IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Lina NORKIENĖ

KULTŪRINĖ MISIJA LENKIJOJE

Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC) direktoriaus Algimanto Arbočiaus, tikrai nestokojančio energijos, dėka vyksta ne vienas renginys. Šio puikaus organizatoriaus vadovaujamo centro kolektyvai jau ne pirmi metai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose kultūriniuose renginiuose kaip Lietuvos tautinio meno ambasadoriai. Kolektyvų išvykos, koncertai - jau seniai už LASS rajonų ar net regionų organizacijų ribų. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai svarbu populiarinti bei kuo palankiau pristatyti neregių bei silpnaregių bendruomenę. 

Birželio 21-27 dienomis VBSPC tautinių šokių kolektyvas "Šimtažiedis" (vadovė Rūta Januškevičienė) su soliste Jolanta Žibiene bei rankdarbių klubas "Vaivos juosta" (vadovė Lina Norkienė) viešėjo Lenkijoje. Šie LASS kolektyvai pristatė Lietuvos tautinio šokio meną, dainos grožį ir rankdarbių tradicijas plačiajai Lenkijos visuomenei. Tautinio meno festivalyje "Vartai į Rytus" - net trys tikrai nemažai žiūrovų bei nuoširdžių aplodismentų sulaukę koncertai. Puikiose, senove bei kultūriniu paveldu alsuojančiose erdvėse koncertai bei parodos-pardavimai labai organiškai derėjo. R. Januškevičienės vadovaujamas šokėjų kolektyvas nuotaikingais ir grakščiais šokiais, gražiai derančiais su vokalistės J. Žibienės dainomis, puikiai papuošė bendrą renginių programą. 

Lenkijoje viešėjome pakviesti tarptautinio festivalio "Vartai į Rytus" rengėjų. Vienas jų - kilniadvasis, begalinės erudicijos žmogus Marjan Kozlowscy. Jis pirmasis ir pasitiko mus Lenkijoje, kad klaidžiais miškų keleliais palydėtų iki jo šeimai priklausančios jaukios poilsiavietės, įsikūrusios prie ežero. Čia mums tikrai netrūko šeimyniško dėmesio. Per visą viešnagę nebuvo kada nuobodžiauti, nes patogiai įrengtoje stovyklavietėje laukė paplūdimys, valtys bei kitoks laisvalaikio pramogų inventorius. O kur dar čia pat ošiantis pušynas, pilnas mėlynių bei kvapiausių gėlių! Šeimininkas pasakojo, kad miškuose pilna šernų, stirnų ir smulkesnių žvėrelių. Taip pat minėjo stovykloje organizuojamus pramoginius naktinius žygius į gamtą, kai einama stebėti miško gyventojų. Kad šie kraštai yra turtingi laukinių gyvūnų, įsitikinome ir patys, nes čia įprasta prie degalinių įrengti mažus zoologijos sodus - taip priviliojama daugiau klientų. Viename iš tų sodų apsilankę, buvome nustebinti gyvūnų gausos. Galėjome grožėtis įvairiausiais sparnuočiais, lamomis, poniu, triušeliais. Neabejotinai didžiausią įspūdį visiems paliko laukinių elnių banda. Šie be galo grakštūs ir žavūs gyvūnai mielai pešė žolę mums iš rankų ir net leidosi glostomi. Didelį susižavėjimą sukėlė M. Kozlowscy įvairiopas išprusimas. Šio ir Lietuvoje savo giminės šaknų turinčio žmogaus galvoje - daugybė istorinių faktų, jis su entuziazmu dalijasi ekonomikos bei komercinėmis žiniomis, iš atminties cituoja literatūrinius kūrinius, o padavimų ir legendų apie savo kraštą žino tokią daugybę, kad joms papasakoti neužtektų ir visos paros. Įsivaizduokite, kokį puikų gidą turėjome šioje kelionėje! Žinoma, tarp koncertų mūsų jungtinis kolektyvas nepraleido progos pasidomėti šalies kultūriniu palikimu. Pirmąją aplankėme Torūnę. Šalia Vyslos įsikūręs senasis Hanzos miestas mena 1466 m. Lietuvos, Lenkijos ir vokiečių ordino sutartį, vadinamą šio miesto vardu. Šia sutartimi užbaigtas vadinamas Trylikos metų karas (1454-1466). Lietuva atgavo Žemaitiją. 

