JAUNA MINTIS

RANKOJ SU BALTĄJA...

Saulėtą rudens rytmetį skubu susitikti su silpnaregiu studentu. Susitikęs nustembu vaikino rankose išvydęs baltąją lazdelę. Vos pasilabinęs neiškenčiu nepasiteiravęs apie ją. Mantas Brazauskis neslėpė tiesos: nors dar šiek tiek mato, bet be baltosios lazdelės - nė žingsnio. Silpnaregiui vaikščioti po miestą su ja yra saugiau. Ypač - tamsiu paros metu. "Tuomet tampu neregiu. Man akis pavaduoja sulankstoma draugė. Ji man - savotiškas stabilumo ir saugumo garantas. Be jos kartais užkliūdavau, atsitrenkdavau į praeivius. Kai einu su ja, aplinkiniai žino, kad nematau. Patys pasitraukia iš kelio", - šypsosi vaikinas. 

M. Brazauskis gyvena Vilniuje. Mokosi Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, trečiame kurse. Mantas yra baigęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Laisvalaikiu vaikinas skaito knygas, klausosi muzikos, dirba kompiuteriu, ypač mėgsta naršyti internete. Mantas nuolat domisi sporto naujienomis - ypač krepšinio. Taip pat žiūri futbolo rungtynes - ne tik Lietuvos, bet ir Europos futbolo vejose. Mantas ne tik domisi sportu, bet intensyviai sportuoja ir pats - žaidžia golbolą, kandidatas į Lietuvos golbolo rinktinės narius. 

"M. Ž." Esi baigęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Ką galėtum papasakoti apie ten praleistus metus ir įgytus įgūdžius? 

M. B. LASUC mokiausi nuo paruošiamosios iki paskutinės klasės. Moksleivis centre pasiruošia "iš vidaus", o ne "iš išorės". Paaiškinsiu, kaip suprantu "iš vidaus". Bendrabutyje jau pačius mažiausius auklėtojai ragina bei skatina savarankiškai tvarkytis. Mes irgi buvome mokomi plauti grindis, valyti dulkes, klotis lovas ir t.t. Žinoma, viso šito išmoksti ir namuose. Bet... namuose dažnai esi atleidžiamas nuo šių pareigų. O mokykloje jokių nuolaidžiavimų nebuvo. Ta pati tvarka ir valgykloje. Per darbų pamokas mus mokė gaminti valgį. Pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas gavome neišėję toliau nei mokyklos slenkstis. Žinoma, įgytos žinios - lyg gležni daigeliai. Baigus mokyklą, reikėjo nemažai pasidarbuoti stiprinant tuos "daigelius". "Išorė" - tai savarankiškas judėjimas ne mokyklos erdvėje. Aš pats savarankiškai vaikščioti pradėjau gana vėlai, sulaukęs septyniolikos metų. Nors esu vilnietis, namo niekuomet vienas negrįždavau. Manęs atvažiuodavo paimti. Tik dešimtoje klasėje pamėginau vienas parvažiuoti namo. Tai buvo išties pavojingas žingsnis. Kelyje nutikdavo visko. Na, svarbu, kad išmokau niekieno nepadedamas susirasti namus. Esu įsitikinęs, kad po miestą savarankiškai vaikščioti pradėjau per vėlai. Dėl šios priežasties iki šiol ne itin gerai pažįstu savo miestą. Žinoma, aš jį pažinsiu, bet šiam procesui prireiks nemažai laiko. 

"M. Ž." Kaip sekėsi prisitaikyti pasikeitusioje aplinkoje, kai baigei mokyklą? 

M. B. Kaip jau minėjau, pirmosios pažintys su ta aplinka prasidėjo vyresnėse klasėse. Be aplinkinių pagalbos toks pažinimas neįmanomas. Aš taip pat - ne išimtis. Pažinti miestą man padėjo žmonės, su kuriais dažniausiai bendrauju. Geriausiai maršrutus įsimindavau keliaudamas su draugais. Jų nesidrovėjau klausti. Draugai mielai paaiškindavo, patardavo, pagelbėdavo. Kartais net kelis kartus eidavome tuo pačiu keliu. Taip pamažu "susidėliojau" galvoje tam tikrų maršrutų žemėlapį. Pasitaikius progai stengiuosi susipažinti su nauju maršrutu. Man kelią įsiminti lengviau negu neregiui. Aš dar šiek tiek matau, todėl naujame kelyje pasitaikančius įsimintinus objektus paverčiu savais orientyrais. Kai erdvėje turi atskaitos tašką - orientyrą, lengviau surasti reikiamą kryptį. Šiek tiek "išorinę" erdvę praplėtė sportas. Su golbolo komanda važiuoju rungtyniauti į užsienį. Tai naujas aplinkos pažinimo etapas. Nelengva užduotis - susiorientuoti nepažįstamoje erdvėje. Kai turiu laisvo laiko, stengiuosi susipažinti su nauja aplinka. Tai darydamas atrandu daug įdomybių! 

"M. Ž." Kas lėmė, kad pasirinkai teisininko profesiją? 

