JAUNA MINTIS

 

GELBĖJIMOSI RATAS - MASAŽAS


Gediminas JonikaitisNe be reikalo sako senoliai: neįkainojamas lobis - patirtis. Kuo daugiau žmogus per savo gyvenimą patiria, tuo turtingesnė jo dvasia. Aukštoji mokykla turi būti ne gyvenimo tikslas, bet priemonė. Tai lyg savotiškas instrumentas, kurį prireikus galima pakeisti kitu. Panašiai galvoja ir "Mūsų žodžio" pašnekovas Gediminas Jonikaitis. Jaunuolis, baigęs vieną aukštąjį mokslą, savo galimybių neapribojo. Matydamas, kad darbdaviams jo paslaugų nereikia, išvyko dirbti į užsienį. Grįžęs vėl sėdo į "mokyklinį suolą". Šį kartą pasirinko praktišką profesiją - masažą. Šiemet jaunuolis gavo masažuotojo diplomą. Gediminas "Mūsų žodžiui" papasakojo apie savo gyvenimą, mokslus, darbo paiešką bei tolesnius planus. 

G. Jonikaitis gimė Šilutėje. Augo Lietuvos Venecijoje - Rusnėje. Vaikinas nuo mažens - silpnaregis. Todėl nuo pirmųjų gyvenimo dienų reikėjo kovoti už save - ne tik žodžiais, bet ir kumščiais. Tai grūdino charakterį ir padėjo išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Dabar jaunuolis trykšta optimizmu, realiai planuoja savo tolesnį gyvenimą. 

 

"M. Ž." Mokėtės integruotai. Kartais reikėjo kelią ir kumščiais skintis. Papasakokite apie tas išlikimo dienas Rusnės vidurinėje mokykloje. 

G. J. Vidurinę mokyklą pradėjau lankyti, kaip minėjote, Rusnėje. Mokykloje man buvo labai sunku ne dėl negalios, o dėl aplinkinių požiūrio į ją. Nuo mažens esu silpnaregis, nešioju akinius. Prieš penkiolika metų akiniai nebuvo populiarūs. Ką jau kalbėti apie kaimą! O gydytojai juos liepė man nešioti nuolat. Norėdamas išvengti patyčių, buvau priverstas vaikščioti be akinių. Per pamokas, norėdamas matyti, ką mokytojai rašo lentoje, akinius užsidėdavau. Iki šiol atmenu tą jausmą, kai mane varstyte varstė trisdešimt patyčių kupinų žvilgsnių. Dėl akinių sulaukdavau aplinkinių įžeidinėjimų. Nuolat buvau pravardžiuojamas bei erzinamas. Pravardės keitėsi. Viena švelniausių - "Ačkarikas". Iki šiol nesuprantu: mūsų kaimas mažas, vieni kitus gyventojai pažįsta. O vaikų patyčios liejosi lyg iš gausybės rago. Gal didmiesčiuose vaikai vieni kitiems tolerantiškesni? Man gi norint apsiginti tekdavo nuolat smailinti liežuvį. O kai tai nepadėdavo, darbuodavausi kumščiais. Išmėginau įvairias taktikas. Kartais erzinamas, įžeidinėjamas nekreipdavau dėmesio. Tai mažai gelbėjo. Vaikai negavę deramo atkirčio dar labiau suįžūlėdavo. Tada santykius aiškindavomės jiems suprantama kalba. Žinoma, visa tai vyko toli nuo mokytojų akių. Nežinau, kuo visa tai būtų baigęsi, jeigu ne... 

"M. Ž." Gal dėl patyčių išvažiavote tęsti mokslų į Vilnių, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą? 

G. J. Tikrai ne. Man mokantis šeštoje klasėje mama susipažino su LASS Šilutės rajono tarybos pirmininke. Ji mamai papasakojo apie specializuotą mokyklą Vilniuje, kurioje mokosi vaikai su regos negalia. Tėvai pasiūlė mums su broliu važiuoti mokytis ten. Brolis taip pat turi regėjimo problemų. Norėjau pakeisti aplinką, todėl sutikau važiuoti mokytis į sostinę. Man tuomet buvo trylika metų. LASUC pradėjau mokytis septintoje klasėje. Čia mokytojai puikiai žinojo, kaip elgtis su moksleiviais, turinčiais regos negalią. Klasės čia mažos. Greitai susiradau draugų. Nuotaiką praskaidrindavo šalia esantis brolis. Tiesa, pirmas pusmetis LASUC man buvo emociškai labai sunkus. Beprotiškai ilgėjausi namų. Apie juos nuolat galvojau. Tik po gero pusmečio apsipratau. Tada atsirado noras mokytojams krėsti įvairiausias šunybes. Dabar galvoju: vis dėlto kokie kantrūs yra mokytojai. Šioje mokykloje pradėjau ir nuolat sportuoti. Lankiau įvairius sporto būrelius. Ypač patiko golbolas. Deja, lūžus kojai keleriems metams reikėjo su sportu ir golbolu atsisveikinti. Dabar vėl žaidžiu mėgstamą žaidimą. 

"M. Ž." Kuo jus sužavėjo kompiuteriai? 