Pro senovinius vartus akmeniniu grindiniu, priverčiančiu nulenkti miestui galvą, nes, nori ar nenori, turi žiūrėti po kojomis, išėjome į senamiestį prie pasvirusios gynybinės sienos ir bokšto. Viena iš turistams skirtų pramogų - priglusti kulnais ir visa nugara prie sienos ir išsilaikyti taip, pasvirus į priekį, kuo ilgiau. Torūnėje gimęs garsus senovės astronomas Mikalojus Kopernikas. Yra išlikę du raudonų plytų greta vienas kito stovintys pastatai, priklausę šio garsaus atradėjo tėvui. Iki šiol neaišku, kuriame iš šių pastatų gimė Mikalojus. Miesto centre, šalia didžiulės gotikos stiliaus bažnyčios, stovi paminklas M. Kopernikui. 

Su Lietuva Torūnę sieja ir Vilniaus universiteto istorija. Po karo 1945 m. būtent į Torūnę buvo perkelti likę Stepono Batoro universiteto matematikos ir gamtos mokslų fakultetai. O dabartinio M. Koperniko vardo universiteto bibliotekoje saugomas vienas iš dviejų išlikusių M. Mažvydo "Katekizmo" egzempliorių. 

Buvo smagu ir vieniems paklajoti po Torūnės senamiestį, kuris nuo 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip ir kituose istoriniuose objektuose, čia vyrauja komercinės įstaigos: viešbučiai, restoranai, kavinės bei suvenyrų krautuvėlės. Gatves puošia žavios gyvūnų skulptūros, kviečiančios turistus kuo šmaikščiau papozuoti atminimo nuotraukai. 

Vietovė, kurioje viešėjome, istoriškai susijusi su Lietuva. Netoliese vyko Žalgirio mūšis, kitos istorinės kautynės. Iš istorijos vadovėlių prisimename garsiąją 1286 m. įkurtą Marienburgo, dabar vadinama Malborgo pilį, kurioje rezidavo pats Teutonų ordino magistras. Čia buvo įkalintas Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Gidai mielai pasakoja jo pabėgimo istoriją, rodo kamerą, kurioje jis kalėjo. Beje, pilyje buvo ir Vytauto vardo kamera, nes svajota jį čia įkalinti. Kaip žinome, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. 

Įspūdingos šio statinių komplekso apimtys. Nuo pagrindinio vienuolyno ir posėdžių menės pradėti statyti aukštutiniai rūmai vėliau buvo apsupti vidurinės pilies pastatų, kur patogiai įsikūrė pats ordino magistras su riteriais. Čia ir patys būtiniausi, palyginti su tuo laiku, gana naujoviški statiniai: pirtis, šulinys, asmeninė magistro koplyčia, refektorius - valgomoji menė, riterių priėmimo menė. Kiemą juosė arklidžių, ginklinės, ligoninės bei grūdų aruodų statiniai. Negana to, šią tvirtovės dalį juosė dar viena gynybinė siena, už kurios buvo įsikūrusi vadinama žemutinė pilis su statiniais, skirtais aptarnaujančiam personalui, amatininkams bei ūkiniam kiemui. Čia įrengta Šv. Lauryno koplyčia. 

Kad patektų į pilies pagrindinę posėdžių salę, kur, beje, nebuvo įleidžiamos moterys, lankytojas turėjo įveikti net 3 pakeliamuosius tiltus ir 14 vartų - prie visų jų budėdavo sargybiniai. Pagrindinėje posėdžių menėje netikėtai nustebome krėslų raižiniuose atpažinę Šventąjį Kristoforą - Vilniaus globėją, vaizduojamą ir dabartiniame miesto herbe. Gidė Jelena patvirtino mums, kad kiekviename iš krėslų sėdėjo vyriausiasis valdytojas to krašto, kurio herbas ir lotyniškas pavadinimas pažymėtas toje vietoje. Pažinome ir Klaipėdos krašto herbą. Tarp mūsų buvę neregiai sulaukė išskirtinio gidės dėmesio. Ji, vaizdžiai ir informatyviai perteikdama informaciją, nepamiršo pasiūlyti paliesti įdomesnius muziejaus eksponatus ar jų dalis. Gidė mums pademonstravo puikią salės akustiką - jausmingai padainavo senovinę liaudies dainą. Mūsų grupė, gidės paraginta, nesutrikusi padainavo lietuvišką "Šių naktelį". Ponia Jelena liko sužavėta, o kai sužinojo, kad taip dainuoja šokėjų kolektyvas, nustebusi paklausė: "Tai kaip tada dainuoja tikri lietuvių dainininkai?". Atskiro pasakojimo nusipelno ir vienuolyno durys, vedančios į bažnyčią, tačiau tai palikime skaitytojų smalsumui pakurstyti ir galbūt patiems nuvykti į šią pilį. 

