PORTRETAS

ŽVAIGŽDĖTO DANGAUS PAVILIOTA

Rožė Poškienė - šių metų LASS literatų konkurso laureatė. Šiame interviu rašytoja dalijasi mintimis ne tik apie kūrybą - kalba ir apie savo pomėgius, gyvenimo sampratą, literatūrinį skonį, ateities planus. Su rašytoja kalbasi "Mūsų žodžio" darbuotoja Irena Baradinskienė. 

I. B. Skaičiau, kad, nesulaukusi nė metukų, sunkiai susirgote, bet išlikote gyva. Žinant, kad greitai būsite devintos dešimties vidury, galima sakyti: likimas jums palankus - laiko nešykšti. Ar jaučiatės išnaudojusi jį tinkamai? Ar pasiekėte tai, ko norėjote? 

R. P. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais. Gyvenime niekada neturėjau laisvalaikio. Gulėti be darbo - didžiausia bausmė, tegu ir mano amžiuje. Šiuo metu reikėtų gulėti - temperatūra pakilusi. Kita vertus, jei gulėsi - ar ji nukris? Didžiausias troškimas gyvenime buvo Tėvynės laisvė. Ją, ačiū Dievui, turime. 

Prieš porą metų užvaldė noras tapti Lietuvos rašytoja. Man tiek jau to vardo bereikia, bet - vaikaičiams. Tik neturiu jokių užtarėjų, kapstausi viena, nors jaučiu - neilgai. 

I. B. V. Mačerniui gyvenimas - "naktis, kurio skliautai žvaigždėti", A. Nykai-Niliūnui - sapnas. O kas gyvenimas jums, kai į jį visą galite pasižiūrėti iš toliau? 

R. P. Kaip ir Vytautui Mačerniui, man gyvenimas - žvaigždėti skliautai, kaip Nykai-Niliūnui - sapnas. 

Mane vilioja žvaigždėtas dangus. "Kosminės miniatiūros" 1985 m. Kosmonautikos komiteto ir Vilniaus planetariumo organizuotame fantastinės literatūros konkurse, pelnė apdovanojimą. 2000 m. "Kosmines miniatiūras" išleidau mažute knygele, telpančia į saują. Tai mano leidybinės literatūros pradžia. Dirbdama visą laiką savo kabinete ant stalo po stiklu laikiau žvaigždėlapį. O kai dukros vyras paklausė, ką padovanoti septyniasdešimtmečio proga, paprašiau nutapyti Mergelės žvaigždyną. Dukra pasiūlė pridėti sparnus - baltas angelas apsuptas žvaigždynų leidžiasi iš mėlyno dangaus. 

O sapnas? Tai irgi tiesa. Miego arterija užskleruota, jei pamažinu migdomųjų, po valandos atsibundu. Snausti nemoku - užsimarinu. A. Žarckus sako: kas nemiega, maitinasi dangiškuoju maistu. Geriau maitinčiausi žemiškuoju. Parašiau "Versmės" leidyklos konkursui "Mano ir mano artimųjų likimai istorijos vingiuos". Kaip pavadinti? Sapne miręs brolis Rufas pasiūlė pavadinti "Atodangos". 

Sūnus Sigitas kartais paima redaguoti kieno nors knygą. Išbrauko, palieka kelis posmelius. Eilėraščių rinktinėj "Atsiremk" išspausdintas mano dviposmis. Bet, man rodos, nei šis, nei tas. Koks čia eilėraštis! Ir vėl sapne miręs brolis Rufas pakišo knygą su dviposmiu: 

Susupsiu, suglausiu 

Į spindulio lapą 

Jaunystės svajonę 

Ir savo sveikatą. 

Ištiesiu į saulę - 

Tegul jis ten šyla, 

Sugerdamas meilę, 

Gyvenimą, tylą. 

Ir pradėjau rašyti dviposmius, kaip geometrijoj - teorema ir įrodymas. O kartą pasapnavau savo dėdę, kurio niekada nebuvau mačiusi ir nežinojau, kad jis yra. Susitikom. Iš karto pažinau - tas pats, kuris naktį prisistatė: "Aš esu Meškauskas." 

