MUMS RAŠO

Pranas PLIUŠKA

DOVANĖLĖS IŠ BRITANIJOS


Prieš pat rugsėjo pirmąją Normantas Prušinskas iš Anykščių, molėtiškė Akvilė Miškinytė ir uteniškė Neringa Kirkaitė sulaukė malonių dovanėlių. Neringa ir Normantas mokosi integruotai bendrojo lavinimo mokyklose savo rajonuose, o Akvilė - Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje. Šiuos jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinius, turinčius rimtų regėjimo sutrikimų, nutarė pradžiuginti viena visiškai akla garbingo amžiaus moteris iš Anglijos. Tai - Alicė Robinson. Ji paaukojo pinigų, už kuriuos nupirkti angliškai kalbantys staliniai ir rankiniai vaikiški laikrodukai. Lėšų dovanėlėms taip pat skyrė Jungtinės Karalystės ir Lietuvos labdaros fondas "The tiltas trust" bei Neil Horsfal. Perduodant laikrodukus lietuvaičiams ypač padėjo "The tiltas trust" atstovė Wendy Howe. Su šia moterimi jau ilgiau nei metus elektroniniais laiškais susirašinėja LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė. Laikrodukai bus gera papildoma priemonė pradedantiems ar jau truputį pramokusiems šios užsienio kalbos. Kartu su laikrodukais vaikai gavo po atviruką, kuriame, liečiant pirštais, galima atpažinti gėlę, širdelę, ornamentus. Įdomu tai, kad po linkėjimais atvirukuose pasirašo Alicė ir Austinas. Austinas - tai aklos moters vedlys šuo. 

Tikrai verta papasakoti apie pačią Alicę Robinson. Kai Alicė gimė, akys buvo sveikos. Regėjimas sutriko, kai Alicei sukako ketveri metukai. Tai buvo ligos pasekmė. Alicės mama pastebėjo, kaip mergaitė apgraibomis ieško šalia esančių žaislų, ir suprato, jog dukra turi regėjimo problemų. Alicė lankė įprastą mokyklą, kol sulaukė 14 metų. Atrodo, kiek neįprasta, bet turint omenyje, jog Alicei dabar 80 metų, viskas paaiškėja - mat tuo metu Anglijoje dauguma vaikų baigdavo mokyklą būtent tokio amžiaus. Baigusi mokyklą Alicė įsidarbino buhaltere finansinės apskaitos įmonėje. Mergina negalėjo aiškiai įžiūrėti skaičių, bet atkakliai dirbo toliau - jautėsi laiminga, galėdama dirbti su sveikaisiais. Dauguma regėjimo neįgaliųjų tuo metu dirbo specialiose akliesiems ir silpnaregiams pritaikytose dirbtuvėse, kuriose buvo gaminamos nesudėtingos detalės, tad ir atlygis kiekvienos savaitės pabaigoje būdavo menkas. Alicė prisimena, kokia sutrikusi jausdavosi mokykloje, kai buvo 8 ir 9 metų. Jauni, nesubrendę paaugliai nelabai suvokė, su kokiomis problemomis susiduria Alicė ir kaip sunku, kai tos problemos kartojasi diena po dienos. Alicė nepastebėdavo link jos bėgančių kitų mergaičių. Tai ją labai trikdė ir neramino. 

Kai sukako 18 metų, Alicė sutiko regintį draugą, kuris ją įsimylėjo. Netrukus jiedu susituokė. Alicė turėjo daug pagalbinių priemonių, kurios padėjo gyventi kuo įprastesnį gyvenimą. Alicės įsitikinimu, regėjimo sutrikimų turintys žmonės privalo išnaudoti visas galimybes, kad galėtų matyti kuo geriau. Alicė visiškai apako 1996 metais. Prireikė 3 metų, kad moteris visiškai susitaikytų su akių tamsa. Ji neturėjo baltosios lazdelės, turėdavo klausinėti, kur kas yra, - ypač tada, kai eidavo į parduotuvę apsipirkti. Pinigai piniginės skyriuose būdavo tvarkingai sudėlioti, nes Alicė negalėjo atskirti, kuri moneta kokios vertės. Prieš metus mirė Alicės vyras ir moteris persikėlė į atskirą vienaukštį namelį vietovėje, kur įrengta daug akliesiems bei silpnaregiams pritaikytų namelių. Tai patogus namas, kuriame - pačios Alicės baldai, ir tai leidžia jai lengvai orientuotis. Jos namuose yra koridorius, miegamasis, svetainė ir darbo kambarys. Čia Alicė kartu su savo vedliu šunimi Austinu gali gyventi pakankamai savarankišką gyvenimą, dalyvauti specialių namų bendruomenės ir apskritai visuomeniniame gyvenime. Kai reikia, Alicė sulaukia visokeriopos pagalbos, pavyzdžiui, kai reikia pildyti dokumentus, kai reikia eiti apsipirkti - tai padaryti padeda savanoris padėjėjas. 

