GYVENIMO AKTUALIJOS

Andrius VAINORAS

GALĖSIME RAMIAU ATSIKVĖPTI

Liepos pabaigoje Lietuvos neįgaliųjų departamento svetainėje (www.ndt.lt) pasirodė lakoniškas, bet daugelio ilgai lauktas pranešimas: "Neįgaliųjų skėtinių organizacijų dėmesiui. Informuojame, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras š. m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A1-346 patvirtino naują Neįgaliųjų asociacijų veiklos rėmimo projektų finansavimo tvarkos aprašą (toliau - tvarkos aprašas), kuris artimiausiu metu bus paskelbtas leidinyje "Valstybės žinios". Vadovaujantis šiuo tvarkos aprašu projektų atranka bus vykdoma 3 metų laikotarpiui (2013-2015 metams). Atkreipiame dėmesį, kad tvarkos apraše numatytas naujas paraiškų dėl projektų finansavimo pateikimo terminas. Paraiškos bus priimamos iki spalio 1 d. Kvietimas teikti projektų paraiškas bus paskelbtas Neįgaliųjų reikalų departamento tinklapyje." 

Lietuvos neįgaliųjų reikalų departamentas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagaliau žengė šį svarbų, atsakingą, didelės politinės valios ir įžvalgumo reikalaujantį žingsnį... Galėtume retoriškai paklausti: kaip buvo galima normaliai dirbti, kurti ir vykdyti ilgalaikes reabilitacijos, integracijos programas nežinant, ar ateinančiais metais organizacija joms gaus finansavimą, o jeigu gaus, tai kokį? Kaip buvo galima rasti kvalifikuotų, atsakingų, savo darbą išmanančių ir mylinčių specialistų, jeigu organizacijos ar jos padalinių vadovai tą darbą jiems galėjo pasiūlyti daugių daugiausia vieneriems metams į priekį? O paskui - vėl nežinia ir nerimas dėl rytojaus. Kokia valstybės įstaiga, organizacija ar departamentas šitokiomis sąlygomis būtų galėjęs rimtai dirbti? Neįgaliųjų organizacijos kasmet nuveikdavo daugybę tokių darbų, kurių būtų galėjusi pavydėti bet kuri kita nevyriausybinė organizacija ar valstybės institucija. Teisybė, organizacijų vadovai paaimanuodavo, kad nuo popierių - nuolatinio parašų rankiojimo, ataskaitų, projektų - negali pakelti galvos, kad per tuos popierius žmogaus nemato, bet, kaip ilgaamžė Rytų išmintis sako, šuo loja, o karavanas tolyn eina... Tačiau pakanka ironijos, pakanka emocijų - laikai, kada kiekvienais metais Neįgaliųjų reikalų departamentui teikdavome programas ir pirmuosius pinigus joms vykdyti gaudavome balandžio mėnesį, atrodo, negrįžtamai praėjo arba labai norėtųsi tuo tikėti. Galima bus dirbti, planuoti veiklą ir gyvenimą bent jau trejiems metams į priekį. Lyginant su vienerių metų laikotarpiu, tai jau nemažai!  

Žmonės, rengiantys reabilitacijos programas, minėtą socialinės apsaugos ir darbo ministro liepos 20 d. įsakymu patvirtintą "Tvarkos aprašą", matyt, dar ne kartą įdėmiai skaitys, studijuos kiekvieną teiginį, todėl plačiau jo neaptarinėsime. Atkreipsime dėmesį tik į keletą svarbesnių bendro pobūdžio punktų.  