Arba vėl. Gimus Onutei, dukra vis kviesdavos pas save į Vilnių. Naktimis klaidžioju, ieškau savo namų. "Kur aš esu?" "Pakuony", - atsako toks vyras. Ryte dukros klausiu, ar yra Lietuvoj toks miestelis Pakuonis. Pasirodo, vyro Aloyzo Stasiulevičiaus šaknys - iš ten. 

Prieš porą savaičių buvo stipri perkūnija. Sapnuoju - dega. Sušukau: "Gesinkit gaisrą!" Ir atsibudau. Rytą paskambino sesuo ir pasakė: "Perkūnas trenkė - nudegėm." 

O iš tikrųjų gyvenimas buvo darbas, daina ir malda. 

I. B. Kokias gyvenimo pamokas jums davė tėvai? Ar tą pačią gyvenimo sampratą savo vaikams perdavėte ir jūs? 

R. P. Tėvelį gyvenime mačiau tik trejus metus. Tragiški įvykiai lydėjo jį. Rašė eilėraščius, dienoraščius, kuriuos lig šiol tebeturiu. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, esperanto kalbas. Susirašinėjo su latviu Arvydu Ploksu - yra vizitinė kortelė. Mokėsi ispanų kalbos - išlikęs vadovėlis. 

Rietave buvo tik šeši skyriai. Norėjo, kad vaikai toliau mokytųsi. Nebuvo iš ko leisti. 1940-1941 m. brolį Rufą ir seserį Nastelę bei kaimynę Dromantų Marytę mokė namuose. Reikėjo mokytis rusų, vokiečių, lotynų kalbų. Vokiškai rašė gotiškomis raidėmis. Rusiškai mokytis ir mus, mažuosius, susodindavo. Turėjo galingą balsą. Marytę išlydėdami uždainuodavom "Kur bėga Šešupė", "Tykus buvo vakarėlis", "Gale lauko toli"... 

1941 m. birželį vaikai laikė egzaminus į Plungės gimnaziją. Visi išlaikė labai gerai. Tėvelis žuvo trečią karo dieną. 

Mama - kaip bičių motinėlė avily. Ją gerbėm, mylėjom. Meldėmės vakare visi kartu. Po maldos mamai išbučiuojam rankas ir einam į lovą. Turėjo autoritetą ir kaime. Jokio keiksmažodžio iš jos burnos nesame girdėję, jokio kaimyno neapkalbinėjo. Nei pakasynos, nei prie ligonio, nei mojavoj (gegužinės pamaldos) nebuvo lygaus. Nemokyta kaimo inteligentė. Rašyti geriau pramoko, rašydama laiškus vaikams. Turiu jos sąsiuvinius. Rašė girdėtus šventus apsireiškimus. Mama įdiegė religingumą, pagarbą žmogui, darbštumą, kantrybę. 

Mano vaikai užaugo dori, sąžiningi, bet labai užsidarę. Tėvelis buvęs lagery, bet niekada to vaikams neprasitarė. Aš bijojau į bažnyčią eiti. Net ir už penkiasdešimties kilometrų man rodės, kad visi žino, jog darau "nusikaltimą". O tuo labiau vaikus vesti - dar prasitars. Baimė ir veidmainystė! Laukiau karo. Maniau - gal jis ką nors pakeis. 

I. B. Esate keturiolikos poezijos ir prozos knygų suaugusiems bei vaikams autorė. Kas jus skatina kurti? Ar buvo gyvenime nusivylimo savo kūryba akimirkų? Jei taip, kaip jas įveikdavote? 

R. P. Nė viena knyga manęs taip nedžiugina, kaip A. Šeškevičiaus "Dienoraščiai" ir T. Poškos eilėraščiai "Mėnulio ašara žieduos", kuriuos, praėjus septyneriems metams po autorių mirties, pavyko surasti ir išleisti. 

