IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Gluosnė NORKUTĖ

DVI SAVAITĖS - KITAIP!

Ar žinojote, kad aklasis gali išmokti vairuoti automobilį? Kad elnių ragai užauga su kailiu? Kad italai turi specialius pavadinimus visoms makaronų formoms? Ką gi, dabar visa tai jau žinote. Telieka atskleisti paslaptį, kas sieja visus šiuos dalykus. Tai - tarptautinė aklųjų ir silpnaregių stovykla Vokietijoje! 

Kas dvejus metus Vokietijos LIONS klubas kartu su jaunaisiais kolegomis "liūtukais" (LEOS) organizuoja dviejų savaičių stovyklą, kurioje padedant LASS respublikiniam centrui galėjau dalyvauti ir aš. Bet apie viską nuo pradžių. 

Pirmą kartą, tai yra kovą, pamačiusi šios stovyklos skelbimą LASS interneto svetainėje, pagalvojau: "Gal." Tačiau tik liepos mėnesį įlipusi į keltą, plukdantį Vokietijos link, supratau - aš iš tikrųjų ten dalyvausiu! 

Neapsakoma euforija apėmė vos pamačius pirmuosius organizatorius - jauni, linksmi, puikiai angliškai kalbantys ir visada pasiruošę padėti. Pasaka, ar ne? Dalyviai irgi jiems nė kiek nenusileido. Dauguma jų - noriai bendraujantys, žinantys, ko čia atvyko, energija trykštantys jaunuoliai. Tikriausiai nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad merginų ten buvo kone dvigubai daugiau nei vaikinų, tačiau man pačiai buvo netikėta, jog nematančiųjų toje stovykloje buvo daugiau nei silpnaregių. "Apsišarvavę" baltomis lazdelėmis ar šunimis vedliais, jie nepabijojo vieni keliauti nei lėktuvais, nei traukiniais. 

Esu tikra, mums suruošta programa nė vieno nenuvylė. Buvome kviečiami mokytis šokti, pereiti miško labirintą, aplankyti visus didžiulio Hamburgo HSV futbolo stadiono kampelius, jodinėti, iki išnaktų šėlti klube, kopti į medžius ir... netgi vairuoti automobilį. Šis patyrimas paliko, ko gero, didžiausią įspūdį visiems stovyklos dalyviams. Kad viskas atrodytų kiek realiau, turėčiau pasakyti, o, tiksliau, parašyti, jog automobiliai buvo specialiai pritaikyti mokymuisi vairuoti. Greičio, stabdžių ir sankabos pedalus turėjo abu priekyje važiuojantys žmonės (mokinys ir instruktorius), tačiau vairas buvo išskirtina naujoko privilegija. Ar sunku vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže? Kai šalia sėdi geras instruktorius - visiškai ne. Ką galėčiau pasakyti apie automatinę pavarų dėžę? Nuobodu! Tada jautiesi kaip atrakcione: spaudi vieną pedalą - važiuoji greičiau, spaudi kitą - stabdai. Ką veikti smegenims? Su manimi sutiko ir naujieji mano draugai iš kitų valstybių, kurių sąrašą čia pat ir pateiksiu. Buvo dalyvių iš mums puikiai pažįstamų ir gana artimų kraštų, tokių kaip Lenkija, Estija, Vokietija, tačiau mūsų būrį įvairino ir šveicarė, vengrės, bulgarė, olandas bei temperamentingieji italai, kurių buvo pilna visur. Išties, jų kambario numerio nereikėdavo įsiminti - jį visada buvo galima rasti pagal skardžius ir labai emocingus balsus. 

Stovyklos kalba - tik anglų. Net su savo tautiečiu privalai kalbėti tik angliškai. Iš pradžių atrodo sunkoka, bet po dienos ar kelių - lūžis. Tada nesistengi ieškoti žodžio lietuviškai, kad mokytoja jį išverstų, tuomet randi šimtą apibūdinimų, kol galop kiti stovyklautojai supranta, ką nori pasakyti. Kartais galėdavome kalbėtis apie dalyką, kurio pavadinimus savomis kalbomis žinojo kiekvienas, o angliškai... Na, svarbiausia, kad susikalbėdavome. Tačiau didžiausią perversmą galvoje patiri tada, kai suvoki, jog net būdamas vienas imi galvoti angliškai. 

Įspūdžių per daug, kad būtų įmanoma juos sutalpinti į visą žurnalą, ką jau bekalbėti apie vieną straipsnį. Tikrai buvo nelengva atrinkti pačius įdomiausius epizodus. Štai paskutinis iš jų. Kelionės namo išvakarėse buvo suplanuotas atsisveikinimo vakarėlis. Jis taip ir vadinosi "Good bye" ("viso labo"), tačiau mes paprieštaravome ir visi vienbalsiai jį pervadinome į "See you soon" ("iki greito pasimatymo"). Nežinia, ar dar kada išvis susitiksime, bet to labai tikimės. Sugebėjome neužmigti išlydėdami pirmuosius draugus ketvirtą valandą nakties, sugebėjome ir atsikelti aštuntą valandą ryto, kad pasakytume "iki" kitiems. O tai jau šį tą sako apie pačią stovyklos atmosferą, vyravusią visas 14 dienų. 

Troleibusu riedėdama paskutinį šimtą metrų iki namų ėmiau skaičiuoti: iš stovyklos Vokietijoje namo keliavau autobusiuku, miesto autobusu, keltu, pėsčiomis, lengvuoju automobiliu, tarpmiestiniu autobusu, tarsi sąrašas dar būtų per trumpas - ir troleibusu! Kelionėje pirmyn ir atgal praleidau daugiau nei 75 valandas! Ir tik lipdama iš ūsuotosios transporto priemonės pagalvojau: "Verta, tikrai verta." Sutikčiau keliauti dvigubai ilgiau, kad tik ten pabūčiau. 

Mėgstantiems skaičiuoti pateiksiu trumpą suvestinę: 14 dienų, 22 skirtingi užsiėmimai, 20 dalyvių iš dešimties šalių, 4 šunys vedliai ir daug daug šypsenų!