemę... Murze, Murze, - ėmė šaukt garsiau. 

Po kažkelinto šūktelėjimo išgirdo nestiprų trumputį "am". "Iš kurios čia pusės? A, va iš kur..." 

Nuo patvartės gryčios pusėn Murzė žiūrėjo iškišusi galvą iš savo būdos. Ji tai ji, tik kurgi ančiukas, kur nabagėlis? Stačiai taip ir paklausė: 

- Murzyt, kur pasidėjo Untulis? 

Tamsrudė galva ūmai iš būdos landos pranyko, bet netrukus kiemsargė visai laukan iššoko. 

O žmonės gerieji, o tu pone Dieve, ką regi akys?! Murzė ramių ramiausiai nuo tvarto žengia taku, o jos nasruos... jos nasruos ančiukas! Vienoj nasrų pusėj galvytė, kitoj - uodegytė, atkištos priekin kruta letenėlės. 

Kalaitė atėjo, savo nešulėlį paleido, glustelėjo prie senučiukės kojų, suvizgino uodega. Untuliukas kokį sprindelį pariedėjęs, kibo ragaut žolytę. Aiškiausiai matės, kad yra sveikas, drūtas kaip ridikas, nė iš tolo neapkramtytas. 

- Oi, Murzele, Murzele, tai kad susimanei, tai kad išgąsdinai... Čia niekur nėr, čia žabtuos neša... Net kvapą užėmė. 

Kad viskas pasibaigė šitaip, tai moteriškėlei aikčiot, jaudintis ir nebebuvo dėl ko. Atitirpo, apsiramino, tik nė kiek nenyko nuostaba. Nusinešė, atnešė tarytum tikrą savo vaiką. Pagalvot reikia... 

- O dabar prašom stiprintis. Ar veltui ruošiau, ar žvirbliams nešiau? 

Prie savo molinuko šunelė palinko pati, savon lėkštėn Untuliukas buvo įkeltas. 

Išgirdę nekasdieniškas kiemo naujienas, visi namiškiai stebėjosi neatsistebėjo. 

- Na, ką tu pasakysi, ką pasakysi? 

Kad rudakailė šaunuolė susilaukė kuo maloniausių žodžių, nė užsimint neverta. Net žilagalvis senutės diedukas neliko nuošaly. Abiem kietais delnais iš šonų suėmė jos galvą. Suėmęs palaikė. Paskui bičiuliškai patapšnojo per švelnų šunytės sprandą. Murzė nuo šitų kad ir vyriškų rankų dabar nepasitraukė, neatšoko, tik, neramiai krustelėjusi, visa įsitempė. Jos kūnas kalbėte kalbėjo: "Nesu pamiršusi, nesu!.." 

Bet paklausykit, kas nutiko vėliau, jau visai visai vakare. Pavakarieniavo ir šeimyna, ir šunelė, ir Untuliukas. Kitais sykiais kiemsargė iškart eidavo laukan, bėgdavo savo būdon. Šiuosyk elgės kitaip: sukiojos palei šėpą, maišės šeimininkėms po kojų, stengės sugaut katros nors akis. Nesuprato moterys, ko čia ji dabar šitaip. Valė, mazgojo, šluostė, į savo vietas dėliojo lėkštes, dubenis, šaukštus su šakutėm. Staiga marti šūkteli: 

- Žiūrėkit, žiūrėkit! 

Buvo į ką žiūrėti, buvo... Išgirsti viena, pamatyti - visai kas kita. Murzė Untulį iš gūžtos išsikėlusi, nešė durų linkui. Visi, kas buvo gryčioj, urmu iš paskos. Untulis nei cypavo, nei ką, nelabai net spurdėjo. Matyt, jam visai nieko buvo šitaip keliaut. Juk truputėlį net apsipratęs. 

Juodmargis namų tigrius iš pakrūmės viską, kas dėjos ant tako, irgi matė. Matydamas pasvarstė: "Aha, vienukart ir šita kvailė susiprotėjo, atsiminė, kam duoti dantys. Tik ko reikėjo taip ilgai laukt? Aš seniai seniausiai būč krimstelėjęs." 

Senutė su marčia keliautojus nusekė iki pat būdos, norėjos regėt, kaip ten kas dėsis viduj. O viduj nesidėjo nieko tokio. Būdos šeimininkė apsigręžė, pavirto ant šono šviežian šienan, susirietė kamuolin, bemaž visai savam glėby paslėpdama Untulį. 

Kas beliko moterims? Beliko tik susigraudint visa tai matant. Kimstelėjusiu balsu, labiau pati sau nei marčiai senutė pasakė: 

- Va, šitaip, šitaip. Reikėjo verkiant jai palikt nors vieną pačios vaikelį, reikėjo... Labai jau ten pasipelnėm... Tik kad nė vienam laiku neužteko proto.