Kurti skatina vienatvė. Nėra baisesnės nei vienatvė dviese. 

Nepatenkinta vieninteliu eilėraščių rinkiniu "Atsiremk". Jo nė vaikai nematė. Norėčiau, kai ką išmetusi, išleisti dviposmių eilėraščių rinkinį. 

I. B. Kam kurti lengviau - vaikams ar suaugusiems? Kodėl? 

R. P. Kartais sunku atskirti - vaikams čia ar suaugusiems. 2011 m. išleidau fantastinę mitinę apysaką "Jokūbo kelionė". Ji tinka vaikams ir ne vaikams. Čia vėl grįžau prie kosminės temos. 

I. B. Kas jums padėdavo gyvenime ištverti sunkiausius momentus? 

R. P. Skaudžiausia man buvo, kai jaunėlis Giedrius ketveriems metams atsigulė į lovą ant lentų, priraišiotas, negalėjo net atsisėsti. Keturis skyrius baigė gulėdamas. Tada klausiausi radijo, skaičiau laikraštį - nieko nesupratau. Materialūs daiktai tapo beverčiai. Su savo skausmu likau viena. 

I. B. Kaip kuriate dabar? Kada esate kūrybingiausia? Kokie jūsų rašymo įpročiai, dienotvarkė? 

R. P. Rašyti labai nenoriu, bet naktimis kyla kokia mintis, vis ją minkau, o kai įrūgsta, netelpa galvoj - iškepu. Tada taip lengva pasidaro. Bet vėl, žiūrėk, kokia bitė pradeda zyzti - turi ją nuvyti šalin. Naktimis nerašau. Tik baladę "Namolio" rašiau ligoninėj naktį be žiburio. 

Mano dienotvarkė - puodai, šluota, skuduras, visokios organizacijos. Rašau, kai jau niekaip neišsisuku, kai noriu nusikratyti tuo slogučiu. 

I. B. Esate šiemetinio LASS literatų konkurso laureatė. Kaip gimė mintis parašyti "Tėviškės balades"? Ar ilgai jas rašėte? 

R. P. Prie mano lovos kabo didelis mirusio brolio Rufo pieštas tėviškės vaizdelis su galingais klevais, ieva, bakūžėle. Šalia jo - pieštas mamos portretas. Tėviškės klevai, ievos, kūdra, akmenėliai, mamulė... Skaudu ir pagalvoti, kad viso to nėra. Kam tie milžinai klevai užkliuvo? Medis man - šventas. Baladės parašytos iš skausmo sunaikintai tėviškei. 

Ar ilgai rašiau? "Baladę apie keturis akmenis" parašiau ligoninėj per pietų miegą. Atsiklaupiau ant žemės, sąsiuvinį - ant kėdės ir rašiau, rašiau... Apie kūdrą, apie klevus - taip pat greitai. Veikėjai ir dialogai rutuliojasi čia pat. Tik "Kasdienės mūsų duonos" vienu prisėdimu negalėjau parašyti. 

I. B. Kaip žiūrite į pripažinimą? Ar jis jums svarbus? Ar buvo gyvenime periodų, kai rašėte vien sau? 

R. P. Jei dirbi bet kokį darbą, nori pripažinimo, ir jis tampa svarbus. 

Rašiau ir tik sau. Gimnazijos, instituto laikų eilėraščiai - rezistenciniai. Jų beveik ir nespausdinau. "Kosminėse miniatiūrose" irgi šmėkšteli rezistencinės užuominos. Tai pat "Komentaruose, patarlėse". 

I. B. Ar lituanistės ir buvusios pedagogės profesija nedaro jus kritiškesnės ir reiklesnės sau? 

R. P. Žinoma, taip. 

I. B. Jei būtų leista pasiimti vieną savo knygą, geriausiai išreiškiančią jūsų, kaip rašytojos, pasaulėjautą, kokia ji būtų? 

