MUMS RAŠO

Severina BARANAUSKIENĖ

SAVARANKIŠKO GYVENIMO PAMOKOS

Susirinkome į vasaros reabilitacijos stovyklą nežinodami, kodėl ir ko, tik nujausdami - visa tai mums į gera. Nė vienas nežinojome, ką čia atrasime, ko išmoksime. O grįžome namo visi kitokie - esu tuo įsitikinusi, ne todėl, kad išmokome, ko nemokėjome ar nežinojome. Išmokome pažinti pasaulį, kuris jau daug metų mums - visai kitoks. Pasaulis, pasirodo, nėra juodas, blankus ar išsitrynęs - pasaulis ryškus ir spalvotas, o po šio projekto jis liks toks visiems laikams. Daugeliui įgūdžių įtvirtinimas nėra tik buitis ar mokėjimas vaikščioti su baltąja lazdele ar brailio rašto išmokimas. Daugeliui šis birželio 25 - liepos 8 d. vykęs projektas širdy liks kaip gyvenimo pažinimas, paties savęs įtikinimas - tu gali gyventi tokį gyvenimą, kuris bus kupinas įvairiausių spalvų. 

Seminaras, mano nuomone, davė tikrai nemažai naudos, o juk kiekvienas vertas gero gyvenimo, tada ir saulė pradeda šviesti ne tik pro langą, bet ir žmogaus širdyje. 

Projekte dalyvavo 10 žmonių, visi buvo skirtingi, visi patyrę panašių vargų, visi patyrę skausmą, negalintys matyti savo šeimos narių, pačių savęs. Visi susirinko tarsi apvogti, netekę ryškių vaizdų, kai likę tik spalvoti sapnai, po kurių jautiesi dar blogiau. 

Vyriausieji - Danguolė, Sigitas, Aurelijus. Vidutiniokai - aš, Severina, Linas, Svajūnas. Jauniausieji - Barbora, Gediminas, Gražvydas, Šarūnas ir dvi savanorės - Viktė ir Kristina. 

Artūras mus mokė kompiuterinio raštingumo, Elvyra - brailio rašto, Janina mokė susidraugauti su baltąja lazdele, nebijoti keliauti su ja. Grita mokė namų ruošos darbų, Aistė - gyventi ir pamilti gyvenimą, priimti jį tokį, koks yra, ir ne kitokį. 

Pirma diena man pačiai buvo labai sunki, viskas vyko Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Kaune, kur vaikai iki 10 klasės mokosi ir gyvena (dabar jiems atostogos). 

Atsigulus į lovą, kurioje miegojo ir miegos akla mergaitė, buvo be galo sunku, tinka žodis ir "nepakeliama". Žinojau, kad šiais koridoriais laksto akli ir silpnaregiai vaikai. Aš pati regėjimo negalią turiu nuo 25 metų. Visą savo vaikystę mačiau viską, ką turėjo matyti vaikas: mamą, saulę, dangų, gėlę. Ta mintis persekiojo porą dienų tol, kol nepamačiau ten besimokančių vaikų matematikos kabineto, jų užduočių, jų priemonių, skirtų išmokti matematikos brailio raštu. Tada nurimau, pradėjau mokytis pati. 

Paskutinę dieną - visiškai kitas jausmas nei pirmąją dieną. Eini ir jauti ramybę - vadinasi, ir tie vaikai eidami jaučia ramybę, saugumą ir nepaprastą rūpestingumą mokykloje, kur juos globojo mokytojos. Jos neleidžia nuleisti rankų, neleidžia nesuprasti kitų, gyventi tik sau. Tu nesi kitoks, tu esi toks, koks esi. 

Pats pirmas išvažiavo Aurelijus. Sėdėdavome žaidimų kambaryje, gerdavom kavą. Taip trūko tos lazdelės, kai jis prieidavo prie durų ir trinktelėdavo į durų staktą... Praėjo tik viena diena - ir jau trūksta žmogaus. Aurelijui apie 40 metų, jis labai draugiškas, supratingas, linksmas, bet dar nesuprantantis, kodėl jam taip atsitiko. Išvažiuodamas jis sužinojo, kad nebuvo ir nebus vienas. 

Antrą išlydėjome Gediminą - jauną vaikinuką, kuris, mano manymu, daugiausia gavo iš šio projekto. Mano širdis džiaugiasi: atvažiavęs jis buvo vienoks, o išvažiavo kitoks. Ar įmanoma per dvi savaites pasikeisti? Pasirodo, taip, projektas padėjo. Būdami kartu supratome, kad labai dažnai tais pačiais keliais vaikščiojome ir dar vaikščiosime. Sunku čia sėdėti paskutinę dieną, bet džiugino mintis, kad su visais susitiksiu rugsėjo mėnesį Palangoje įgūdžių įtvirtinimo projekto antroje dalyje. Susitiksiu visus atsigavusius ir pasiruošusius lankyti psichologės valandėles. 

Esu įsitikinusi - šis projektas parengtas žmonių, kurie žino, ką daro. Jis suteikė daug stiprybės visam likusiam gyvenimui. Esu jiems labai dėkinga. 

Mokytoja Elvyra - mano pirmoji mokytoja, kuri mane, trisdešimtmetę, supažindino su brailio raštu, kuri skaitė mums poeziją taip, kaip niekas man dar neskaitė, - nuostabus žmogus. Mokytoją Janiną pavadinčiau vienu šiuolaikiniu žodžiu - "nereali" - tai moteris, kuri privertė mane pamėgti savo baltąją lazdelę. 

Nepaprastas jausmas pabuvus pynimo vytelėmis ir molio dirbtuvėse. Vyrukai iš pynimo pamokų išėjo patenkinti tuo, ką išmoko. Man pačiai labiau patiko dirbti su moliu. 

Dalyviai buvo labai skirtingi, iš įvairių miestų, skirtingai žiūrėjo į gyvenimą, kiekvieno - vis kitokia lemtis. Štai Barbora: kai ji geros nuotaikos, su ja būti malonu - turi nuostabų humoro jausmą. Su Sigitu gali pasikalbėti iš širdies, jis labai atviras, išsilavinęs, nuostabus žmogus, o Danguolė buvo vyriausia iš mūsų visų dalyvių. Gražvydas kiekvieną vakarą džiugindavo mus savo muzika, mane jo muzika savotiškai gydė. Šarūnas ir Linas labai susidraugavo ir, manau, jų draugystė truks dar ilgai. Svajūnas labai vaišingas ir pastabus, ypač garsams. Savanorės, kurios padėjo mums, - tai Viktė, labai atsakinga ir išmintinga, o Kristina - mūsų šypsenėlė. 

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad maždaug po savaitės nusprendžiau su visais dalyviais pabendrauti ir paklausti, ko labiausiai trūksta po šio projekto pirmos dalies. Atsakymai buvo: "Tos pačios draugijos, bendravimo ir žmonių, kurie mums padėjo mokytis naujo gyvenimo". Visi labai dėkojo organizatoriams, mokytojams ir tiems, kurie prisidėjo prie šio projekto.