Alicė turi televizorių, kuriame įmontuota speciali įranga, kuri pasako, kas rodoma ekrane. Moteris turi įgarsintų knygų, kalbančius stalinį ir rankinį laikrodžius. Ji turi puodą su švilpuku. Puodo rankenos kontroliuoja verdamo maisto temperatūrą. Alicė dar turi kompiuterį su garsine įranga, kambario ir lauko termometrus, svarstykles maistui ruošti, virti ir kepti. Alicė mėgsta vaikščioti, dainuoja chore, dalyvauja lėšų paieškų akcijose. Moteris aktyviai dalyvauja įvairiuose kursuose: bendravimo, šeimininkavimo namuose, darbo su kompiuteriu, brailio ir "Moon" rašto. 

Šalia tų globos namų yra daržas, kuriame auginamos vaistažolės, gėlės. Taip pat yra bendra vieta išsikepti ką nors ant grotelių. Arti namelio yra pievelė, kur jos vedlys šunelis gali laisvai pabėgioti ir pažaisti. Austinas yra labai svarbus aklos moters gyvenime - šuo suteikia neregei moteriai judėjimo laisvę ir pakankamai didelį savarankiškumą. 

Šunys vedliai yra gaunami iš specialaus centro - jame šunys išmokomi saugiai vesti savo šeimininkus ir atitinkamai elgtis esant skirtingoms situacijoms (keliaujant autobusu, vaikščiojant po miestą ir pan.). Kai prireikia šuns vedlio, neregys nuvedamas į šunų dresūros centrą, kur susitinka su potencialiu savo keturkoju bičiuliu. Tai gana sudėtingas periodas abiem. Kad žmogus ir šuo vienas kitą gerai suprastų, taptų gera komanda, abu treniruojami kartu. Ne kiekvienas aklas ar silpnai regintis yra patenkintas šuniu vedliu. Ne kiekvienas žmogus pasiruošęs turėti šunį vedlį. Šuo - ne tik pagalbininkas, bet juo taip pat reikia tinkamai pasirūpinti, skirti daug dėmesio. Išmokyti šunį vedlystės yra labai brangu, tad centras neišsiverstų be daugybės padėjėjų ir aukojamų pinigų. Finansų paieška visada aktuali. Žmogaus ir šuns vedlio tarpusavio supratimas ir ryšys toks glaudus, kad pinigais jo įvertinti neįmanoma. 

Bendros šuns vedlio ir jo būsimo šeimininko treniruotės trunka apie 3 savaites. Prieš tai šuo jau būna turėjęs ilgus mokymo kursus. Šeimininkas privalo visiškai pasitikėti šunimi. Tik tada bendros treniruotės netęsiamos. Šuo privalo surasti šeimininkui reikalingą kelią. Prieš pereidamas kelią, šuo sustoja prie kelkraščio. Šuo randa šviesoforą ir pagal šviesas bei garsinį signalą žino, kada saugu pereiti kelią. Alicė įsigijo Austiną, kai jam buvo 18 mėnesių. Alicė mano, kad žmonės nežino, kaip elgtis su neregiu, vaikščiojančiu su baltąja lazdele, o kai aklasis vedasi šunį vedlį, kiekvienas nori prieiti ir pakalbinti. Taigi šuo padeda įveikti bendravimo barjerus. Įsigijusi šunį Alicė pajuto, kad žmonės dažniau pasisiūlo padėti. Moteris su savo vedliu kasdien nueina apie 12 mylių. 

Jauni žmonės, turintys regėjimo sutrikimų, gali įsigyti šunį vedlį, kai jiems sukanka 16-18 metų. Tai gali būti jau atitarnavęs šuo ar tapęs per jautrus. 

Savanoriai padeda Alicei parduotuvėje, padeda nueiti pas gydytojus, perskaito laiškus, atlieka kitus reikalingus darbus. Kartais tiesiog paskambina ir paklausia, ar nereikia kokios pagalbos. Savanoriams labai svarbu pasitikėjimas ir konfidencialumas. 

Alicė dabar jaučiasi gerai, gyvena visavertį gyvenimą, tačiau ji neužmiršo, kokių sunkumų turėjo vaikystėje ir su kokiais iššūkiais teko susidurti. Būtent todėl ji nori padrąsinti ir Lietuvos vaikus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]