MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

APIE AKLĄ BŪTĮ, VEDLIUS IR ĮPRASMINTĄ NETEKTĮ

Gerus poetus, anot M. Martinaičio, "gaubia universali kultūros erdvė". Ar ne todėl lakoniškas ketureilis gali tapti netikėčiausių apmąstymų objektu? Tik gera poezija moko mus "nesitikėti nieko nelaikina", suvokti, kad gyvenimas - "sapnas, kuriame tu sapnuoji, kad aš gyvenu" (tai A. Nykos - Niliūno dienoraščio ir eilėraščio eilutės). Tikroje poezijoje nepateikiama vienareikšmių atsakymų, nėra vienos gyvenimo sampratos. Šie keli eseistiniai štrichai atsirado skaitant lietuvių lyriką, paskui mintys pačios lyg kokie augalai leido ūglius, ieškojo atramų filosofijoje, mene. Aš tas atramas palikau - "universalios kultūros erdvės" ir geros lyrikos sąšaukos, manau, neišvengiamos. Šįkart esė apie aklumą - kaip apie vieną mūsų būtį išreiškiančių poetinių įvaizdžių. 

D. Kajoko, puikaus poeto, eseisto, eilėraštyje "Aklieji" (knyga "Žeme kaip viršūnėmis", 1980 m.) prabylama apie tuos, kurie neapmąsto savo egzistencijos, gyvendami nejaučia dvasią aukštyn keliančios vertikalės. Vienoje laidoje vokiečių kalba "Filosofų kvartetas", kur paprastai kokia nors visuomenei aktualia tema savo nuomonę pareiškia keturi autoritetai, buvo kalbama apie "žmones-automatus", "žmones-mašinas" - tokie individai gyvena lyg prisukti robotai, nekvaršindami galvos dėl egzistencijos prasmės, gyvenimo tikslo. D. Kajoko eilėraščio "Aklieji" poetinio vyksmo pradžioje akivaizdus įsitikinimas, kad kažkada lyrinis "aš" manė esąs gana savarankiškas ir tvirtas žmogus: "Maniau, neseksiu niekad paskui nieką." Deja, tėra tik ta viena lyrinio subjekto tvirtybę tegalinti patvirtinti eilutė. Toliau - savojo "aš" - nė pėdsako, tėra sekimas paskui neįvardintą vedlį. Kas jis? Kur veda? Kryptis - nežinomybė ("nė vienas nežinojom, kur jis veda"), bet tas, kuriam iš paskos seka aklieji, - matyt, tie, kurie patys nežinotų, kur eiti, kaip gyventi, - yra įsitikinę, kad tikslas (beje, jis neįvardijamas) bus prieitas, juolab kad vedlys nestokoja įtaigumo (" o tas, kurį mes sekėm, nieko sakė/prieisim sakė, lai tik nieks nebijo"). Taigi einama užtikrintai nežinomo ir visiškai neįsisąmoninto tikslo link. Nežinoti, kur eiti, - vadinasi, būti aklam, priklausyti tiems, kurių kelią numato kiti, būti "žmogumi - robotu", "žmogumi - mašina". Turint omeny, kad knyga išleista sovietmečiu, akivaizdu, kas tada buvo vedlys ir kur visi buvo vedami. Bet šis eilėraštis ne mažiau aktualus ir šiandien - vedlių daug, "avelių" ne mažiau. 

Ispanų filosofas F. Savateris esė "Klinikinė visuomenė" ironizuoja, kad šiuolaikinėje visuomenėje piliečiai tapę savotiškais "pacientais" - kalbama apie vieną iš dvasinės atrofijos formų, kai žmogus ima gyventi lyg didžiulėje klinikoje, kur jam tereikia paklusti visokiausiems gyvenimo mokytojams, nurodinėjantiems, kas sveika, naudinga, o kas - ne. Tai gyvenimas "su vedliu", kai būtis - baisiausią diagnozę pasirašiusio paciento šmirinėjimas po pasaulį - lyg didžiulę kliniką. 