M. B. Studijuoti teisę pasiryžau jau dešimtoje klasėje. Tuo metu mokykloje buvo vykdomas projektas - "Matyk svajonę". Vienas iš projekto tikslų - supažindinti dalyvius su jų svajonių profesijomis. Kiekvienas projekto dalyvis turėjo savo kuratorių. Jie buvo mokytojai ar auklėtojai. Kuratorių tikslas - kuo išsamiau globotinį supažindinti su būsima jo profesija bei studijomis. Vadovė mane supažindino su teisės specialybe. Netgi lankėmės advokatų kontoroje, kur turėjau unikalią galimybę su ten dirbančiais teisininkais pasikalbėti apie jų darbą. Jie išsamiai papasakojo apie teisę bei mokslus, patarė, kur mokytis. Šią viešnagę įsiminiau tikrai gerai. Pasibaigus projektui neužmiršau svajonės. Pildydamas stojimo paraišką, pasirinkau dvi specialybes: teisę ir žurnalistiką. Į pastarosios studijas pritrūko balų. Užtat teisės paslapčių mokausi nemokamai. Studentu tapau 2010 metais. Dabar mokausi Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos trečiame kurse. Jau paskutiniai mokslo metai. Tada galima siekti magistro diplomo. 

"M. Ž." Papasakok smulkiau apie studijas, naujus draugus bei mokslus. 

M. B. Mano kurse mokosi 54 būsimieji teisininkai. Esame suskirstyti į du pogrupius. Viename - mokantys už mokslą, kitame - ne. Aš priklausau antrajam pogrupiui. Neslėpsiu, pirmomis dienomis kolegijoje be aplinkinių pagalbos neišsiversdavau. Atmenu rugsėjo 1-ąją. Pirmoji paskaita vyko bendroje auditorijoje. Aš ją radau vien dėl to, kad prieš studijas su mama čia lankėmės kelis kartus. Per pirmą paskaitą reikėjo pildyti anketą. Jos užpildyti negalėjau. Tuomet pirmą kartą turėjau paprašyti pagalbos. Netoli sėdinti bendramokslė pagelbėjo. Kitą dieną važiuodamas į paskaitas susitikau ją troleibuse. Paaiškėjo, kad ji mokosi tame pačiame pogrupyje. Vėliau dar ne kartą ji man talkino. Kolegija įsikūrusi prie Spaudos rūmų. Iki jos be vargo nuvažiuoju. Dabar auditorijas žinau atmintinai. Anksčiau kas nors palydėdavo. Vėliau man rasti jas padėjo dideli auditorijas ženklinantys numeriai. Kalbėdamas apie bendravimą su kitais, galiu pasakyti, kad viskas gerai. Man pasisekė, nes studijuoju ne vienas. Kurse mes du neregiai. Su Nerijumi Jasu esame baigę tą pačią mokyklą, todėl nuo pirmų dienų nesijautėme vieniši. Su bendramoksliais susidraugavome ne iš karto. Pažintys prasidėjo mažose grupelėse. Dabar esame vienas didelis pažįstamų būrys. Taip pat esame sukūrę "Skaipo" konferenciją. Joje dalijamės naujienomis. Vieni kitiems padedame ruošti namų darbus, dalijamės literatūra ir t.t. 

"M. Ž." Kokių turi sunkumų? 

M. B. Iš paskaitų naudos mažai. Daugelio dėstytojų darbo specifika - skaidrės. Visi per paskaitas konspektuoja, išskyrus mudu. Laimei, mūsų kolegija turi virtualią mokymosi aplinką. Tai aukštosios mokyklos interneto svetainė, kurioje galima surasti elektroninius vadovėlius, dėstytojų paskaitų konspektus. Mes su Nerijumi ir kitais bendrakursiais naudojamės virtualioje aplinkoje pateikta medžiaga. Kai sulaukiame koliokviumų ar egzaminų, atsakinėjame žodžiu. Egzaminatoriai neprieštarauja. Dėstytojai mums neskiria ypatingo dėmesio, bet, aišku, ir nenuolaidžiauja. Tiesa, kai kurie dėstytojai paskaitas tiesiog skaito. Tada naudojuosi nešiojamu kompiuteriu. Dėstytojo mintis spėju užsirašyti. Tekstus mokykloje esame išmokyti rinkti greitai. Norėdami išvengti nemalonumų ir nesusipratimų, kurso pradžioje nueiname pas dėstytoją ir pasakome, kad turime negalią. Didžiausias trūkumas tas, kad ne visiems dėstytojams tinka žinios iš virtualios aplinkos. Jie reikalauja vadovėlio žinių. Tada einame pas dėstytoją ir tariamės, kaip susidoroti su šia problema. Kartais medžiagą skenuojamės. 

"M. Ž." Tavo gyvenimas neįsivaizduojamas be sporto. Kaip suderini šį pomėgį su mokslu? 

M. B. Mokslams sportas netrukdo. Nesu itin užsiėmęs. Per dieną - vidutiniškai dvi paskaitos. Golbolo treniruotės vyksta vakarais, todėl šiuos du dalykus iš tiesų nėra sunku suderinti. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS