LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

KELIAS ATGAL

(Ištrauka iš romano) 

Marytė sugrįžusi iš rytinės pamainos namo su anyta slapčiomis pasišnibždėjo ir abi kaip skepetos išdūmė į rajono centrą. Stasys sunerimo: 

- Kas čia dabar per paslaptys, kad aš, gaspadorius šiuose namuose, nieko nežinau? Niekaip neįmanoma su šitomis bobomis susikalbėti. 

Motina jį nuramino, kad jos turi savo moteriškų reikalų, o Marytė iki darbo pradžios tikrai sugrįš. Stasys dar labiau supyko, kad nesako, ko važiuoja. Kokios čia gali būti nuo jo slepiamos paslaptys? Kiek laiko pastovėjęs viduryje kiemo ir piktai žiūrėdamas į tolstančias slapukes, lyg moterų apkvailintas, nusispjovė ir nuėjo į trobą. Atvėręs motinos vaistinėlę įsipylė stiklą ruginukės. Tai buvo užpiltinė su įvairiomis žolelėmis nuo peršalimo ar patrinti Adeliukei skaudančią vietą. Vienu mostelėjimu viską susipylė į gerklę. Išėjo į lauką ir atsisėdo ant slenksčio. Išsitraukęs cigaretes išsirinko pačią tiesiausią ir užsirūkė, užtraukdamas kuo gilesnį dūmą. Kakta buvo prakaituota ne iš nuovargio, o iš nežinios ir pykčio. Sukirbėjo tas velniukas, kuris slėpėsi jo viduje nuo vaikystės. 

- O gal aš susirgau? - susimąstė Stasys. 

Pilkai melsvos, pablukusios Stasio akys rodė, kad jos pilnos pyktį įžiebiančio nerimo. Atrodė, kad jo gyvenimas susiklostė ne taip, kaip jis norėjo. Pasijuto kaltas pats prieš save dėl to, kad darė ne tai, ką jis norėjo. Darysi viską kitaip, ne taip, kaip tu nori, - visą gyvenimą būsi nelaimingas. Jautėsi kaltas pats prieš save, prieš moteris, kaimynus, bendradarbius, kad nesugebėjo apginti savo teisių nei darbe, nei namuose. Ne, jam šito likimas pašykštėjo. O viduje vis stiprėjo vienišiaus ligotas velniukas, kuris Stasį vertė būti vadovaujančiu. To nenaudėlio jis niekaip negalėjo nugalėti. Apačioje, pakalnėje, tviskėjo rudens saulės blizginama pavasarinių vandenų dar nesugėrusi Šiurpynė, tačiau jos ir Stasio gyvenimo ūkanos nesisklaidė. Toks neapsakomai gražus vaizdas Stasį skatino nurimti ir svajoti, mąstyti apie geresnę ateitį. Žiūrėjo į rūko apgaubtą Šiurpynę. Girdėjo, kaip brinksta po neseniai praėjusios liūties, papildžiusios jos vandenis, dar nespėjusi atslūgti pelkė. Oras prisipildo įvairiausių garsų mišrainės. Ir ko tik čia neišgirsi, jeigu tik norėsi girdėti! Kažkur toli sučiauška lakštingala, nespėjusi su kitomis išskristi į pietus, o saulė su vėjeliu pamažu vis labiau drasko rūko skraistę virš pelkės. Dangus, giedras, giedras, aiškiai rodė, kad naktį gali ateiti ir pirmi silpni pašalimai. Rasa tviskėjo savo nėriniais ant pradedančios vysti žolės. Prie tvartelio stovėjo Bėris, pakinkytas į akėčias. Vienas į kitą pažiūrėjo graudžiomis nusivylusiomis akimis. Parūkęs priėjo prie arkliuko. Paėmė vadžias ir išvažiavo į lauką akėti bulvienos, savo bėrojo draugo nepaglostęs, nepatapšnojęs, nepašnibždėjęs jam į ausį. Dirbo be jokio poilsio. Nuo nosies varvėjo prakaitas. Stasys pyko ant moterų, o prakaitas graužė akis. Nuo putoto prakaito šlapias Bėris atrodė nė kiek ne geriau už savo šeimininką. Stasiui norėjosi šiandien užbaigti akėti bulvieną. Ryt, poryt suarsiu sugrįžęs iš darbo, kad tik suspėčiau ir neužlytų. Užmiršęs moteris darbavosi Stasys. Liks nuimti tik runkeliai ir kopūstai. Tai jau moterų darbas. Man tereikia žemelė sutvarkyti žiemai, o jos kaip nori, jeigu su manimi taip. Šlapias nuo prakaito dirbo Stasys. Baigęs darbą iškinkė Bėrį, įvedė jį į tvartelį. Jam pripylė gerą puskibirį avižų, į ėdžias įmetė dar užsilikusio dobilienos atolo, kad privargusiam arkliui užtektų ėdalo iki vakarinės pamainos fermoje. Tik, ir baigęs darbą, nusėdėti vietoje negalėjo. Įsipylė dar stiklą, maktelėjo ir nutarė už motiną pašerti gyvulius. Viską apsitvarkęs ėmė laukti moterų. Žadėjo sugrįžti iki vakarinio melžimo ir nesugrįžo. Sėdėdamas ant slenksčio, iš susijaudinimo traukė vieną po kitos cigaretę. Toli, už kolūkio karvidžių, pravažiavo paskutinis autobusas. Greitai turėjo pasirodyti ir abi moterys. Jos į namų pusę artėjo gana sparčiai. Seniai nebuvo matęs taip greitai einančios savo motinos. Stasys, sėdėjęs ant slenksčio, pakilo ir bėgte nubėgo jų pasitikti. 