R. P. Tai būtų Antano Šeškevičiaus "Dienoraščiai". 

I. B. Kas jums yra kūryba? 

R. P. Tai minčių, neduodančių ramybės, atsikratymas. Tai ne darbas! Darbą cinkt brink - ir padarei. Su kūryba taip neišeina: brandini, galvoji, kai niekur nebesitveri - išsilieji. 

I. B. Kokia jūsų ilgaamžiško kūrybingumo paslaptis? 

R. P. Vaikystė nelepino - prie visko pripratau dar mažikė. Todėl jokios gyvenimo negandos manęs nepalaužė. O aktyviai rašyti galėjau tik išėjusi į pensiją, nes anksčiau visas gyvenimas gulė ant mano vienos pečių... Ir mokykla. 

Pirmąjį laisvės dešimtmetį rašiau daug laiškų, replikų, polemizavau, buvo ir interviu, straipsnių... Aktyviai dalyvavau visuomeninėse organizacijose. Esu nepratusi būti be darbo, be veiklos. Kol dirbi - gyveni. 

I. B. Viename interviu sakėte, kad į negyvenamą salą pasiimtumėte K. Donelaičio "Metus" ir Šventąjį Raštą. Kodėl? Ar nepasikeitė jūsų nuomonė iki dabar? 

R. P. Nuomonė nepasikeitė. Šv. Raštas kupinas išminties. O Kristijono Donelaičio "Metai" - nepakartojami. Pagal juos kuriu sveikinimus, linkėjimus, pamokymus. 

I. B. Kas dar, be kūrybos, praskaidrina jūsų dienas? 

R. P. Mano pomėgis - kryžiažodžiai. Laimėjau kelionę į Strasbūrą. Kitas pomėgis - šachmatai. Turiu laureato diplomą. Visus vaikaičius išmokiau žaisti šachmatais. Mėgstu dramą, dainas, keliones. Trumpametražinių filmų festivalyje laimėjau firminius marškinėlius. 

I. B. Kokios jūsų dabartinio gyvenimo atramos? 

R. P. Neturiu. Esu palikta viena su savo skausmu, su savo liga. Vaduojuosi, kol galiu, pati. 

I. B. Kaip kito jūsų kūrybos samprata? 

R. P. Prozą rašau, kaip širdis liepia, o eilėraštį... Jie turi būti trumpi, lakoniški - nei per daug, nei per mažai. Tokius dabar ir mėginu rašyti. 

I. B. Ar turite tarp savo artimųjų tikrų savo kūrybos rėmėjų? Kas jie? Ar paisote kitų kritikos, ar jūs pati esate vienintelė savo kūrinių teisėja? 

R. P. Pinigais nė vienas nėra parėmęs, nes ir patys jų neturi. Daug padėjo sūnus Giedrius ir jo žmona Raimonda Namikaitė: rinko kompiuteriu, maketavo, atliko formalumus spaustuvėje. Nemokamai iliustravo dailininkė Irena Kačianauskaitė ir jos bei sesers Felicijos mokiniai, dailininkas Valerijonas Galdikas. 

Nelabai kas man patarinėja. Kūrinius skaito daug kas ir daug kartų. Ir tai, žiūrėk, palikusi klaida. Mūsų šeimoje - keturi lituanistai. Bet kartais ir pradinukas pamato, ko nematė profesionalai. Ketvirtokė Ona Stasiulevičiūtė visų jau peržiūrėtame tekste pamatė elementariausią klaidą. Man pačiai skaityti tris keturis kartus neverta, nes aš žinau, kaip turi būti, taip ir skaitau - klaidų nematau. 

I. B. Kokie jūsų ateities planai? 

R. P. Ateitį planuoja Aukščiausiasis. Norėčiau išleisti dėdės Pranciškaus šeimos istoriją. Jau davusi rinkti. 

Svarbiausia, kur nors išvežti savo archyvą. Po manęs viskas bus išmesta į šiukšlyną, jei nepasirūpinsiu, kol gyva. 

Kalbėjosi Irena BARADINSKIENĖ