G. J. LASUC man didžiausią įspūdį padarė kompiuterių klasė. Iki Vilniaus kompiuterio akyse nebuvau matęs. Pirmą kartą atsisėdęs prie kompiuterio, pajutau nenusakomą trauką - jis nuo pat pirmųjų akimirkų patiko. Jau dešimtoje klasėje tvirtai žinojau, ko noriu. Todėl rinkausi atitinkamus dalykus, kad galėčiau toliau mokytis. Be kompiuterio neįsivaizdavau savo tolesnio gyvenimo. Baigęs vidurinę nedvejodamas dokumentus padaviau į Vilniaus kolegijos telekomunikacijų inžineriją. Tiesą pasakius, pirmaisiais metais į kolegiją neįstojau - pritrūko balų. Koją pakišo matematika. Baigęs mokyklą vienus metus rimtai mokiausi matematikos. Kitą rudenį, 2004 metais, vėl stojau į Vilniaus kolegiją - ir sėkmingai. Mokytis sekėsi gerai. Tik akys labai nuvargdavo. Bendraujant su grupės draugais didesnių sunkumų nekilo. Galbūt visus vienijo fanatiškas domėjimasis kompiuteriais ir su jais susijusiais dėstomaisiais dalykais. Aišku, man ir toliau koją kišo matematika. Niekaip jos iškart nepavyko išlaikyti. Nors parašęs kontrolinį, savarankišką darbą, grįžęs į kambarį, puikiausiai viską išspręsdavau. Dabar suprantu - tai buvo ne matematinių žinių stoka, o psichologinė problema. Visi kiti dėstomieji dalykai didesnių keblumų nesudarė. Mokslus baigiau 2007 metais. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie darbo paieškas, darbą. Kokie keliai nuvedė į Prancūziją? 

G. J. Kai atlikau praktiką, gavau pasiūlymą ten likti nuolatiniu darbuotoju. Deja, jaunatviškas maksimalizmas pakišo koją. Buvau įsitikinęs - surasiu geresnį darbą. Ilgai ieškojau. Susitikdavau su įvairiausiais darbdaviais. Vieni nepriimdavo dėl patirties stokos, kiti - dėl negalios. Dažnai nutikdavo taip: nueini pas darbdavį ir jau, atrodo, galutinai susitari. Pokalbio pabaigoje sakai, kad turi regos problemą. Tada nuskamba sakralinė frazė: "Mes jums paskambinsime." Išgirdęs šiuos žodžius, jau žinai - viskas baigta. Laimei, radau darbą, susijusį su saugos sistemų montavimu. Ten išdirbau kelerius metus. Vėliau dirbau darbovietėje, kurioje atlikau praktiką. Ten dirbau iki krizės. Jai prasidėjus teko atsisveikinti ir su šiuo darbu. Atleidimo priežastį nesunkiai galima buvo įskaityti tarp eilučių - neįgalumas. Vėl ieškojau darbo. Deja, šį kartą bergždžiai. Neradęs darbo Lietuvoje, paprašiau pagalbos draugą, dirbantį Prancūzijoje. Taip atsiradau Paryžiuje. Čia buvau statybų juodadarbis. Atlikau nekvalifikuočiausius darbus: grioviau, nešiojau statybines medžiagas ir t.t. Dirbau mažoje firmoje. Gyvenau pas pažįstamus. Darbdaviai manęs neskriaudė. Mokėjo, kiek galėjo. Paryžiuje išdirbau keturis mėnesius. Firmos savininkas mane nuveždavo į objektą, išvardindavo darbus. Vakare atvažiuodavo paimti ir nuveždavo ten, kur man reikėjo. Ilgai tokia idilė negalėjo tęstis. Firmos savininkas pradėjo gauti mažiau užsakymų. Jam pačiam darbo nepakako. Supratau - laikas krautis lagaminus ir grįžti namo į Lietuvą. 

"M. Ž." O kaip jūsų gyvenime atsirado masažas? 

G. J. Grįžęs iš Prancūzijos susimąsčiau apie savo ateitį. Po ilgų apmąstymų priėjau išvadą: mano profesija yra gera, bet dėl negalios neleidžia gyventi taip, kaip noriu. Supratau viena - reikia naujos profesijos. Staiga į galvą dingtelėjo mintis - masažas! Galvoju - kodėl gi ne? Daug žmonių su regos negalia iš šio amato pelnosi duoną, o ką - aš prastesnis? Vėl atsidūriau auditorijose. Laikas besimokant masažo neprailgo. Tie dveji metai pralėkė labai greitai. Rankose turiu sveikatos kolegijos baigimo diplomą - dabar esu kvalifikuotas masažuotojas. 

"M. Ž." Atrodytų, masažuotojų darbo rinkoje pilna. Kokioje nišoje ketinate įsitvirtinti? 

G. J. Yra du keliai: dirbti sau arba mėginti ieškoti darbo. Kol kas savarankiškai masažuoti negaliu. Priežastis - klientai. Kiekvienas masažuotojas jų turi. Norint jų turėti, reikia masažuotojo patirties. Aš gi tik baigiau mokslus. Todėl kol kas renkuosi antrąjį kelią. Seku skelbimus - kai tik pamatau, kad reikalingas masažuotojas, bematant išsiunčiu prašymą su savo biografija. Iki šiol rimtų pasiūlymų nesulaukiau. Manau, anksčiau ar vėliau jų tikrai sulauksiu. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]