Kartais paskui vedlį einama į visišką civilizacijos dykvietę. Šveicarų skulptoriaus A. Džiakomečio bronzinė skulptūra "Einantis žmogus" - brangiausiai kada nors aukcione parduotas meno kūrinys. Ši skulptūra buvo nupirkta už rekordinę 65 mln. svarų sterlingų sumą. Žmogaus dydžio skulptūra - ypatingas simbolis. Ištįsusį augalą primenantis šiuolaikinis žmogus - kad būtų aiškiau, šalia įsivaizduokime antikos harmoningą, tai yra kalokagatijos, dvasinio ir fizinio grožio, idealą atitinkantį individą - tai civilizacijos vedlių į visišką fizinę ir dvasinę aklavietę atvytas paliegėlis. Ši sąmoningai "ištęsta" skulptūra - kūnas - akivaizdi pranašystė, perspėjimas: neturite sekti, eiti paskui tuos, kurie jus išveda iš gamtos, neturite leisti išdžiūti savo kūnui ir dvasiai civilizacijos konclagerio tirštuose garuose, kur kvaištama nuo kompiuterių, kur smegenis paralyžiuoja informacijos srautai, kur tiek viliojančių dirbtinių rojų. Vienas iš jų - virtualusis pasaulis, kuriame gera prarasti savo fizinį kūną, galima gyventi skirtingose epochose, mirti ir prisikelti, užmiršti realybę. Žmogus turi neapakti, pajusti, kada tikrovė yra tikrovė, kada - tik virtualus sapnas. Spaudoje buvo rašyta apie jauną japonų šeimą, kuri taip aistringai buvo susitapatinusi su kibernetine virtualiojo pasaulio erdve, kad numarino savo naujagimį - užmiršdavo laiku jį pamaitinti. Numarinto (nusimarinusio?) žmogaus povyza - ir A. Džiakomečio skulptūra. Tai pagaliau ir karus, visokiausias negandas, smurtą patyrusio žmogaus simbolis, civilizacijos aklumo - aptemusio proto, užgesusios dvasios - šmėkla. 

Nobelio premijos laureatas, rusų poetas J. Brodskis savo kalboje teigė: "Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai." Čia kalbama apie "vedlio įtaigumą" - jį labai greitai atpažįsta tie, kurie išprusę, nes "blogis, ypač politinis, - visados blogas stilistas". Būti neaklam - vadinasi, atpažinti vedlių "prakeiksmus", nesiveržti į bandą, suvokti, kad laisvė - ir šalies, ir individo - didžiulė vertybė. Tik įsisąmoninęs savo būtį individas nebus taip lengvai "užburiamas", "vedamas", nebus aklas. D. Kajoko "Aklieji" - puikus kūrinys, kuriame lakoniška forma prabylama apie dvasios tamsą, - ar ne nuo jos prasideda nelaisvė, atsiveria pažadų rojus naiviesiems, įsiviešpatauja demagogija, miršta savasis "aš"? O dvasios šviesa turbūt prasideda nuo savęs neignoravimo. "Pažink pats save", kitaip tariant, nebūk aklas - sakė Sokratas. Anot jo, pažinti pasaulį - tai pažinti savo sielą, savo sąmonę, savo būsenas. Eilėraštis "Aklieji" sukelia asociacijų ir apie tai: savęs nepažįstančiam žmogui lengva įpiršti bet kokią kryptį. Pagalvojau: paradoksalu, bet tik dvasiškai brandus žmogus gali patikėti ir tokiais Jėzaus žodžiais: "Palaiminti, kurie tiki nematę." Būtent dvasingumui būdinga smelktis kiaurai, matyti nematant. 