"Gal ką nors sunkaus neša. Padėsiu parnešti, - skubėjo galvodamas. - Kokio gi velnio jos taip nelauktai susiruošė į tą rajoną? Iš vakaro nieko nesakė, neįspėjo. Čia, kažkas ne taip." 

Jį, priėjusį prie moterų, motina apkabino ir pabučiavo. 

- Kas gi čia dabar per šventė, kad mane bučiuot pradėjai? - apstulbo Stasys. 

- Sūneli, tu būsi tėvas. Marytė laukiasi vaikelio, - nieko nelaukdama, atsakė motina. 

Stasys sustingo, kaip stulpas įbestas į žemę. Iš džiaugsmo nežinojo, ką atsakyti. Tai buvo pati laimingiausia diena jo gyvenime. Atsipeikėjęs po motinos žodžių stvėrė Marytę kaip pūkelį į savo glėbį, išbučiavo, apie save apsuko kelis ratus. Jo akyse pasirodė džiaugsmo ašaros. Tokio džiaugsmo jis dar nebuvo patyręs niekada. Nė nepajuto, kaip atsidūrė namuose. Tas vakaras po visų darbų jiems atrodė toks trumpas. Nors jie prasėdėjo iki pačio vidurnakčio aptarinėdami, kas reikia pirkti kūdikiui, kur statys lovelę, kurią sumeistraus pats Stasys, ką prašys į krikštatėvius. Nors iki krikštynų dar ir kelio galo nesimatė. Gražiausios svajonės sukosi visų galvose neleisdamos lipti į lovas. Nuostabus dalykas - svajoti apie gražią ateitį. Deja, ne visada tos svajos pildosi. Nutarė taip, kad krikšto tėvas bus Marytės brolis Pranelis, o krikšto mama - Stasio sesuo Onutė. Galutinai savo kalbas pabaigė jau snausdami lovose ir nejusdami, kaip sukaustė miego spąstai. 

Sodo medžiai su didžiausia spalvų atsisveikinimo gama metė paskutinius lapus. Paliko žalios tik eglės bei keletas pavasarį pasodintų kadagių prie darželio tvorelės. Savo juodai rudos spalvos lapus nenorėjo atiduoti vėjui tik senas ąžuolas, stovintis Šiurpynės papėdėje. Dangų vis dažniau uždengdavo tamsūs lietaus debesys, neleisdami prasimušti net saulutės spinduliams. Žemei buvo tikra palaima, kai ji prasiplėšdavo pro debesų plyšelį nors savo siauručiu liežuvėliu paglostyti visa, kas gyva šioje žemėje maitintojoje, jau atidavusioje savo dalią žmogui. Adeliukė namie marčiai neleido dirbti jokių sunkesnių darbų. Stengėsi viską padaryti pati iki to laiko, kol marti sugrįš iš darbo. Tik marti pasirodo esanti ne tokia. Ji vis tiek surasdavo ką veikti. Pasirinko vieną gražesnę dieną ir Stasio paprašė, kad šis pakinkytų arkliuką nuvažiuoti pas jos tėvus į svečius. Kartu iš ten parsiveš audimo stakles. Rudens ir žiemos vakarai ilgi, o audimo staklėse pasėdėjusi vakarais ji uždirbs gražų pinigėlį. Aplinkui nebuvo nė vienos audėjos, o Marytė audė tokias gražias lovatieses, Dzūkijoje vadinamas divonais, rankšluosčius, takus, kad beveik visi jos tėviškėje kaimynai, giminės ir pažįstami noriai pirko jos išaustus darbelius. Stasys sutiko ir jos pasiūlymu liko tik patenkintas. Po poros savaičių staklės jau paukšėjo kambaryje. Nusipirkti jos audinių susidarė vietinių gyventojų eilutė. Stasys nustebo. Kaip taip namie galima uždirbti tokius pinigus ir dar sėdint? Namuose jos visas darbas - palaikyti tvarką ir švarą. Dabar ir karvidėje Stasys talkino Marytei - kartu su ja ryte važiuodavo į darbą, nors jam darbas prasidėdavo daug vėliau. Nešiojo kibirus su pienu išpilti į šaldytuvą, pernešdavo melžimo aparatą nuo vienos karvutės prie kitos, net ir taką nuvalydavo, kur ji vaikščiojo. Kaip rūpestingas vyras niekur nepalikdavo jos vienos. Tokiu Stasio rūpestingumu stebėjosi visos melžėjos ir savo vyreliams tai prikišdavo. O šie savo ruožtu dar kreiviau pradėjo žiūrėti į jį, bet tik darbe.