Ne ką menkiau domėjomės ir Baltijos jūros pakrantėje įsikūrusiais miestais: Tripoliu, Gdansku, Sopotu bei Gdyne. Gdansko uoste yra išlikusių daug restauruotų senovinių statinių. Puikūs žalieji bei auksiniai vartai, Neptūno fontanas, didžiausia plytinė Marijos katedra, talpinanti iki 25 tūkstančių maldininkų, jaukios senamiesčio gatvelės. Nestigo susižavėjimo ir vaikščiojant gražuoliu baltu ilgiausiu, net 512 m Sopoto tiltu. Čia taip pat, kaip ir Gdanske, buvo jaučiama tik ką praūžusio Europos futbolo čempionato dvasia. 

Joninių vakarą buvome pakviesti į iškilmingą eiseną Skarszewy mieste. Kartu su svečiais iš Baltarusijos - moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestru bei į lietuviškas kankles panašių instrumentų cimbolų ansambliu - šventiškai žygiavome miesto gatvėmis. Mums entuziastingai mojo miesto gyventojai bei svečiai. Vakare miesto kultūros parke, šalia Browno ežero Wielkie įrengtoje scenoje, įvyko pirmasis koncertas. Buvome nuoširdžiai sutikti, o koncerto pabaigoje kolektyvas sulaukė padėkų iš miesto valdžios atstovų bei festivalio rengėjų. 

"Šimtažiedžio" bei "Vaivos juostos" kolektyvams teko graži proga pažinti kitą išskirtinę asmenybę - Kamenkos kunigą Andžejų. Šis, Maradona pramintas, šventikas labai šiltai ir laisvai bendrauja su parapijiečiais ir visais pasauliečiais. Anksčiau profesionaliu sportu užsiiminėjęs kunigas taip pat puikiai groja gitara, yra geras administratorius ir svetingos sielos žmogus. J. Žibienė koncerte netikėtai sulaukė aktyvaus palaikymo ir pritarimo. Į dainą entuziastingai įsijungė pats kunigas Andžejus. Gražiai išlydėti grįžome į stovyklą trumpo poilsio. Čia mus gardžiais lenkų patiekalais maitino M. Kozlowscy šeiminykščiai. Kas nėra ragavęs gardžiųjų sriubų "pažucha" ar "žurek", tegul suskumba tai padaryti, nes tai tikrai gardu. 

Vakare laukė koncertas ir eisena Nowum mieste šalia kultūros centro, pavadinto pilaite. Jaukioje erdvėje dailiai derėjo ir lietuviškų rankdarbių paroda, ir gausus būrys atlikėjų. Mūsų koncertas buvo tikrai gerai įvertintas. Ypač nuoširdaus žiūrovų palaikymo sulaukė Jolantos Žibienės dainavimas. Talentingos choreografės Rūtos Januškevičienės sukurti šokiai, kuriuose nestigo ir lietuviškos simbolikos, suteikė Jolantos dainoms įspūdingą sceninį vaizdą, įkvėpė publiką įsilieti į bendrą šventę. O "Šimtažiedžio" šokėjai pranoko patys save. Su tokia ugnele ir taip artistiškai sušokti juos tikriausiai paakino stebuklinga senosios pilaitės erdvių dvasia. 

Neeilinis koncertas buvo tinkamai įvertintas. Kitą dieną mūsų delegaciją į iškilmingą priėmimą pakvietė pats miesto burmistras. Priėmime buvo pasikeista atminimo dovanomis, burmistras pagerbtas lietuviška daina ir kartu sudainuota didžiausio populiarumo tarp žiūrovų sulaukusi daina "Ei, sokoly". Pakeliui dar aplankę senąjį Chelmno miestą su išradingai įrengta įsimylėjėlių alėja ir įspūdingais senaisiais vartais, gražia katedra bei turgaus aikšte, nejučia ėmėme galvoti apie kelionę atgal - į brangiąją Lietuvą. 

Apibendrinant kelionės įspūdžius, derėtų pasakyti, kad kaimyninės šalies vietovė, kurioje svečiavomės, ne tik išsaugojusi didžiulį senovės palikimą. Ji ekonomiškai stipriai išsivysčiusi, puikiai įdirbtos žemės, miškai knibžda šernų ir stirnų, čia - ir didžiuliai pasaulyje garsių gamyklų pastatai. Restauruoti keliai, naujai įrengti mokami greitkeliai, šalia senasis kelias, Gdanską jungiantis su Kaliningradu, išsaugotos net senojo grindinio atkarpos. Visa tai buvo tikrai įspūdinga. Pagarbus dėmesys kitų šalių kultūrai, daugybė nemokamų kultūrinių renginių, valdžios struktūrų artumas bei dėmesys žmonėms - visa tai palieka labai protingos ir pragmatiškos tautos įspūdį. Tikimės, kad ši puiki maloniai užsimezgusi draugystė vis stiprės ir gilės, nes turtingos dvasios žmonėms visada gera pabendrauti ir pasimokyti vieniems iš kitų.