Turbūt nėra lietuvių poezijoje nė vieno poeto, kuris būtų taip "lapkritiškai" girdėjęs šį gyvenimą, kaip A. Nyka - Niliūnas. Tai jo lyrikoje pasaulis miršta ir krenta "į niekieno bedugnę šiapus ir anapus", " kraujyje sušalti baigia Dievas", "nieko čia nėra, kas būtų mano". Pagaliau tai kūrėjas, kuriam priklauso vienas iš man labiausiai patikusių poezijos apibrėžimų: "Aš rašau taip, kad mano poezija būtų nesuprantama tiems, kuriems ji nereikalinga." Eilėraštis "Aklasis pasakoja apie namus" priklauso ankstyvajai poeto lyrikai. Čia kalbama apie kitokį apakimą nei D. Kajoko kūrinyje. Išeiti iš namų - vadinasi, simboliškai tarsi apakti: erdvė, į kurią grįžti, viena vertus, sava, kita vertus, pasikeitusi, daug dienų egzistavusi be išėjusio kitur žmogaus. Būtent namų pakitusi erdvė tampa veidrodžiu ir kitokiam "aš": vaikštoma po kažkada buvusią savą erdvę lyg apčiuopomis, išgyvenamas keistas aklumo jausmas, kai pažįstama tampa nepažįstama, kai suvokiama, kaip pats poetas rašė dienoraštyje, kad "pastovumas tėra tik per ilgai užsitęsęs laikinumas". Sunku nusakyti tą grįžimo po ilgesnio laiko į namus kartėlį: čia visko esama - ir išdavystės, ir atgailos, ir kaltės išgyvenimo, ir pagaliau suvokimo, kad žmogaus egzistencija - tai nuolatinė netektis, tremtis. Ne veltui eilėraštyje šalia "apakęs" yra žodis "apkurtęs": kad girdėtum, reikia nuolat klausyti, kad matytum, reikia nuolat stebėti. Negirdimi, neregimi namai užsiveria kaip kiautas - jie aklini, lyrinis subjektas iš jų ištremtas. Namų grindis jis girdi "krauju ir gyslomis". "Žingsniai vienatvėj kambarių tuščių", "motinos sekmadienių maldos", "artėjančio lietaus oktavos po guobom" - visa tai užsivėrusio, neįsileidžiančio, išgyvento laiko ženklai. Eilėraštis persmelktas tos "nuolat lapkritį girdinčio" žmogaus nostalgijos, kuri vėliau itin galingai įsiūbuoja visą lyriką: gyvenimas -"ilga mirties diena", kur žmogus geria "kartų išnykimo lietų". Eilėraštyje "Aklasis pasakoja apie namus" dar nėra gyvenimo, kaip nuolatinės netekties, aiškios sampratos: aklumas čia - vienas tos netekties ženklų. Atmintyje iškyla Tomo Venclovos, lietuvių poeto, sovietmečiu emigravusio į JAV, eilėraštis "Už pusmylio", kur teigiama daug skaudžiau: gimti - vadinasi, jau būti "ištremtam" į žemę, taigi į namų netektį reikia žiūrėti filosofiškai. "Nieko niekados" formulė ("Ir bus tiktai mirtis, ir drėgnas sniegas, / Ir muzika, ir nieko niekados") tinka visam žmogaus gyvenimui, visai jo būčiai, nes gyventi - tai nuolat netekti: netekti meilės, namų, pačios gyvybės. Prarastų daiktų, reiškinių švytėjimą padeda susigrąžinti kūryba - apie tai kalbama A. Nykos - Niliūno "Orfėjo medyje". Poetas yra sakęs: "Poezijos misija - išsaugoti nuo visiško išnykimo žuvusio pasaulio fragmentus." Būtent kūryba gali tas skeveldras nušviesti, sukurti iš jų įstabią gyvenimo mozaiką. Tai nežus laike, nes bus sustabdyta, - tik menas gali įprasminti, kas nyksta: jaunystės grožį, minties šviesą, meilės akimirkos žavesį. Iš aklumo - praradimo būsenos gręžiamasi į šviesą, ir ta šviesa yra menas, darantis skeveldrų švytėjimą prasmingą. Menas gali rungtis net su mirtimi. "Bijau mirti, todėl rašau", - sako A. Škėmos romano "Balta drobulė" pagrindinis veikėjas Antanas Garšva. Taigi, jei prarandama laike būtis grimzta į tamsą, jei tai aklumas, tai nutvieksta meno - įprasminta. 

Du dviejų gerų poetų nevienaprasmiai eilėraščiai - tai ne tik du poetiniai būties modeliai, tai daugybę asociacijų keliantys tekstai apie tai, kaip žmogui nepaklysti šiame pasaulyje, netapti, anot D. Kajoko, aklai sekančiu, "uodžiančiu šeimininką šuniūkščiu", kaip sugebėti atsitiesti visu ūgiu, būti filosofiškam ir tvirtam, suvokti, kas yra netektis ir kas gali ją įprasminti. Mat tikra poezija rašoma tiems, kuriems ji iš tiesų reikalinga.