Šeštasis aprašo punktas numato, kad projektų paraiškas gali teikti skėtinės neįgaliųjų organizacijos, užregistruotos juridinių asmenų registre. Skėtinė neįgaliųjų organizacija, vienijanti neįgaliuosius ir teikianti jiems paslaugas ne mažiau kaip pusėje Lietuvos savivaldybių ar ne mažiau kaip pusėje apskričių. Skėtinė organizacija savo veiklai vykdyti gali pasitelkti kitas neįgaliųjų organizacijas. Atkreiptinas dėmesys į 7.1 punktą, sakantį, kad neįgaliųjų asociacija, teikianti projektus finansavimui gauti, turi vienyti savo narius pagal negalios požymius ir nesieti asociacijos narių pagal kūrybinę ar profesinę veiklą. Punktas 12 numato, kad projektų tikslinės grupės gali būti ne tik neįgalieji, bet ir jų šeimos nariai ar specialistai, dirbantys bendruomenėje su neįgaliaisiais. Viena vertus, tai suprantama ir logiška: neįgalūs žmonės negyvena socialiniame, kultūriniame ar kitokiame vakuume, antra vertus, projektų rengėjai įgyja daugiau laisvės, išmonės įtraukdami į projektus neįgaliųjų šeimų narius, specialistus, sudarydami galimybes jiems tobulėti, įgyti naujos patirties ar ja keistis su kolegomis. Punktas 25 numato, kad pareiškėjas departamentui gali pateikti ne daugiau kaip vieną paraišką. Punktas Nr.34: "Informacija, susijusi su projektų paraiškų atranka ir finansavimu, pateikiama Neįgaliųjų reikalų departamento svetainėje www.ndt.lt." Punktas 38 skelbia: "Tinkamai įgyvendinus projektą 2013 metais, sutartis gali būti pratęsta 2014 m., o po to ir 2015 metams tomis pačiomis sąlygomis. Tuo tikslu neįgaliųjų organizacija iki 2013 ar 2014 m. spalio 1 d. Neįgaliųjų reikalų departamentui pateikia prašymą pratęsti projekto finansavimą ir patikslintą projektą 2014 ar 2015 metų laikotarpiui. Prašymus dėl finansavimo projektų pratęsimo svarsto komisija. Apie tai, ar projektas įgyvendinamas tinkamai, komisija sprendžia neįgaliųjų asociacijų pateiktomis I - III ketvirčių projektų vykdymo ataskaitomis. Komisija, apsvarsčiusi prašymą ir pateiktus dokumentus, iki gruodžio 20 d. parengia rekomendacijas dėl projektų finansavimo. Neįgaliųjų reikalų departamentas, vadovaudamasis komisijos rekomendacijomis, parengia projektams finansuoti skirtų lėšų paskirstymo projektą ir pateikia socialinės apsaugos ir darbo ministrui tvirtinti."  

Taigi sėkmės rengiant ir įgyvendinant projektus! Pabaigoje - kelios mintys kiek kita, tačiau glaudžiai su aptariamu klausimu susijusia tema. Po ilgų įrodinėjimų, įtikinėjimų, įkalbinėjimų neįgaliųjų organizacijos pasiekė, kad atsirastų galimybė reabilitacijos ir integracijos projektus rengti bent trejų metų laikotarpiui. Šiais metais rengiama 2013-2019 metų neįgaliųjų socialinės integracijos programa. Ką apie ją žinome, išskyrus tai, kad šiame darbe dalyvavo LASS pirmininkas S. Armonas? Kokie pasirinkti prioritetai? 

Kaip buvo rengiama programa, kokios dalyvavo institucijos, kokie ekspertai? Kokie buvo pačių neįgaliųjų siūlymai ir kiek į juos atsižvelgta? Tų "kaip?", "kokie", "kodėl" galima pririnkti dar bent pustuzinį ar tuziną. Kada nors, tarkime, per Tarptautinę neįgaliųjų dieną ši programa bus iškilmingai pristatyta ir paaiškinta, kokį gėrį atneš tiems, kuriems buvo skirta. Tačiau kažin ar bus atsakyta į pagrindinį klausimą: esame valstybės partneriai, kaip nuolat ir garsiai deklaruojama iš aukštų tribūnų, ar subjektai, kuriais ta valstybė kilniaširdiškai rūpinasi? Bandydami rasti atsakymą, nuomonių, jas patvirtinančių ar paneigiančių argumentų, tikriausiai sulauktume įvairių, bet gyvenimas akivaizdžiai liudija, kad vis dar esame tie, kuriais rūpinamasi, kuriems kažkas duodama arba neduodama, kurių siūlymų, vertinimų, rekomendacijų atidžiai klausomasi, o kai kada į visa tai net atsižvelgiama.